Ketvirtadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI - SĄMONĖS SKAIDRINIMAS KALBA

IX 

SĄMONĖS SKAIDRINIMAS KALBA 

Išdėstę šiuos samprotavimus, priminsime ir tai, jog tam tikrose tautose yra žmonių, galinčių per trumpą laiką išmokti daug, netgi daugiau kaip šimtą kalbų, jomis gerai kalbėti ir būti suprasti. Antra vertus, esti žmonių, tik šiaip taip sugebančių vartoti gimtąją kalbą. Nors dažniau dėl to kalti fiziniai trūkumai, bet vis dėlto lemiamą reikšmę turi sąmonės skaidrumo lygis.

Mat žmogus, mokantis kalbėti daugeliu kalbų, turi sugebėti taip tiksliai ką nors galvoti, kad įvairūs garsai būtų sudaromi netrikdomai ir jungtųsi į žodžius. Kalbama ir apie šiame procese veikiančią atmintį, negalint sau pačiam pasakyti, ką ji iš tikrųjų reiškia. Juk mokantis svetimos kalbos, žmogaus sąmonė suvokia dvasinio susitelkimo turinį. Ir juo labiau stengiamasi, juo skaidriau ji nušvinta. Naujoji kalba veikia lyg degamoji medžiaga.

Bet kai yra menkas dvasinis subrendimas, kalbos padargus skleisti garsu ir garsų grupe gali paskatinti tik silpni vidiniai jausmai. Tačiau tada minčių tūriai yra bejėgiai. Todėl labai dažnai būna sunku išmokti įvairias svetimas kalbas. Bet dedant visas pastangas kuo aiškiau ištarti garsus ir žodžius — juk tai visada rekomenduoja ir fonetikai,— ne tik kalbos padargai pasidaro paslankesni, bet padidėja ir sąmonės skaidrumas. Išmoktos kalbos veikia lyg vaistai, padedantys nugalėti sąmonės drovumą.

Tada sustiprėjęs dvasinis giedrumas paskatina labiau siekti savo esmiškumo. Tada ir visi kiti žmonių reiškimaisi tampa suprantamesni. Taip ima tiestis kelias į visos žmonijos kalbą.

Tai jau įrodo ypatingas, įvairioms kalboms būdingas dalykas. Nors jomis kalba visiškai negiminingos tautos viena nuo kitos nutolusiose pasaulio dalyse, vis dėlto jos turi visiškai tokių pat žodžių, turinčių tą pačią prasmę. Vieni gali pamanyti, jog tai yra geriausia žmonijos prokalbės dalis, kiti mano, jog tai skoliniai arba geriausia {311} bendros tautos kalbos dalis. Bet tokia nuomonė ne visada pagrindžiama.

Vis dėlto nereikėtų užmiršti, jog kalba yra sąlygota kūniškai ir dvasiškai. Tada turbūt galima būtų teigti, jog ten, kur susiformavo kūno organų panašumai ir kur pasiektas toks pat sąmoningumo lygis, turi atsirasti tų pačių minčių ir žodžių. Todėl ir skirtingos tautos galėjo išmokti lygiai taip pat geriau suprasti gyvenimo paslaptį ir išreikšti tai žodžiais. Su kalba skleidžiasi žmogaus dvasingumas, o su juo ir kalba vienija vis daugiau žmonių.

Visada priklauso nuo žmogaus pastangų, ar jis žodžiais kiek galint aiškiau reikšis. Todėl melas ir veidmainystė visada veikia taip, lyg dusintų kalbančiojo sąmoningumą. Ir kalba tąsyk visada skamba blankiau.

Mokantis naujų svetimų kalbų, ypač aiškėja, kaip kalba skaidrina sąmonę. Jeigu naujos kalbos žodžių prasmę galima palyginti su mokamų kalbų žodžių prasme, tai ir šių žodžių prasmė tampa suprantamesnė Ir kalbantysis gali aiškiau galvoti. Jo sąmoningumas išauga.

Pasiekus jam tam tikrą lygi, žmogus jau gali regėti. Kai tik mąstant vaizdiniai ir mintys susiejami ir reiškiami kalba, tai beregint ateina suvokimas.

Kai tai įvyksta, visada reiškiasi esmiškasis žmoniškumas. Ir jis visada reiškiasi stipriu bendrumo jausmu. Nuolat patiriamas savo esmės ryšys su kitų žmonių esme. Ir minčių reiškimas, ypač kalba, tai patvirtina. Tobulinant savo esmę, svarbiausia yra pasiekti bendrumo pojūtį, o tai leidžia turėti bendrą visos žmonijos kalbą.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI