Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI 

Įžanginė  pastaba 

Kai šiandien reikia kalbėti įvairių tautybių žmonėms ir tai reikia pasakyti jiems visiems suprantama kalba, iškyla aibės klausimų dėl kalbos reikšmės. Didžiulės erudicijos autoriaus V. K. Wendto knyga „Žmonių kalbų kilmė ir kitimas žmonijos istorijos veidrodyje“ tiesiog paskatino atsakyti į tokius klausimus. Žemiau išdėstytais samprotavimais ir pabandyta tai padaryti. Galbūt jie galėtų paskatinti susimąstyti. 

Detmoldas, J951 m. rugsėjo 28 d. Autorius 


I 

KALBĖJIMAS IR KALBA 

Įdėmiau žvelgiančiam žmogui kalbėjimas atrodo esąs kūrybinė veikla. Tai, ko išoriškai nėra, per kalbėjimą tampa esybe, ir tai galima patirti. Vyksta visiškai panašiai kaip gamtoje. Slėpiningi, nesuprantami dalykai pamažu kaupiasi tol, kol pasidaro suvokiami realiai ir juslėmis, Kalbėdami apie išoriškiausius procesus gamtos moksluose, sakome, jog jėga virsta medžiaga, arba, tarptautiniais žodžiais tariant, energija virsta materija.

Tačiau, mums kalbant, vyksta gilesnis, viduje kylantis procesas, prasidedantis nuo dvasinio prado ir pasibaigiantis daiktiškumu. Kalbos padargų judėjimą galime matyti, o sukelto oro virpėjimas yra nematomas ir neapčiuopiamas, tik klausa ji patvirtina kaip tam tikrą {298} daiktiškumą. Tai suvokiama garsais, garsų grupėmis, būtent žodžiais bei grupių eilėmis. Tai įvyksta kalbant. Kalbėjimo rezultatai vadinami kalba. Tam tikru atžvilgiu ji yra sukoncentruota oro virpesiuose, taigi kalba — realybe tapusi mintis.

Kai nekalbama, tada kalbos lyg ir nėra. bet ja galima mąstyti ir girdimais žodžiais ją padaryti girdimą. Tačiau, be girdimosios kalbos, yra ir regimoji kalba — raštas. Čia kalbėjimo kūrybinis procesas įgyja matomą realybę. Bet jis vyksta kitaip — iš vidaus į išorę, būtent ranka paverčia ženklus tam tikru daiktiškumu. Šie ženklai nurodo garsus, kaip ir pastarieji, jie sujungiami į grupes bei jų eiles.


II 

GYVŲ REIŠKINIŲ IR KALBĖJIMO ATSIRADIMO ANALOGIŠKUMAS 

Atidžiau įsigilinus, matyti, kad gamtos procesai yra įvairaus masto kuriančiųjų galių reiškimasis. Kalbėdami apie tai, jog jėga virsta medžiaga, galvojame apie galutinį jėgos judėjimo rezultatą, kuris tarsi sustingtų daiktiškumu.

Gyvajame pasaulyje šį daiktiškumą pirmiausia pripildo aukštesnė jėgos vilnis. Taip atsiranda žemesnieji gyviai ir augalai. Gyvūnijos pasaulyje per viską pereina dar viena jėgos vilnis. Gyvas gyvūno kūnas yra tik augalas su visais jam būdingais gyvybiniais procesais. Šį kūną užlieja aukštesnė gyvybės banga, tikrasis gyvuliškumas. Bundant gyvūnui iš miego, jis labai aiškiai matomas kaip visiškai kitokia ir gyvesnė gyvybė.

Visa tai būdinga ir žmogaus kūniškumui, jo asmenybei. Jo geismingosios gyvatos, kaip ir apskritai jo jausmų būsenos, yra visiškai tokios pat, kaip ir gyvūno, tik kiek gyvesnės. Be to, aukštesniam sąmoningumui būdingas minčių gyvenimas, reiškiantis visiškai naują gyvatos pakopą. Tačiau visa tai žino tik žmogus. Jo sąmonė yra jo esmė, užmiegant ji kasdien palieka gyvąjį kūną, o pabudus vėl į jį grįžta, kad apsireikštų įvairiomis {209} asmenybės sritimis. Žmogus kalba susikurdamas tam priemones, būtent kalbą.

Ji laikoma įrodymu vyksmo nuo neapčiuopiamo iki aiškiai atpažįstamo. Ji yra tarsi kitoniškas variantas proceso, artinančio prie gyvų reiškinių. Paskata iš žmogaus esmės, iš laiko ir erdvės neapibrėžtumo traukiasi toliau, kol tampa tuo, kas prieinama juslėms.

Kūniškumo formavimasis yra kūrybinis procesas, kurį žmogaus esmė tam tikru atžvilgiu tik lydi, o kalbant ji skleidžiasi kūrybiniu veiksmingumu. Kaip ir kiekvienas gyvas reiškinys, žmogaus kūniškumas yra žinomų, beveik nenumanytų ir netgi slėpiningų pasaulio ir kūrėjo galių susitikimo vieta. Jas savo viduje pasitinka gyvojo pavidalo esmingumas, per kurį praėjusios jos naujai ir savaip veikia aplinką.

Tuomet tai yra jų kalba. Taigi kiekvienas gyvis, kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas ir kiekvienas žmogus kalba, bet vis kitaip. Augalai kalba kvėpuodami, kvepėdami ir judėdami virpančiame ore. Vidiniu gyvumu gyvūnai virpina jį arba ir vandenį, o kartais vien tik savo galūnes, kad galėtų reikštis. Taip pat ir žmonės tai daro. Tik jie perteikia stebėtinai aukštesnį turinį.


III 

KŪNIŠKUMO IR ŽMOGAUS ESMES REIKŠMĖ KALBAI 

Tai, kad gyvio kūniškumo savitumas lemia kalbos garsus, ypač aiškiai parodo gyvūnai. Priklausomai nuo rūšies paukščiai gieda, čiulba, švilpia, treliuoja, kukuoja; loja, kniaukia, žviegia, urzgia, riaumoja, kaukia žinduoliai. Kai kurie gyviai, žinoma, neapdovanoti tokia galimybe reikštis. Bet ir tai lemia kūniškumo savitumas.

Be to, visus šiuos skirtingumus lemia taip pat ir gyvūnų gyvumo stiprumas. Jiems visiems būdingos tam tikros vidinės būsenos, kurios ir yra tikrasis gyvūniškumas ir kurias žmogus irgi patiria. Atsižvelgdami į įvairaus stiprumo gyvumą, kalbame apie protingus ir kvailus gyvūnus. {300} Vis dėlto reikia pripažinti, kad visi gyvūnai, taip pat ir vadinami kvailais, visiškai prasmingai stengiasi išlikti.

Tiek gyvūno, tiek ir žmogaus gyvo kūniškumo savitumas turi didžiulę reikšmę kalbai. Priklausomai nuo kūniškumo egzistuoja ir žmonių kalbų įvairumas. Juk dėl savito kūno pavidalo patraukia dėmesį Azijos, Australijos, Afrikos, Amerikos ir Europos žmonės. Bet jis dar skiriasi ir įvairiose žemynų srityse. Matyt, magnetiniai žemės rutulio laukai nulemia ir žmogaus išvaizdos savitumą.

Juk jau žinoma, kad žmonių, persikėlusių į svečias šalis, kitos kartos kūniškai supanašėja su vietiniais gyventojais net ir tada, kai jų nesieja kraujo ryšiai. Tai paveikia taip pat ir kalbą.

Kad kūniškumas nulemia kalbą, matyti taip pat iš to, jog, pradėjus formuotis gemalui, keičiasi kalbos garsų atspalviai. Taip pat yra žinoma, jog moters balso skambesys virpa aukštesniais tonais negu vyro. Tad toks svarbus kalbai yra kūniškumas.

Tačiau jos kilmę reikia sieti su žmogaus esme. Jeigu žmogaus esmė susisieja su besiformuojančiu kūniškumu, ją ima veikti aplinkos jėgos, kurios sukelia visokiausius virpesius. Jie paskatina žmogaus esmę su jais kontaktuoti. Žmogus pasitinka juos savo sąmone, pirmiausia patirdamas tai, kas laikoma sielos išgyvenimu. Jo pagrindu susikuria tam tikri vidiniai pavidalai, prisipildantys sąmonės, ir taip susidaro tai, kas vadinama mintimi.

Taigi nuo poveikio juslėms žmogaus esmės kelias eina toliau į vidų per pojūtį, girdėjimą, jausmą, vaizdinį iki minties. Jeigu atsiranda daugiau minčių, tai jos susiejamos viena su kita ir priešpriešinamos viena kitai. Ši vidinė veikla laikoma mąstymu. Iš to turi išplaukti suvokimas, taigi stebėjimo išgyvenimas.

Taip žmogaus esmė, vadinasi, jo sąmonė, vis dėlto pasirodo esanti lemiamas, svarbiausias esimo ir gyvenimo dalykas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, jog ši sąmonė sugeba suteikti mintinis nuolatinį patvarumą, todėl jos atsiminimų forma dažnai išsilaiko net šimtmečius, nors ir nebūdamos bet kur ir bet kada apčiuopiamos, o tuo tarpu išgyventos sielos būsenos veikiai visiškai išnyksta. {301}

Bet žmogaus esmė kontaktuoja ne tik su aplinkos poveikiu, bet taip pat veikia ir tai, kas ją paveikė. Ir tuomet impulsas iš pačių dvasinio gyvenimo gelmių eina įvairiomis pakopomis iki daiktiškumo. Kalba yra baigiamasis šio atgalinio veikimo momentas. Kūniškumas nulemia kalbos, vidinio gyvenimo daiktiškumo savitumą, bet turini jai suteikia žmogaus sąmonė.

Pagaliau reikia taip pat neužmiršti, jog žmogaus esmė tik pamažu užvaldo kūniškumą, susiliedama su juo į visumą. Todėl mažiems vaikams kūniškumas atrodo tik kaip kažkas šalia esantis ir todėl jie sako: „Mano burna nori valgyti, mano ranka nori paimti“ ir t. t. Savo esmės jie dar taip nesuvokia, kad galėtų kalbėti apie „aš“, o kalba apie besirutuliojantį vyksmą.


IV 

NETOBULA IR ESMINĖ ŽMONIŲ KALBA 

Girdėdami ką nors kalbant, paprastai sakome, jog kalbąs žmogus. Taip ir turėtų būti, bet. ne visada esti. Per mažai mąstoma apie tai, jog žmogus yra būtybė, besireiškianti kalba per kūniškumą, kurį daugelis jau ir laiko žmogumi.

Tai pasidaro suprantama išsiaiškinus kalbėjimo procesą, Jis turėtų prasidėti pačioje sielos gelmėje, žmogaus esmėje. Žmogus galvodamas turėtų veikti sielą, jos impulsus perkelti į kūniškumą ir jais sukelti oro virpesius, kurie materializuotų mintį. Tada žmogus kitu būdu įtvirtintų gamtoje visur besireiškiantį kūrybos procesą.

Bet ne visada taip prieinama iki kalbėjimo. Poveikis juslėms labai dažnai sukelia tik tam tikrų pojūčių reakciją. Su tuo dažniausiai siejasi ir kai kurios žmogaus mintys, bet pati jo esmė dar lieka lyg ir fone. Bet čia dažnai labai aiškiai matyti, kokia vidinė būsena turi įtakos.

Palankiai nusiteikusio, malonaus žmogaus balsas skamba visiškai kitaip negu pagiežaus žmogaus balsas. {302} Panašiai atsispindi ir visos kitos psichinės nuotaikos, pavyzdžiui, geidulio, pykčio, priešiškumo, taip pat ir abejingumo. Nors žmogus kalbėdamas mano išsakąs mintis, bet jos vis dėlto ne tokios reikšmingos kaip išreikšta nuotaika.

Gilesnis, turiningesnis kūrybinis procesas kalbant vyksta tik tada, kai žmogus žodžiu sukonkretina savo sąmoningumą. Kai jis sako neteisybę, tada paneigia tai, ką tikrųjų žino ir galvoja, ir sudrumsčia savo sąmonę. Bet ji kiekvieno žmogaus bei įvairiu paros metu būna skirtingo skaidrumo. Tik visada derėtų taip kalbėti, kad visiškai išryškėtų dabarties momentas. Tada jis vis labiau skaidrėja, ir žmogus gali vis aiškiau reikšti savo esmę.

Didelio sąmonės skaidrumo žmonės gali daug pasakyti keliais žodžiais, kalbėti simboliais, todėl jų žodžiai ne taip greitai pasimiršta; o menko sąmoningumo žmonės turi pavartoti daug žodžių ir vis dėlto ne ką tepasako. Stengiantis parodyti žinias bei sugebėjimus, pasitelkiama netgi labai daug žodžių iš klasikinės senovės, bet pasakymo prasmė taip ir neišryškėja. Šitaip labai dažnai kalba netgi tie žmonės, kurie daug išmoko, bet mažai ką suvokė.

Vaikai kalba neaiškiai ne tik dėl to, kad jie dar neįsimiklinę sudarinėti garsus, bet todėl, kad jų žmoniškumas, jų esybė dar nevisiškai yra užvaldę kūniškumą ir nėra veiksmingi. Bet ir suaugusiųjų reiškimosi atsparos taškas yra jausmų gyvenimas. Ir jie daugiausia reiškia jo būsenas, nepridėdami ko nors aiškesnio, susijusio su mąstymu. Kitaip yra su tais, kuriems rūpi visapusiškai atskleisti savo esybę.

Juk žmogaus prigimties ir pašaukimo esmė yra atsivėrimas būčiai. Ir kalba jam tai ypač leidžia padaryti. Todėl jis ir turėtų ją kuo geriausiai vartoti. Nors jis garsu visada išreiškia savo nuotaiką, savo jausmų gyvenimą (taip daro ir gyvūnai), bet tai neturėtų būti svarbiausias dalykas, o per nuotaiką turėtų atsispindėti mąstymo dalykai. Taip žmogus, būdamas skaidriausios sąmonės, pateiktų savo esybę būčiai. {303}


V 

KALBĖJIMO IR GIRDĖJIMO SĄVEIKA 

Kalbama visada, kad būtų išgirsta. Tik retai kas nors kalba todėl, kad girdimais žodžiais pats sau primygtinai įteigtų savo mintis. Juk taip darydavo A. Schopenhaueris, taip pat ir kiti mąstytojai. Jie turbūt tikėdavosi stipriau galėsią paveikti klausiantįjį.

Bet ir šis nebūna pasyvus. Klausydamas žmogus taip pat turi kūrybiškai veikti. Tik tada reikia elgtis atvirkščiai. Tai, kas patirta juslėmis, turi būti sugrąžinta į dvasinę sritį. Išsklaidoma tai, kas sukaupta. Kalbančiojo sukelti oro virpesiai veikia girdinčiojo ausį sukeldami čia naujus virpesius, kurie gyvu kūnu skverbiasi gilyn veikdami vidinę gyvastį, žadindami dvasines nuotaikas ir skatindami kurti mintis.

Klausantysis šitaip suvokia tai, kas sklinda iš kalbančiojo. Sakoma, jog jis suprantąs, ką šis kalba. Bet iš tikrųjų taip yra tik tada, kai sakoma ta kalba, kurią klausantysis moka. Tokia paprastai taikoma kalba, kurios garsai ir garsų grupės, žodžiai yra visiškai pažįstami, tačiau ne tik iš jų skambesio, bet ir iš turinio bei prasmės. Todėl būtų galima manyti, jog klausantysis iš savo atminties prideda prasmės tam, ką jam skambesiu perteikia jo klausa.

Vis dėlto iš tikrųjų ne viskas yra taip. Tai, kas yra klausančiojo atmintyje, tikriausiai palengvina jam girdėjimą ir supratimą, bet ir tai yra nulemta kalbančiojo sąmoningumo. Kuo aiškiau jis kalbėdamas mąsto, tuo lengviau ir geriau galima suprasti, ką jis kalba. Juk skambant kalbančiojo žodžiams, klausantįjį veikia ne tik oro, bet ir sielos virpesiai. O jų nėra klausančiojo atmintyje.

Mat su girdimąja kalba klausančiajam būtinai perduodama ir kažkas vidinio. Čia ypač svarbi yra ištariamų žodžių reikšmė. Kalbančiojo sąmonė klausantįjį visada veikia tiesiogiai ir juo stipriau, kuo didesnis jos skaidrumas.

Vyresnio amžiaus neprigirdintis žmogus netgi labai gerai supranta, ką jam kitas sako, jeigu šis kalba aiškiai galvodamas. Bet kai tik kalbantysis balsu išreiškia jausmų {304} niuansus, tam tikrą nuotaiką, kai kalba juokaudamas, klausantysis tikriausiai tai pajunta, bet prasmės beveik nesuvokia.

Ypač ryškiai veikia netikras teigimas. Nors jį supranti, bet aiškiai matyti, jog kalbantysis slepia tikrąją savo mintį, kalbėdamas galvoja visai ką kita. Juk melas yra sąmoningumui priešingas pasakymas. Panašiai esti su mandagumo reiškimu, kai tik šis būna netikras. Tąsyk neprigirdintis senyvo amžiaus žmogus beveik nesupranta, kas pasakyta.

Kad vaikus apskritai sunkiau suprasti negu suaugusiuosius, susiję su tuo, jog jie su žodžių skambesiu dažniausiai sieja tik jausmų būsenas, o mintys dažniausiai tik blausiai spingsi. Bet ir suaugusieji, gyvenantys tik goduliais, paprastai kalba labai neaiškiai. Kas kalba valdomas geidulių, tas nemąsto.

Žinoma, ir kalbos padargų trukumai yra kliūtis suprasti kalbą. Žodžių garsai būna neaiškus. Bet jeigu žmogus, turintis tokių sutrikimų, kalba aiškiai galvodamas, tai jį supranta ir neprigirdintis. Jo sąmonė pažadina klausančiojo sąmonę.

Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad ir klausantysis, girdėdamas tai, kas sakoma, veikia kalbantįjį. Juo atidžiau jis pasiduoda žodžių poveikiui, tuo gyviau kalbantysis laisvai kalba. Klausančiojo sąmoningumas lyg atspindys veikia kalbantįjį. Pastarojo sąmoningumas skaidrėja tuo labiau, kuo labiau atsidėjęs klausantysis į jį įsiklauso. Tada klausantysis tiesiog įgauna vidinį gyvumą. Kalbėdamas jis jaučia stiprėjantį dvasini gaivumą.

Jau ir iš šios sąveikos tarp kalbančiojo ir klausančiojo paaiškėja, kokia svarbi yra žmogaus kalba jo esmės atsiskleidimui.


VI 

REGIMOSIOS KALBOS POVEIKIS IR REIKŠMĖ 

Verta susimąstyti ir apie tai, kad mintys taip sudaiktėja, jog jas galima pamatyti akimis. Žinoma, skaitančiajam iškyla visokiausių didesnių reikalavimų negu klausančiajam. {305} Jis turi dar labiau išskaidyti juslėmis patiriamus dalykus, kad suprastų jų turinį. Tai ne taip lengva.

Vaikas nemoka išsiaiškinti to, kas parašyta, nes čia slypi sudėtingesnės mintys. Bet ir suaugusiajam tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu jo sąmoningumas yra toks pat arba panašus kaip ir raštu išreikštas sąmoningumas.

Atrodytų, lyg skaitytojas regimiems ženklams turėtų suteikti turinį ir prasme. Nepaisant visko, ir iš jų sklinda tiesiog įstabus poveikis. Nors iš jų niekas neskamba, bet jie atrodo taip, lyg vis dėlto kažką skelbtų ar žadėtų. Tarsi ženklų grupės pažadintų ištarto žodžio prisiminimą, o grupių eiles — mintį. Vadinasi, tai, kas lyg užburta miegojo rašto ženkluose, pabunda atsigręžus į juos skaitytojo sąmonei. Bet kartu paaiškėja, jog tie ženklai yra pripildyti juos sukūrusio žmogaus sąmonės.

Tai patvirtina jau ta aplinkybė, jog parašytas tekstas gyviau veikia skaitytoją negu spausdintas, nors neaiški rašysena ir būtų sunkiai perskaitoma. Taigi reikėtų pripažinti, jog ir regimoji kalba parodo jos kūrėjo savitumą bei sąmoningumą ir padaro jį veiksmingą.

Dėl rašto mintys ir pažinimas gali išlikti net tūkstantmečius ir visada veikti skaitytoją. Turbūt tąsyk kiltų klausimas, ar ir autoriaus dvasia išlieka veiksminga. Ir su tuo reikėtų sutikti. Tik pagalvokime, kaip skirtingai veikia skaitytoją parašytas ir spausdintas tekstai, bet jų turinį jis vis dėlto gali suvokti, o parašyto teksto vaizdas netgi įstringa ilgam atmintin.

Taip pat verčia susimąstyti tas faktas, jog galima suprasti netgi prieš kelis tūkstantmečius akmenyse seniai jau mirusia kalba iškaltų rašto ženklų prasmę. Pavyzdžiui, prisiminkime Egipto Rozetės akmenį, aptiktą 1799 metais, kuriame buvo įrašų hieroglifais, demotiniu ir graikišku raštais. kurie padėjo atskleisti hieroglifų prasmę.

Atrodytų, jog tai buvo tik tyrinėtojo nuopelnas, kad jis, remdamasis graikų kalba, pajėgė išsiaiškinti senovės Egipto raštą. Bet taip pat nereikia pamiršti, kad senieji ženklai sukelia tam tikrus jų reikšmės pojūčius ir kad, ėmus veikti dar ir pažįstamiems ženklams, visiškai praskaidrėja sąmonė. Atrodytų, tarsi prasmė, susieta kadaise su matomu ženklu, veiktų skaitytojo sąmonę iš belaikių {306} ir beerdvių sferų, lyg koks elementas sprogdamas užsidegtų.

Verta dėmesio ir tai, jog senieji šventieji egiptiečių ženklai, hieroglifai, įvairiausiais piešiniais iš gyvojo pasaulio nurodo mintis ir sukaupta patyrimą, o vėliau paplitęs raštas atskirais garsais, nurodančiais garsų sudarymą, siekia to, kas šiandien būdinga daugumai žinomų kalbų.

Tiesa, šie ženklai įvairių kalbų yra skirtingi. Taip turbūt yra todėl, kad įvairių tautų žmonės savo kalbos garsus sudaro skirtingai. Bet ženklai visada turi nurodyti garsų susidarymą. Kadangi visi žmonės turi ir panašių garsų, tai kai kurie ženklai esti ir panašūs.


VII 

KALBA KAIP VIENYBĘ IR BENDRUMĄ TVIRTINANTI GYVENIMO APRAIŠKA 

Turbūt iš tiesų reikėtų susimąstyti, kodėl taip jaudinamai ir pakiliai veikia daina, kurią užtraukia daug susirinkusių žmonių. Tas pats skambesys, ta pati nuotaika sklinda iš kiekvienos dainuojančios asmenybės ir veikia vienydama visus susirinkusius. Atrodo, lyg motorų ir vyrų balsai tiesiog susilieja.

Visi dainuojantieji, negalvodami apie tai, pakyla į bendrą gyvumą. Dainavimo skambesys visus sudvasina. Ypač tai pastebima per iškilmes su pamaldomis, bet taip pat ir susirinkus kitomis progomis, kai norima sustiprinti bendrumo jausmą.

Bet ir tarp gyvūnų yra panašių jų bendrumo apraiškų. Vienodas gyvumas išauga iki tuo pačiu metu girdimų garsų. Kalbėdami apie tai, veikiausiai prisimename tam tikras beždžionių rūšis. Bet panašiai bendrais garsais reiškiasi ir kiti gyvūnai.

Iš viso to peršasi išvada, jog kalba reiškiasi ne tik atskiras gyvis. Ji kyla iš to, kas visiems būdinga kaip tas pats gyvumas. Šitaip išryškėja jų bendrumas. Paaiškėja, kas visiems atskiriems reiškiniams yra bendra. Paprastai manoma, jog kalba todėl vienija, kad galima {307} išsiaiškinti kitų reiškimusi. Ir vis dėlto reikėtų taip pat suprasti, jog kalbant taip pat miklinamas tiesioginis slėpiningas gyvenimo poveikis.

Vertinant kalbą tik pagal girdimus garsus, kas nors gali pamanyti, jog, išmokęs kitos tautos kalbą, gali tapti jos nariu. Nepagalvojama apie tai, jog tautai priklausoma pagal kraują, nulemiantį ir kalbos savitumą. O šis kraujas lieka tas pats net ir nebemokant gimtosios kalbos.

Taip pat labai aiškiai galima pamatyti, jog tos pačios tautos žmonės, bendraudami savo kalba, atrodo vienas kitam artimesni negu kalbėdami savo kalba su kitais, kurie ja gali bendrauti ir net maloniai pasakyti. Vidinių ryšių per prigimtą kalbą neatmesi ir niekuo nepakeisi.

Kalba kaip tik yra aiškiausiai pasireiškiantis tautos gyvenimo ir dvasingumo savitumas. Bet kiekviena kalba turi skirtingumų, kurie tarmių forma trukdo visiems žmonėms suprasti vieniems kitus, o šis supratimas labai pageidautinas, nes yra būtinas norint patvirtinti visos tautos bendrumą. Stengiantis tai pasiekti, iš visų tarmių bendram vartojimui pasirenkama ta, kuri savo turiniu geriausiai stiprina visų tautos narių ryšius.

Bet visų tautų kalbose yra ir naujadarų. Todėl kalbos dažnai pasidaro turiningesnės, tačiau kartais ir nebe tokios turiningos, ir šitokios kalbos mažiau gali pasakyti. Jeigu tautoje gimsta didesnio sąmoningumo žmonės, tai jie esamų žodžių pagrindu susikuria dar naujų ir kalbėdami vartoja kuo įvairesnius žodžius. Todėl ir Shakespeare'o, Goethe's bei kai kurių kitų rašytojų kūryboje žodžių skaičius yra stebėtinai didelis.

Jeigu tautoje tokių žmonių nėra, tai linkstama perimti kitų kalbų, pripažįstamų labai geromis, žodžius, kad galima būtų reikštis turtingu žodynu. Bet tokiais atvejais beveik niekada nepasakomas išsamesnis turinys. Taip kalba pasidaro kitokia savo žodžiais, tačiau dažnai ir jų junginiais bei pasikeitimais, atsirandančiais kaitant formas.

Bet jeigu kalba, nepaisant viso svetimų kalbų poveikio, išlaiko savitumą, tai visų pirma todėl, kad ji išlaiko švarų savitą tautos kraują, taip pat todėl, kad tauta gyviau supranta savo kalbos reikšmę žmoniškumo plėtotei. Čia derėtų priminti lietuvių kalbą, išlaikiusią iki šiol seniausius arijų kalbų bruožus. {308}

Greičiausiai tautos kalba pakinta, kai į ją priplūsta kitų tautų ir ima jungtis gentys. Taip, veikiant suomių, danų, vokiečių ir rusų tautoms, pasikeitė latvių kalba, nors pagrindinis aistiškasis (baltiškasis) turinys išliko.

Pagaliau reikėtų priminti ir tai, jog kalbos kinta, kai žmonės, persikėlę į kitas šalis, ir toliau vartoja savo kalbą. Nauji aplinkos veiksniai sukelia naujas jausmų būsenas, skatina kitaip mąstyti, jie taip pat turi reikšmės kūniškumui. Su vietiniais gyventojais palaikomi ryšiai, kad ir nestiprūs, vis tiek daro savitą poveikį, suteikdami gimtajai kalbai naujų atspalvių. Bet, nepaisant visko, ji lieka atsikėlusios bendruomenės gyvenimo apraiška.


VIII 

PASTANGOS SUARTINTI KELIAS TAUTAS JOMS SUPRANTAMA KALBA 

Vartojant žodį „žmonija“, atrodytų, lyg ji būtų suvokiama kaip specifinis gyvojo pasaulio sutelktumas. Kyla klausimas, ar pamąstoma apie tai, kuo šis sutelktumas pagrįstas. Juk žmonija, kaip žinoma, susideda iš daugybės ir netgi labai skirtingų tautų ir pagaliau netgi iš visiškai atskirų gyvų reiškinių. Žmonijos istorija taip pat rodo, jog vėl ir vėl nuo tautų atsiskiria pavienės dalys.

Bet taip pat vėl ir vėl būdavo siekiama sutelkti keletą tautų, Dažniausiai to bandyta siekti užvaldant jas didelei valstybei. Tada tautas imta ir prievarta versti kalbėti valdančiųjų kalba. Pavergtų tautų kalbas dažnai nutildydavo arba netgi visiškai užmaršindavo, ir jos likdavo tik raštuose, jeigu jau buvo užrašytos.

Tik retai pamąstoma apie tai, jog visą žmoniją vienija žmonių esmė, jų dvasingumas, nors jis būna išplėtotas skirtingai. Jame glūdi žmonijos vienybė. Taip pat pripažįstama, jog ryškiausiai dvasingumą atskleidžia kalba, bet juk visoje žmonijoje ji reiškiasi vis kitaip.

Vis dėlto labai svarbu, kad aukštesnio sąmonės turinio kalbos visada kaip nors išsilaiko. Taip antai graikų kalba išliko ir Romos viešpatavimo laikais, ir dažnai ją labiau vertindavo negu lotynų kalbą. Ir dabar atrodo, {309} lyg jos skleistų stebuklingą žavesį, kviečiantį į nežinomą dvasinį turinį. Panašiai veikia netgi akmenyse iškalti šumerų valdovo Hamurapio įstatymai, kurie beveik niekuo nesiskiria nuo žydams duotų Mozės įstatymų. Bet pastarieji skelbiami kaip Dievo įsakymai. Tai taip pat rodo, jog dvasingumas yra į žodžius įvilktų minčių turinys.

Dvasingumas, besiskleidžiantis daugiau ar mažiau visomis žmonių kalbomis, yra būtent tai, kas patvirtina žmonijos vienybę. Ją vis dažniau reikėtų patirti ir visoje žmonijoje.

Nors apie tai nemąstoma, bet jau daugiau kaip pusę šimtmečio stengiamasi sukurti lengvai išmokstamą kalbą, kurią suprastų įvairiausių tautų žmonės, Šių bandymų rezultatas — dirbtinės tarptautinės kalbos, kurių pirmoji— volapiukas— buvo sukurta 1880 metais, po to — esperanto, kurią 1887 metais sugalvojo Varšuvos žydas Zamenhofas. Vėliau, 1907 metais, buvo sukurta tarptautinė kalba ido, o 1922 metais—interlingva. Jos kūrėju laikomas Pabaltijo kilmės mokslininkas Edgaras de Halis. Savo darbą jis parašė Tautų Sąjungos iniciatyva, talkinant keliems mokslininkams. Šiai dirbtinei kalbai buvo panaudota daug graikiškos ir lotyniškos kilmės žodžių, jau seniai vartojamų daugelio kalbų.

Bet vis dar nereikėtų pamiršti, jog žmonės, gyvenantys įvairiose pasaulio šalyse, savitai kalba savo senąja, taip pat ir išmokta nauja kalba. Prisiminkime kad ir anglų kalbos vartojimą Anglijoje ir Amerikoje. Nors žmonės susikalba, bet vis dėlto jų kalbos turi skirtumų. Taip pat ir milijoninės tautos, pavyzdžiui, kiniečiai ir indai, nepaisant bendrinės kalbos, įvairiose srityse kalba labai skirtingomis tarmėmis.

Kalbos visą laiką kinta, nes, veikiant įvairiems faktoriams, keičiasi patys žmonės. Nors dirbtinę tarptautinę kalbą galima būtų išmokti ir ja plačiai susikalbėti, vis dėlto ji nebūtų veiksnys, paverčiantis žmoniją viena bendrija. Tai gali padaryti tik kalba, reiškianti aukščiausią dvasinį turinį. Tai įstengtų tik labiausiai ištobulintas žmoniškumas. Jis duotų visai žmonijai bendrą kalbą. Bendrinę prokalbę galima įsivaizduoti tik kaip žmoniškumo skleidimąsi nepriklausomai nuo kūniškumo savitumo. {310}


IX 

SĄMONĖS SKAIDRINIMAS KALBA 

Išdėstę šiuos samprotavimus, priminsime ir tai, jog tam tikrose tautose yra žmonių, galinčių per trumpą laiką išmokti daug, netgi daugiau kaip šimtą kalbų, jomis gerai kalbėti ir būti suprasti. Antra vertus, esti žmonių, tik šiaip taip sugebančių vartoti gimtąją kalbą. Nors dažniau dėl to kalti fiziniai trūkumai, bet vis dėlto lemiamą reikšmę turi sąmonės skaidrumo lygis.

Mat žmogus, mokantis kalbėti daugeliu kalbų, turi sugebėti taip tiksliai ką nors galvoti, kad įvairūs garsai būtų sudaromi netrikdomai ir jungtųsi į žodžius. Kalbama ir apie šiame procese veikiančią atmintį, negalint sau pačiam pasakyti, ką ji iš tikrųjų reiškia. Juk mokantis svetimos kalbos, žmogaus sąmonė suvokia dvasinio susitelkimo turinį. Ir juo labiau stengiamasi, juo skaidriau ji nušvinta. Naujoji kalba veikia lyg degamoji medžiaga.

Bet kai yra menkas dvasinis subrendimas, kalbos padargus skleisti garsu ir garsų grupe gali paskatinti tik silpni vidiniai jausmai. Tačiau tada minčių tūriai yra bejėgiai. Todėl labai dažnai būna sunku išmokti įvairias svetimas kalbas. Bet dedant visas pastangas kuo aiškiau ištarti garsus ir žodžius — juk tai visada rekomenduoja ir fonetikai,— ne tik kalbos padargai pasidaro paslankesni, bet padidėja ir sąmonės skaidrumas. Išmoktos kalbos veikia lyg vaistai, padedantys nugalėti sąmonės drovumą.

Tada sustiprėjęs dvasinis giedrumas paskatina labiau siekti savo esmiškumo. Tada ir visi kiti žmonių reiškimaisi tampa suprantamesni. Taip ima tiestis kelias į visos žmonijos kalbą.

Tai jau įrodo ypatingas, įvairioms kalboms būdingas dalykas. Nors jomis kalba visiškai negiminingos tautos viena nuo kitos nutolusiose pasaulio dalyse, vis dėlto jos turi visiškai tokių pat žodžių, turinčių tą pačią prasmę. Vieni gali pamanyti, jog tai yra geriausia žmonijos prokalbės dalis, kiti mano, jog tai skoliniai arba geriausia {311} bendros tautos kalbos dalis. Bet tokia nuomonė ne visada pagrindžiama.

Vis dėlto nereikėtų užmiršti, jog kalba yra sąlygota kūniškai ir dvasiškai. Tada turbūt galima būtų teigti, jog ten, kur susiformavo kūno organų panašumai ir kur pasiektas toks pat sąmoningumo lygis, turi atsirasti tų pačių minčių ir žodžių. Todėl ir skirtingos tautos galėjo išmokti lygiai taip pat geriau suprasti gyvenimo paslaptį ir išreikšti tai žodžiais. Su kalba skleidžiasi žmogaus dvasingumas, o su juo ir kalba vienija vis daugiau žmonių.

Visada priklauso nuo žmogaus pastangų, ar jis žodžiais kiek galint aiškiau reikšis. Todėl melas ir veidmainystė visada veikia taip, lyg dusintų kalbančiojo sąmoningumą. Ir kalba tąsyk visada skamba blankiau.

Mokantis naujų svetimų kalbų, ypač aiškėja, kaip kalba skaidrina sąmonę. Jeigu naujos kalbos žodžių prasmę galima palyginti su mokamų kalbų žodžių prasme, tai ir šių žodžių prasmė tampa suprantamesnė Ir kalbantysis gali aiškiau galvoti. Jo sąmoningumas išauga.

Pasiekus jam tam tikrą lygi, žmogus jau gali regėti. Kai tik mąstant vaizdiniai ir mintys susiejami ir reiškiami kalba, tai beregint ateina suvokimas.

Kai tai įvyksta, visada reiškiasi esmiškasis žmoniškumas. Ir jis visada reiškiasi stipriu bendrumo jausmu. Nuolat patiriamas savo esmės ryšys su kitų žmonių esme. Ir minčių reiškimas, ypač kalba, tai patvirtina. Tobulinant savo esmę, svarbiausia yra pasiekti bendrumo pojūtį, o tai leidžia turėti bendrą visos žmonijos kalbą.


X 

PROKALBĖ, JOS PLĖTIMASIS IR SUVIENODĖJIMAS 

Kai kuriuose senuose raštuose prisimenama apie vieną vienintelę viso pasaulio kalbą, kuri neva susimaišiusi, todėl žmonės dabar kalba daugybe kalbų Ir nebegali susikalbėti. Bet iš vieno pasakojimo yra žinoma, jog įvairių {312} kalbų žmonės galėję vieni kitus suprasti, kai juos buvo apėmusi Šventoji dvasia.

Kad žmonės iš pradžių kalbėjo viena kalba, aiškinama tuo, jog jie kilę tik iš vienos žmonių poros. Bet visada turimas galvoje tik kūniškasis abiejų žmonių pavidalas, iš kurio kilusi neapsakomai didėjanti žmonių daugybė. Ir niekas, regis, neklausia, kaip tai pasidaro įmanoma.

Dažniausiai lieka taip pat neaišku, o kas iš tikrųjų yra gyvybė. Todėl kalbama netgi apie tai, jog gyvybė nukritusi į žemę iš kažkokio žvaigždyno. Beveik nesusimąstomą, jog tokia mintis labai subjektyvi. O juk būtų galima manyti, jog visa visata pilna gyvybės ir jog žmonijos esmė yra atskira jos banga, turinti reikštis žemės gyvenime aukščiau visų kitų gyvybės bangų. Ši gyvybės banga yra pasaulio žmonijos protėvis ir motina.

Reikėtų aiškiai suprasti, jog tikrasis žmogus yra individualaus reiškimosi dvasingumas ir žmogus įvairiose pasaulio srityse kuria save iš šių kaskart kitoniškų pavidalų.

Taip pat turėtų būti galima bent jau pamatyti, jog įvairaus lygio gyvybė apima visą žemės planetą, jog visa žemė yra gyva būtybė. Tai jau senovėje žmonės aiškiai jausdavo. Nepertraukiamas kitimas, tekėjimas, almėjimas, degimas ir gesimas, sutankėjimai ir skaidimasis tariamai negyvuose dalykuose kartojasi visuose gyvuose reiškiniuose.

Po viso to derėtų pamąstyti ir apie tai, jog žmonijos tapsmo pradžioje žmoniškumo esmiškumas dar nebuvo taip atsidavęs kūniškumui, kaip paskutiniu laiku, todėl galėjo sulaukti daugiau rezultatų iš vidinių, slėpiningų esimo sričių ir taip pat atitinkamai reikštis. Todėl ir visi galėjo vieni kitus suprasti, kur tiktai pasaulyje žmogiškos esybės galėjo susisieti su gyvais reiškiniais.

Taip galima būtų įsivaizduoti žmonijos tapsmą. Jos pirmine esmė yra „Kūrėjo kvėptelėjimas“. Ir būdavo pranešama apie jį vienų kitiems kaip apie visiems bendrą garsais, pilnais prasmės ir dvasinio turinio. Ir tai buvo viena visos žmonijos kalba. Šitaip išryškėjo žmonija kaip aukščiausias gyvybės lygis Žemės pasaulyje.

Pamažu kitimas ir skaidimasis vyko todėl, kad vis labiau buvo užvaldomos kūniškos juslės. Šis procesas {313} labai gerai matyti mažuose vaikuose. Jie pajunta daug ką, ko, suaugusiųjų nuomone, visai nėra, ir atitinkamai reiškiasi. Kūną jie suvokia kaip kažką žemesnio. Juo stipriau jie susilieja su kūniškumu, tuo ribotesni darosi jų išgyvenimai, kuriuos kalba, be abejo, galima labiau koncentruotai reikšti, bet iš pradžių juos gali suprasti tik tėvai ir broliai bei seserys.

Visa tai galima matyti ir žmonijos istorijoje. Tautos, tebegyvenančios savo vaikystę, ir kalba lyg vaikai, ir jas tam tikra prasme galima suprasti, nors detalių jų kalba neperteikia. Bet kuo smarkiau žmonės atsiduodavo pojūčiams ir jausmų būsenoms, tuo labiau tai lemdavo ir jų reiškimąsi. Ir kadangi kiekvieno žmogaus kūniškumas yra savitas, o šis savitumas gentyse ir tautose supanašėja, tai atsirasdavo vis daugiau kalbų.

Vis dėlto viena visų pasaulio žmonių kalbų yra vaikų kalba. Visų tautų naujagimiai motiną veikiai ima vadinti „mam“, o tėvą—„pap“. Tai rodo. lyg nuojauta motiną laikytų priimančia, tėvą — duodančiu ir šiais specifiniais garsais tai nurodytų.

Vienį tėvai labai nustebo, kai jų vos mokantis kalbėti vaikas, nekalbėjęs kurį laiką visai, staiga pasakė, jog gimti yra sunkiau negu mirti, o kartais jis kalbėdavo apie tai, jog prieš gimdamas jis visiškai kitaip gyvenęs. Vadinasi, žmogiškoji esybė yra apdovanota sugebėjimu reikštis tam tikra kalba, kuri būtų suprantama visoms žmoniškoms būtybėms.

Taip pat reikėtų pripažinti, jog žmonės galėtų kalbėti suprantamai įvairiausių tautų žmonėms, jeigu jų žmoniškumas skleistųsi taip pat ir kiekviename atskirame žmoguje. Tada visoje žmonijoje butų viena bendra kalba. Jos nereikėtų kurti mokslo pastangomis.

Nors žmonės visada bus skirtingo subrendimo lygio, bet vis dėlto geriausiai bus sukurtos išraiškos priemonės, kurios padėtų kitiems suprasti patirtį, jausmus ir nuotaikas ir kurios skatintų atitinkamai reikštis.

Juo žmonės darosi žmoniškesni, tuo aiškiau jie gali vienas kitam atsiverti. Vis dėlto pagaliau reikėtų neužmiršti, jog žmogui, visiškai suvokiančiam savo dvasingumą bei jo pagrindą, norint ką pasakyti, reikia ne tik juslėmis suvokiamos kalbos, bet ir to, kas iš bendraujančių {314} žmonių esmių tiesiogiai reiškiasi ir patvirtina jų bendrumą.

Aukščiausio sąmoningumo lygio žmogus yra veiksmingiausia būtybė, vienijanti žmones. Bet toks lygis pasiekiamas tik nuolat atsiduodant Didžiajam Slėpiniui, kuris visa, kas egzistuoja, gaubia ir pripildo esmiškumo ir kurį nurodo žodžiai apie visur esantį Dievą.


XI 

ŽMONIŲ KALBOS TURINYS ĮVAIRIAIS AMŽIAIS 

Pripažįstant, jog kalbos vartojimas turi reikšmės sąmonės nuskaidrinimui. reikia taip pat nepamiršti, jog sąmonės skaidrumo mastas bei jos žvalgos kryptis per kalbą nulemia kalbėjimo turinį. Dėl to atsiranda atitinkamas mąstymo būdas, kuris įvairiais amžiais buvo vis kitoks.

Todėl kiekvienos epochos žmonės kalba ir mąsto savitai. Tai rodo visas žodinis ir rašytinis kalbų palikimas. Jau atskiri žodžiai pamažu įgauna kitą reikšmę. Bet, ypač senaisiais laikais, žodžiais buvo reiškiama ne tik tai, kas per patyrimą buvo įgyta juslėmis, bet labai dažnai ypač tai, kas buvo išgyventa viduje veikiant slėpiningoms Kūrėjo galioms.

Antai yra visokiausių pasakų ir padavimų iš senų laikų. Ir būtina pažymėti, jog daugelio iš jų yra visiškai panašus turinys, nors juos sukūrusios tautos niekada neturėjo jokių ryšių, nes jos gyveno viena nuo kitos labai tolį ir kalbėjo visiškai skirtingomis kalbomis. Todėl pasakos ir padavimai turi būti tam tikros vidinės patirties sąmoningo suvokimo, patirties, kurią jis suvokdavo pagal savo nusistatymą, išraiška. Paprastai manoma, jog šios pasakos ir padavimai yra prasimanymai, o ne tikras gyvenimas. Ir vis dėlto jie išreiškia kažką sudėtingesnio.

Kaip šiandien vaikas jaučia visokiausius dalykus, kurių suaugęs beveik niekada nepatirs, taip senovėje tokią galią turėjo visi žmonės. Mūsų laikais tai galima matyti stebint vadinamąsias primityvias tautas. Savo patiriamais išgyvenimais bei neginčijamais jų įrodymais jos kartais {315} tiesiog priverčia stebėtis žmones, laikančius save civilizuotais.

Kaip šios pirmykščių bendruomenių tautos reiškiasi dabar, taip reikštis senais laikais buvo įprasta visiems žmonėms. Jų įspūdžiai ir supratimas atrodo neįtikėtini, vis dėlto jų reiškimasis dažniausiai yra vidinėse esimo srityse vykstančių procesų vaizdai, kuriems tada žmonės buvo imlesni negu dabar. Pavyzdžiui, pamąstykime kad ir apie tai, jog mūsų laikais šviesa ir tamsa, oras ir žemė, ugnis ir vanduo laikomi tik juslėmis apčiuopiamais dalykais. Senais laikais tai taip pat buvo žinoma, bet taip pat žinota, kad juose veikia slėpiningos jėgos, kurios dažnai netgi rungiasi vienos su kitomis.

Dabar vyraujančioje žmonijos dalyje žmonės apie tai labai retai mąsto. Pasitenkindami vien tik juslėms daromu įspūdžiu, jie atitinkamą pojūtį susieja su žodžiais, kuriuos vartoja apibūdindami šiuos gamtos reiškinius. Savo žodžiais jie neįstengia ką nors daugiau pasakyti. O senais laikais būtent tai buvo laikoma svarbiausiu dalyku. Tai atsiskleisdavo taip pat ir pasakose bei padavimuose. Vadinasi, jie nėra išgalvoti pasakojimai, o vaizdingi vidinių išgyvenimu aprašymai.

Prisiminkime, pavyzdžiui, graikų legendą apie Prometėją, atnešusį ugnį iš dievų valdų į žemą. Bet šiandien dažniausiai galvojama apie juslėmis apčiuopiamą ugnį ir ši legenda laikoma nereikšminga. Ir vis dėlto čia turima galvoje vidinė ugnis, kurios veikimas sukelia sunkias kančias. Visa, kas išlikę iš senų laikų, nuolat stengiamasi interpretuoti siaurai.

Ypač neigiamą poveikį tai turi religijos srityje. Žmogus laikosi Įsikabinęs į išorinį žodžių turinį. Vėl Ir vėl išgirsi: „Tai parašyta!“ O tikėjimas raide yra būtinas religijos reikalavimas. Tik prisiminkime kai kuriuos krikščionių Šventojo Rašto pasakojimus, pavyzdžiui, apie vestuves Kanoje, Čia pasakojama, jog prievaizdas priekaištauja jaunikiui dėl to, kad jis gerąjį vyną svečiams atnešęs tik tada, kai jie jau buvo girti. O nūnai netgi iš sakyklos buvo keliamas į padanges išganytojo gerumas, nes jis patiekęs vestuvininkams šimtus litrų gero vyno. Bet nebuvo nurodyta į dvasinį šio pasakojimo turinį. Paimkime pasakojimą apie Jėzaus ėmimą dangun. {316} Jeigu čia būtų kalbama apie paprasto žmogaus pakilimą į beribe, erdvę, tai būtų paprasčiausiai neapgalvotas pasakojimas. Tačiau šį vyksmų reikėtų suprasti dvasiškai. Bet šiuolaikiniam mąstymui ir jo raiškos būdui tai svetima. Panašiai galima būtų pasakyti apie kitus Evangelijų pasakojimus. Ten skelbiami dalykai visada suvokiami remiantis dabartiniu mąstymo būdu, pagrįstu tik jusliniais išgyvenimais.

Todėl tiesiog jaudina, kaip pasakojimas apie pasaulio sukūrimą suprantamas žydų Šventajame Rašte. Interpretuojant jį tiesiogine prasme, išeitų, jog pasaulio Sukūrėjas savo manymu buvo padaręs klaidą ir jog jo kūriniai prieš ji netgi sukilę. Dabartinio mąstymo ribotumas taip pat išryškėja interpretuojant pirmąją nuodėmę, lyg čia būtų kalbama apie nepaklusimą ištartam draudimui. O juk įtikėtina, kad nuopuolis suprantamas kaip žmogaus esmiškumo atidavimas tam, kas daro neįmanomą dieviškumo patyrimą.

Taip pat ir senųjų egiptiečių, graikų bei kitų tautų misterijos primena pajautą anapus juslinio patyrimo. Tačiau pasakojimams apie tai reikia žodžių, kurių prasmė neatsiejama nuo išorinių įspūdžių.

Atrodo, jog senieji persų, indų bei kiniečių religiniai mokymai mūsų laikų žmonėms yra suprantamesni. Jų vertimai į šiuolaikines kalbas dažnai įstengia visiškai gerai nusakyti jų prasmę. Bet daugelis žmonių juos dažniausiai vertina taip, lyg į juslių pasaulį būtų žiūrima kaip į Dievą, o to reikėtų atsisakyti kaip panteizmo, nes šiuose mokymuose pasaulis suvokiamas kaip nepertraukiamas Sukūrėjo kūrybinis darbas.

Ir didžiausias žmonijos epas, indų „Mahabharata“, beveik visada vertinamas taip, lyg ten būtų aprašomi Istoriniai dalykai. Ir vis dėlto tai ginčytinas dalykas. Garsiausioje šio kūrinio dalyje, Bagavadgitoje, labai aiškiai matyti, jog vaizduojamas vidinis vyksmas.

Po visų šių samprotavimų reikėtų suprasti, jog įvairiais laikais žmonija reiškėsi kalba, vadovaudamasi įvairaus lygio sąmoningumu bei įvairiomis jo nuostatomis. Atskirais žodžiais bei jų junginiais būdavo reiškiama ne tik mintis, kaip mūsų laikais, bet kartu ir stipresnis, vidinis dvasinės apžvalgos išgyvenimas. {317}

Žmonijos istorijos raidoje tai keitėsi, o vis didesne, reikšmę įgaudavo atskirų žodžių prasmės. Jais vis rečiau buvo reiškiamas vidinis išgyvenimas. Religijos srityje atsirado aklas tikėjimas žodžiu, ribotas Rašto aiškinimas. Sąmonė susieta su tuo, ką perteikia juslės, ėmė darytis nors ir kategoriškesni, tačiau ir vis ribotesnė bei trumparegiškesnė.

Todėl kalba yra dažniausiai ne tiek žmonių dvasingumo įrodymas, kiek veikiau iš jo sklindantis aplinkos veikimo atgarsis. Tad, daug kalbant, vis dėlto mažai pasakoma. Tik retai keliais žodžiais daug pasakoma, o jeigu ir pasakoma, tai beveik niekada nieko nesuvokiama.


XII 

ŽODŽIŲ DARYBOS KITIMO PER AMŽIUS REIKŠMĖ 

Iš žmonijos istorijos žinoma, kad prokalbes sudarė tik žodžiai, susidedantys iš mažų garsų grupių, ir kad ilgainiui kūrėsi žodžiai su keliomis garsų grupėmis, kurios net vartojant keičiasi. Bet vėliau žodžių grupių skaičius vėl pasidarė ribotesnis. Turbūt aišku, jog taip galėjo atsitikti tik dėl kitokios žmonių sąmonės nuostatos.

Tai pasidaro įmanoma, kai paaiškėja žmogaus santykis su kūniškumu. Reikėtų pamąstyti apie tai, kas vyksta, kai žmogus užmiega ir kai jis pabunda. Pirmuoju atveju jo esmiškumas pasitraukia nuo kūniškumo, o pabundant jis vėl jį apima.

Taip pat svarbu yra suprasti, jog nuo pat gimimo, per visą žmogaus gyvenimą, jo esmiškumas vis labiau apima kūniškumą, ir tai vyksta iki tam tikro jo subrendimo lygio. Vėliau santykis su juo pasiekia tam tikrą pasitenkinimą. Bet jeigu kūniškumo gyvenimas ima nukrypti ir kūniškumas vysta, tai su juo galutinai išsiskiriamą.

Stebint naujagimį, labai aiškiai galima pamatyti, kaip jo esmė stengiasi sučiupti kūniškumą ir juo reikštis. Iš pradžių, žinoma, tai yra tik gimstanti paskata, tam tikru atžvilgiu persmelkianti kūną, Bet pamažu ji tampa įvairių kūno dalių tam tikrų judesių miklinimu. Kulminacija {318} pasiekiama tada, kai kalbos garsai naudojami reiškiant vidinį gyvenimą girdimais garsais.

Šie ilgainiui darosi vis įvairesni ir ima jungtis į vis didesnes grupes, kurios vidinį išgyvenimą turi perkelti į juslių pasaulį. Bet vėliau, šiek tiek įsimiklinus, atsiranda polinkis išsiversti mažesniu garsų skaičiumi. Mokantys gerai kalbėti vaikai dažniausiai visada nori ir daug pasakoti, tačiau kartais jie nori tik keliais žodžiais pasakyti ką nors svarbaus.

Iš viso to matyti, jog vaiko esmiškumas iš pradžių veržiasi į išorę, stengdamasis užvaldyti kūniškumą, bet vėliau jis lyg ir traukiasi į save, norėdamas reikštis kaip „aš“, tačiau kūniškumu jis visada nori naudotis kaip saviraiškos bei per jį įgyjamo patyrimo priemone. Kiek paūgėjęs vaikas viską nori matyti, girdėti, pajusti, išgyventi ir po to visa tai išreikšti kalba. Bet vėliau jis pamažu pradeda tenkintis pasirinktomis detalėmis.

Šis vyksmas aiškiai parodo, jog taip besielgiančio žmogaus veidas juo aiškiau pasirodo, kuo daugiau kūniškumui reikšmės turi žmogaus esmiškumas. Veide vis labiau ryškėja nepakartojamumo bruožai.

Tai, kas vyksta atskiro žmogaus gyvenime, tam tikru atžvilgiu yra žmonijoje vykstančio proceso pasikartojimas. Gilioje senovėje žmogaus esmė dar nebuvo taip visiškai apėmusi gyvojo kūniškumo kaip mūsų laikais. Todėl žmogaus veidas tada dar nebuvo toks žmogiškas kaip dabar. Juo didesnę reikšmę žmogaus asmeniui turi esmiškumas, tuo labiau jo veide ryškėja žmoniškumas.

Visa tai paveikia ir kalbą. Žmogaus esmiškumas dar laikosi tam tikros distancijos kūniškumo atžvilgiu, tai žmogaus išgyvenimai yra daugiau vidiniai ir jie atitinkamai reiškiasi. Tam reikia tik siaurų, nedidelių garsų grupių. Todėl mažas vaikas taip ir kalba. Bet tokia yra ir kalba dabartinių tautų, gyvenančių vaikystės stadijoje. Jos kalba nedidelėmis garsų grupėmis.

Labiau susiformavus žmoniškumui ir jausmais apčiuopiamai aplinkai stipriau veikiant gyvą kūniškumą, vartojamos jau didesnės žodžių grupės. Žodžiai darosi daugiaskiemeniai. Žmonės vis labiau pasiduoda išorės poveikiui juslėms, susikurdami vis daugiau diferencijuotų, aiškesnių vidinių būsenų bei turinių, ir tada jiems prireikia {319} daug garsų ir žodžių. Taip atsiranda kalbos, susidedančios iš daugiaskiemenių žodžių, kurių galūnės bei šaknies garsai kinta.

Bet ilgainiui ir tai keičiasi. Tai įvyksta žmonių esmiškumui vis labiau prisirišant prie emocinių išgyvenimų. Atsiranda tikslesnė nuostata dėl detalių ir kalbėjimas, sukeltas diferencijuotų įspūdžių. Kiti ryšiai dar nesuvokiami. Atitinkamai keičiasi ir kalbos. Ima atrodyti, jog kalbėjimui užtenka ir mažesnių garsų grupių, kurioms kitame kontekste suteikiama kitokia prasmė. Kalbos tada tarsi sunyksta. Tai rodo anglų, kinų ir kai kurios kitos kalbos.

O sanskritas jau prieš kelis tūkstantmečius išskyrė žodžių galūnes, kad, sujungiant žodžių kamienus, būtų galima pareikšti primygtiniau veikiančia prasme.

Bet atrodytų, jog žodžių suprastinimas tariant, pavyzdžiui, kalbant anglų bei prancūzų kalbomis, taip pat byloja apie naujų mąstymo būdą. Mažiau laikomasi įsikabinus pasakymo, žodžio, o daugiau paisoma suglaustos prasmės. Bet čia nėra žvilgsnio į tolį, dar labiau — į gelmes. Dominuojančios žmonijos dalies žmonės kaip tik dabar yra labiau negu kada nors pasidavę daiktiškumui. O juk jį galima matyli tik detalėse. Tai paveikia ir kalbą.

Nūnai kalbama apie materializmo amžių, dar dažniau apie technikos, instrumentų amžių. Ir kaip žmogus jais naudojasi savo veikloje, taip jis mintyse elgiasi ir su diferencijuotais vaizdiniais, juos susiedamas su žodžiais, kurie lyg ir turėtų įrodyti šią diferenciaciją. Ir taip jie sutrumpėja, todėl įvairius turinius jie turi reikšti nedidelėmis garsų grupėmis. Tokie žodžiai yra dažnai tarsi kažkas sustingusio, lyg materija, ir jie tik kartu su kitais žodžiais pasako įvairių dalykų.

Taip pat išryškėjo šitaip kalbančių žmonių glaudesnis ryšys su grynu daiktiškumu bei specifinis jo vertinimas. Bet ir tokiais atvejais pastebimas žmogaus sąmoningumo reikšmės pojūtis kalbant. Kalbantysis tikisi būti suprastas, nors vartoja tik trumpus, izoliuotai skambančius žodžius. Vadinasi, daugiau ar mažiau jaučiama, jog žmonių ryšiai, kito žmogaus supratimas pagrįsti viduje, o kalbai tai reikia tik parodyti.

Žmonių kalbos kitimas nuo žodžių, susidedančių iš {320} labai mažų garsų grupių, iki sudėtinių žodžių bei įvairaus jų prasmės aiškinimo vėliau, vėl grįžtant prie vienskiemenių, jau nurodo didėjantį žmonių sąmonės skaidrumą kalbant ir byloja, jog žmonija galėtų turėti vieną bendrą kalbą.

—————

Pastaba. Pagrindini skyrių apie prokalbę, jos augimą bei suvienodėjimą laikyti XII

 

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI 

Originalo pavadinimas „Die menschliche Sprachc in ihrer Eigenart und Bedeutung in der Menschheit“. Versta iš autorinio mašinraščio, gauto iš asmeninio B. Kviklio archyvo. Vienas prof. V. Falkenhano padovanotas šio mašinraščio egzempliorius yra ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10309. Vertė Irena Tumavičiutė.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI