Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS SĄMONĖS PASIKEITIMAS

ŽMOGAUS SĄMONĖS PASIKEITIMAS

ŽMOGAUS SĄMONĖS PASIKEITIMAS

Įžanginė pastaba 

Pateikiami samprotavimai yra užrašyti Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, o šių metų pradžioje mašinėle atspausdintų nuorašų pavyko užtikti mano sesers palikime. Jie atrodo gana reikšmingi ir verti pasiskaityti, todėl turėtų būti padaryta dar keletas nuorašų. 

Detmoldas, 1951 m. lapkričio 3 d.  Dr. Vilhelmas Storosta-Vydūnas

Dideli ir dažnai pernelyg nepaprasti dabarties įvykiai įsakmiai verčia mus įsiklausyti. Vyksta didžiausi pasikeitimai tiek atskiro žmogaus esmėje, tiek ir ištisose tautose. Kūrybingos asmenybės su didele energija skatindamos viso, kas vyksta, įgauna vis daugiau reikšmės visai žmonijai, o kitos savo darbą dirba kaip niūrios griaunančios ir naikinančios jėgos. Šituos įvykius sąmoningai išgyvenantis žmogus greičiausiai klausia save: iš kur visa tai ir ką visa tai reiškia?

Anksčiau į tokius klausimus buvo atsakoma remiantis sava religija. Tačiau dabar jį labai dažnai laikoma atgyvenusia. Nors kartkartėmis ir atrodo, kad ji vėl įgauna reikšmės, tačiau visuotiniame vyksme ji, tarsi kažko lūkuriuodama, tam tikru mastu atsilieka. Kiek gyviau žmogų jaudina mintis, kad gyvenimo faktus reikėtų suvokti kitaip negu anksčiau, kad juos reikėtų pasitikti su aiškesniu sąmoningumu. Tad iš tikrųjų reikėtų atskleisti esmę ir to, iš ko išsirutulioja dabarties veiksmai.

Jau daugiau kaip prieš šimtą metų vyraujančioji {328} žmonijos dalis vis nuodugniau ėmė gilintis į tai, kaip senaisiais ir netgi pirmykščiais laikais žmonės susitaikydavo su gyvenimu. Šiuo požiūriu yra įžvelgtas netgi labai akivaizdus skirtumas tarp anų laikų ir netolimos praeities. Tam, kas yra kilę iš senųjų laikų, būdingas nepaprastas religingumas. Akyliau pasižiūrėjus, matyti, jog žmonės senaisiais laikais turėję būti kitokios sąmonės nuostatos bei sąmoningumo. Į čia-būtį jie, matyt, žiūrėjo ir išgyveno ją iš gyvenimo pozicijos. Jų parodymai panašūs į dabarties žmonių sapnus, tik yra šiek tiek gyvesni. Todėl daugelis iš priešistorinių laikų mus pasiekusių dalykų ženklų, žodžių, pranešimų forma buvo sukurti kaip simboliai ir yra tokio paties pobūdžio kaip kad esti sapnų vaizdiniai. Anų laikų žmonių sąmonė buvo panaši, nors jau gana į blankią, šiandieninių primityvų sąmonę, t. y. panaši į sapnus.

Vyraujančioje žmonijos dalyje per tūkstantmečius sąmonės nuostata pasikeitė: čia-butis pamažu vis labiau buvo išgyvenama iš daiktiškumo pozicijos. Kuo labiau žmogus pasidavė daiktiškumo skverbimuisi, tuo svarbesnis šis jam darėsi. Pagaliau visas pasaulis žmogui ėmė reikšti didžiulę, negyvą erdvę, iš kurios dygo tik pavieniai gyvumo daigai. Žmonės, kurie žvelgė į tolimąjį kosmosą, išdrįso vėl pareikšti, kad vien tik Žemėje tėra atsiradusi gyvybė. Tik retas mąstytojas išdrįsdavo prašnekti apie Gyvąją Visatą.

Šitokios žmogaus sąmonės nuostatos daug prisidėjo prie daiktiškumo. Jį tarsi įkaitino žmogaus sąmonė. Visuose įrankiuose, instrumentuose, mašinose, pastatuose, gamtos pasikeitimuose, augaluose ir gyvūnuose yra įkūnytas jos turinys ir siela. Pats žmogus per tai daug ką prarado. Jo sąmonė susiaurėjo ir tapo nelaisva. Ji vis labiau užsisklęsdavo atskirybėje ir pamažu prarado savitumą daiktiškume. Tada žmogus pradėjo ieškoti savęs, bet šis ieškojimas tapo savimeile ir galiausiai — žmogų niaukiančia liga.

Dėl šios priežasties iš žmogaus akiračio dingo čia-būties vidujiškumas, netrukus išnyko ir didieji tarpusavio ryšiai bei visuotiniai čia-būties atskirybių tarpusavio santykiai ir didžiulė visumos gyvenimo tikrenybė pasidarė vos pastebima. Žmogaus sąmonė darėsi vis trumparegiškesnė {329} ir, matyt, dėl to atkaklesnė. Griežtėjantis ir individualėjantis skirstimasis į rūšis išstūmė ją iš visuminio čia-būties turinio. Ji daugiau nebekūrė sapnų bei simbolių, o tiktai jusnių įspūdžių atvaizdus. Imta kalbėti apie įgyjamą tikrovės suvokimą ir galvota, kaip geriau prisitaikyti prie gyvenimo faktų. Tačiau nuolatos būdavo susiduriama su tuo, kas nesuvokiama, ir jaučiamasi savo esme esant vargšu paties sukurto aplinkinio pasaulio gausumoje.

Visa tai šiandienos dominuojantiems žmonėms yra kitaip. Jų sąmonė tampa visa atviresnė čia-būties esmingumui, tam, kas slypi už jutiminio suvokimo ir sukelia jutiminius įspūdžius. Jau yra žinoma, kad tai, kas materialu, nėra tiktai sustingęs esimas, o yra vyksmas. Kiekvienas atomas reiškia vyksmą. Apie centrą juda paslaptingos atskiros dalelės, kurių kiekviename elemente yra kitoks skaičius. Šių dalelių virpėjimų paliesti jutimai sukuria vaizdą kažko daiktiško. Tačiau įžvalgesnis paklaus, kas toji pirminė jėga, kuri tvarko, judina šias daleles ir nustato jų skaičių. Joje jis atpažįsta tikrąją realybę, o medžiagoje — tariamą regimybę. Paslaptingoji jėga, kuri vadinama elektra ir eteriu, yra vis daugiau naudojama žmogaus paslaugoms. Žmogaus sąmonė vis labiau krypsta į tai, kas yra virš pojūčių.

Žmogus vis aiškiau kaip niekada jaučiasi esąs veikiamas visą Visatą judinančių ir tvarkančių dėsningumų. Vis aiškiau jis suvokia, kad visa, kas gyva. reiškiasi būtinoje šviesos ir tamsos, budrumo ir miego, gimimo ir mirimo kaitoje, kad kiekvienas gyvis, siekdamas išlikti ir pilnatviškiau gyventi, turi nuolatos nuvargstantį kūniškumą palaikyti ir gaivinti maitindamasis. Ir nors kartais stipresnis ar silpnesnis vertimas būti gyvenimo ar tautos bendrijoje yra suvokiamas kaip savivalė, tačiau vis labiau pripažįstama, kad tas vertimas taip pat yra nulemtas čia-būties dėsningumų, verčiančių siekti vis platesnio, aukštesnio ir sąmoningesnio gyvenimo. Visa tai rodo, kad žmogaus sąmonė atsiveria pasaulį judinančioms jėgoms.

Mintis apie vienaląsčio nemirtingumą ir daugialąsčio mirtingumą yra dar dažnai kartojama, bet jau suprantama, kad mirtingumas taikytinas tik daiktiškumui. {330} Mirtingumas matomas ten, kur lieka lavonas. Taigi, kas gyva, nuolat miršta, kaip pat ir vienaląstis. Jis turi maitintis, nes dėl sekrecijos nuolat netenka savo substancijos. Visos vienaląsčio išskyros yra negyvos, taigi lavonai. Be to, vienaląstis dalindamasis nustoja egzistuoti. Tai tolygu mirčiai. Taigi nemirtingumas nėra vienaląsčio daiktiškumas, o jame kuriantis, jį palaikantis ir dalintis verčiantis gyvenimo principas, būdingas ir daugialąsčiams. Jis taip pat yra suvoktinas kaip gyvybės procesų variklis.

Teiginiai, kad gyvenimas yra ląstelių veikla (Landois), kad gyvenimas yra judėjimas (Much), kad gyvenimas yra kitimas (Lipschutz) ir t. t., nepasako, kas gi lemia ląstelių veiklą, judėjimą ir kitimą. Galima visiškai pritarti Wilhelmo Schuppe's pasakymui, kad gyvenimas yra sąmonė. Pagaliau visiškai galima suprasti Ernsto Troeltscho paskelbtą mintį, kad „viską, kas yra, tegali būti išmanoma kaip turinys ypatingos sąmones“ [1]. Be sąmones negali būti jokios būties. Vadinasi, sąmonė yra čia-būties kilmės šaltinis. Jau iš šių tvirtinimų matyti, kaip žmogus su vis ryškesne sąmone savo žvilgsnį kreipia nuo vien tik pojūčiais patiriamo daiktiškumo į visos būties ir vyksmų esmiškumą. Tai, kas dažniausiai vadinama nesąmoningumu, yra individualios sąmonės ribas peržengianti, nuostabiai išmintingai kurianti sąmonė. Jau visai aiškiai jaučiama, jog sąmoningumas yra daug skaidresnis ne to, kuris kuo tvirčiau laikosi išmoktų gyvenimo faktų, o to, kuris, žinių paskatintas, per patyrimą prasiskverbia iki pažinimo. Todėl, pavyzdžiui, valstietis, visą gyvenimą prižiūrėdamas ir skatindamas tai, kas gryna, dažnai daug aiškiau suvokia gyvenimo paslaptį negu mokytumo slegiamas žmogus, kuris remiasi prisiskaitymu, o ne savo paties išmanymu. Išaugusį daugelio šiandienos žmonių sąmoningumą liudija tai, kad kaip sąmoningumo sąlygos vis įsakmiau nurodomos asmenybės sveikata, tyrumas, dora. Smegenys turi sugebėti atlikti subtiliausius virpesius. Todėl negalima jų luošinti nikotinu ar alkoholiu, bukinti nevaldomų instinktų ir geismų siautėjimu.

Jeigu sąmonės pasikeitimas nuo seniausių laikų iki netolimos praeities reiškė jos siaurėjimą ir sąmoningumo pasidavimą daiktiškumui, tai dabar vėl sąmonė dažniau negu ankstesniais laikais šviesėjo, o kartu ir plečiasi. {331} Dabarties žmogus, įveikdamas blankius jutiminius įspūdžius, daiktiškumą ima suvokti savo esmės požiūriu.

Tačiau dar tebesiekiama išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų yra sąmonė. Ko gero dar nebus praėję nė 150 metų, kai buvo pradėtas vartoti žodis „sąmonė“. Nuo to laiko jis tarsi išreiškia kažką esmingo. Kai W. Wundtas savo paskaitoje sąmonę apibudino kaip „visų psichinių turinių sumą“, vis dažniau ją imta sieti su gyvybe. Sąmonėje randama tos gyvybės esmė, žmogaus sąmonėje — tikroji žmogaus esmė, taip kaip šviesoje — Saulės esmė. Todėl sąmonės šviesėjimas, sąmonėjimas reiškia jos kilimą, o kartu ir skverbimąsi gilyn į pačios būties esmę.

Tai pasiekiama ir stipriu religijos išgyvenimu. Dar visai neseniai į religiją buvo žiūrima kaip į kažką išmokstamo, dažniausiai kaip į mokymą apie paskutinius dalykus (letzten Dingen) arba netgi kaip į pasaulėžiūrą ar į dorovės normas. Paraidiškas sekimas svetimos tautos senaisiais raštais buvo laikomas ypač svarbiu. Dabar to jau atsisakoma. Schleiermacherio pasakymas apie vergiškos priklausomybės jausmą minimas vis dažniau. Išgirstas net dar taiklesnis pasakymas apie religiją kaip priklausomybę Dievui (H. H. Schaederis). Šitaip religija pradedama traktuoti kaip aukštesnio sąmoningumo reiškinys.

Tiesa, šiandien žmonijoje taip pat esama ir stipraus neigimo viso to, kas susiję su religija. Tam tikrą dalį žmonių į tai stumia paraidiško tikėjimo brukimas ir Dievo tolybės akcentavimas. Tačiau didelis pasikeitimas žmonių sąmonėje jau savaime skatina suvokti Dieviškumą visame kame. Vietoje pernelyg stipriai pabrėžto Dievo transcendentiškumo vis labiau siekiama suvokti jo imanentiškumą.

Kylant sąmoningumui, žmogus darosi reikšmingesnis čia-būtyje. Jo veikla tada kyla iš vis labiau atsiveriančių pasaulio tapsmo gelmių. Tariamai vienu kartu labai senais laikais sukurtas dabar egzistuojantis pasaulis yra vis aiškiau suvokiamas kaip begalinis ir nesibaigiantis kūrybos procesas, į kurį žmogus su savo esme ir asmenybe yra įtrauktas ir yra jo priemonė. Todėl ypač dideli dabarties žmonės suvokia save esant Apvaizdos įrankiais. Tad didieji mūsų laikų įvykiai yra sukelti aukštesnio esmingumo žmonių ir kūrybos vyksmo Pirmosios Priežasties. {332} Kylantis žmonių sąmoningumas tam tikru mastu veda kūriniją į josios pradžią. Žmogus su savo sąmone vis labiau atsiveria begalinio sąmoningumo būčiai, kuri skleidžiasi tiek begaline Visata, tiek ir mažiausiąją atskirybe. Žmogus, savo valia atsigręždamas į šią Paslaptį, palaimingu būdu tampa Šviesesne, esmingesne jos priemone ir gali skatinti bei laiminti kūrybos vyksmo reiškimąsi, atskiro individo, tautos ar netgi viso pasaulio gyvenime ir taip vykdyti savo gyvenimo prasmę. Vėl, kaip ir senaisiais laikais, jis žiūri į gyvenimą gyvybės atžvilgiu, bet nebe kaip į sapną, kaip anuomet, o su spinduliuojančiu sąmoningumu ir pasiaukoja jam atitinkamais žodžiais bei darbais.

 

PASIKEITIMAI ŽMONIŲ SĄMONĖJE 

Originalo pavadinimas „Die Wandlung des menschlichen Bewusstseins“. Mašinraštis gautas iš Br. Kviklio. Vertė Zofija Dūdaitė. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS SĄMONĖS PASIKEITIMAS