PAKELIUI. DABARTIES RELIGINIŲ KLAUSIMŲ NAGRINĖJIMAS.

PAKELIUI.  DABARTIES RELIGINIŲ KLAUSIMŲ NAGRINĖJIMAS.

Įžanginė pastaba 

Dabarties pasaulio įvykiu, kurie čia-būčiai suteikia visiškai naujių požymių sūkuryje, žmogus stovi viduryje paslaptingų kūrybos galių, kurios tai spartina, tai stabdo pažangą. Bet jas suvokti galima tik giliai viduje ir taip pažadinti savyje atsidavimą pažangai. Tada galima pereiti prie gyvenimo būdo, kuris yra aiški Didžiojo Gėrio apraiška ir viską atnaujina. Pateiktieji paaiškinimai turėtų būti akstinas kai kuriems pamąstymams. 

Detmoldas, 1951 m. gruodžio 12 d. Autorius


1. SUSIJAUDINIMO BŪKLĖ DABAR

Šiandien didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kas vyksta žmonijoje. Ir vis dėlto visoje čia-būtyje gausu sukrečiančių įvykių. Jie nėra visiškai aiškiai suprantami. Galbūt yra žinoma apie stichines nelaimes, kurios dabar pasitaiko ypač dažnai. Bet kas vyksta žmonijoje, yra itin svarbu. Juk ji — gyvybingiausia žemės dalis.

Kalbama, atrodo, apie siekimą sujungti visas žmonijos grandis į vieną visumą. Priešingai tam, įvairiausios tautos siekia laisvės ir savarankiškumo, lyg norėtų egzistuoti kiekviena atskirai. Tai yra akivaizdus siekimas išlaikyti ir plėtoti savo savitumą. Ir tai yra turbūt sąmoningesnis jutimas to, ką žmonija turi įrodyti.

Siekiant šių dviejų skirtingų tikslų, buvo tiek daug žiaurumo, kad nuolat kyla klausimas, ar žmonija eina pažangos keliu, ar smunka žemyn. Daugelio žmonių {334} gyvenimo būdas rodo smukimą. Visokių nuodų teikiami malonumai vertinami labiau kaip niekad, nors jie aiškiai slopina gyvenimą.

Labai sukrečia ir nepaliaujamas prievartos naudojimas formuojant tariamą žmonių bendrumą. Prievarta kaip tik ir yra nukreipta prieš žmogaus gyvenimo prasmę, kurioje lemianti turi būti vis dėlto kiekviena atskira žmogaus esybė, o ne prievarta primestas mąstymo ir gyvenimo būdas. Tai jau rodo ir tautų laisvės siekimas.

Tačiau visuomet labai svarbu prisiminti tai, kad žmogui duota daugiau ar mažiau sąmoningumo įgyvendinant savo gyvenimo prasmę. Tam kaip tik prieštaraujama tuomet, kai žmogus bando kitiems primesti savo mintis. Iš čia ir atsiranda susijaudinimas bei įtempti santykiai, kurie vargu ar gali duoti reikšmingesnių rezultatų.

Reikėtų pamąstyti ir apie tai, kad. diskutuojant apie gyvenimą, nebūtina rodyti kitų klaidas ir savo nuomonę laikyti vienintele teisinga, bet stengtis viską suprasti iš esmės. Visuomet reikėtų stengtis ne didinti priešingumą, bet, atvirkščiai, paliesti žmogaus sąmonę tam, kad atsirastų supratimas.

Atrodo taip, lyg dabar būtų kalbama apie įvykius gamtoje ir išoriniame žmogaus gyvenime, bet svarbiausia yra vidinė įtampa žmonijos gyvenime. Atkreipiant į ją dėmesį, galima suprasti, kad čia vyksta svarbiausi dalykai žemėje.

Žmonija, didžiausias kūrinys žemiškam pasauly, savo esybe turi sprendimų teisę. Jeigu jie bus tinkamai pasirinkti, tuomet žmonija pasieks pakilimą. Jeigu daugės klaidų, aštrės prieštaravimai, taigi prasidės nuopuolis.


2. SĄMONĖ ŽMONIJOS ISTORIJOJE 

Dabartiniu metu vis labiau visuotine tampanti nuomonė, kad tik tai yra tikra, ką galima suvokti jutimu, rodo, jog dauguma žmonių vyraujančioje žmonijos dalyje orientuoja savo sąmonę vien į daiktų pasaulį. Todėl ji pripažįsta tą pasaulį kaip tikrai esantį. Visa kita — tik vaizduotės arba aklo tikėjimo padarinys.

Senovėje buvo kita orientacija, tačiau ir dabar ji {335} tebėra būdinga kai kurioms tautoms ir be išimties — vaikams. Jie išgyvena tai, ko negali pažinti jutimai. Taip buvo ir anksčiau. Čia-būtis buvo suprantama kaip neišmatuojamai išmintingos galios kūrybos rezultatas. Žmonių sąmonė senovėje buvo nukreipta į tą galią. Todėl religija tuo metu turėjo lemiamą reikšmę žmonių gyvenime.

Bet žmonės pamažu vis labiau tolo nuo Didžiojo Slėpinio, kuris apėmė visą čia-būtį. Tam priešinosi krikščionybė. Žmonių sąmonė buvo nukreipia į Dievo karalystę, kuri buvo suvokiama kaip kažkoks vidinis patyrimas. Buvo kalbama apie naują, vidinį gyvenimą, kuris jaučiamas Dievuje. Bet dauguma žmonių, taip pat ir tie, kurie skelbė šias tiesas, vis daugiau savo sąmonę kreipė tik į jutimų pasaulį.

Netgi jau iš pradžių tai ryškėjo krikščionių bendruomenės gyvenime bei tikėjime. Visada čia buvo nesutarimų ir prieštaravimų. Bet pamažu formuojasi grynai daiktiškas krikščionių skelbiamų tiesų suvokimas, ir mažėja jutimas dvasinio vyksmo, kurį simbolizuoja kulto apeigos. Dabar tai dar labiau jaučiama. Ir kai atsiskiria evangelikai krikščionys bei katalikai krikščionys, išryškėja dvasinis jų drumstumas.

Daugelis, ypač vadovaujančių žmonių priklausymą kuriai nors konfesijai laiko svarbiausiu religinio gyvenimo dalyku. Turėtų buti suprantama, jog žmogaus gyvenimas skirtas tam, kad iš siauro ir riboto minčių gyvenimo būtų pereinama į sąmoningą gyvenimą Didžiajame Slėpinyje, Dievuje.

Tik tada pajuntama esant svarbų ryšį tarp žmonių ir tikrą palaimintą bendruomenę. Tai vis dažniau patiriama ir stengiamasi to siekti. Tačiau tai visuomet lemdavo netinkamus rezultatus. Sąmoningas gyvenimas Dievuje tapo įmanomas tik pavieniams žmonėms. Dauguma krikščionių dar tėra pakeliui į tikrą, gyvą krikščioniškumą.

Visada būdavo pakilimo bei nuosmukio požymių. Bet dabar atrodo, lyg žmonės būtų taip sukrėsti nepaprastų įvykių, kad jie pradeda mąstyti apie tai, kas gi yra žmogus iš tiesų, iš kur jis atsirado ir kokia jo gyvenimo prasmė. Tai, atrodo, duoda teigiamų rezultatų. Religija vėl tampa reikšminga. Tačiau vėl stengiamasi išoriškai {336} nukreipti dėmesį nuo to, kas religija yra iš tiesių, taigi nuo Didžiojo Slėpinio.


3. NAUJA ĮTAMPA TARP DVIEJŲ KRIKŠČIONIŠKŲ TIKYBŲ 

Labai svarbu, jog dabar kreipiamas dėmesys į religijos vaidmenį žmogaus gyvenime, jog netgi prieštaravimai kyla tam, kad būtų išsiaiškinta, kas religiniuose klausimuose teisinga, o kas ne. Paskelbta Marijos dogma, Reformacijos šventė sujungta su Visų Šventųjų švente. Dėl to kilo nepasitenkinimas, ypač Vokietijoje, Protestantizmas tapo žinomas tiesiogine šio žodžio prasme. Tiek ko nors skelbimas, tiek šito paties atmetimas yra dabarties tikinčiųjų dvasingumo požymiai.

Atrodo, lyg būtų kalbama apie skirtumus tarp evangelikų ir katalikų krikščionybės. Tačiau iš to paaiškėja tik saviti krikščioniškumo esmės suvokimai. Krikščioniškumas įgyvendina žmogaus gyvenime tai, kas Evangelijų pasakojimuose yra pavaizduota simboliškai. Jeigu skaitoma paraidžiui, tai žodis lieka neaiškus: „...raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6).

Prisiminkime tik pasakojimą apie vestuves Kanoje, kai valgių gamintojas nustebo pamatęs, kad gerasis vynas į stalą buvo paduotas tik tada, kai svečiai jau buvo girti (J n 2, 10). Arba apie nevaisingo figmedžio prakeikimą, nors jam dar ne laikas buvo megzti vaisius (Mk 11, 14). Arba tokius žodžius: „Jūs tyrinėjate Raštus... bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39; 40). Prisiminkime ir žodžius apie pasaulio sukūrimą (Pi 13), kaip visažinis ir visagalis Kūrėjas savo darbu padarė klaidą, kuri jam ir dabar neleidžia įveikti blogio. Visa tai, kas yra užfiksuota Rašte, traktuoti paraidžiui kaip išorinį vyksmą yra tikras dogmatizmo požymis.

Taip pat labai svarbu suprasti katalikų ir evangelikų sąmonės nuostatus. Evangelikai yra labai prisirišę prie Šventojo Rašto mokymo ir kartu prie jo mąstymo. Katalikybė taip pat remiasi Šventu Raštu, tačiau čia ypač daug reiškia tai, kas religijos požiūriu nuo seniausių laikų {337} žmonijoje traktuojama kaip išgyvenimas žmoguje, apie jį bei visoje čia-būtyje vykstančių slėpiningųjų vyksmų. Tai, kad dieviškumas susijęs su Motina, pripažino visos žmonijos tautos. Taigi, jeigu krikščionys evangelikai daugiau remiasi mastymu, tai krikščionys katalikai orientuojasi į išgyvenimą.

Tačiau abi puses veikia žmonijoje stiprėjantis ryšys su daiktiškumu, su jutiminiais išgyvenimais. Tai neduoda didesnės išminties, gilesnio išgyvenimo bei geresnio supratimo to, apie ką kalbama religijoje. Mintys apie naują gyvenimų, naują žmogų, kurio dieviškumas žmonijoje apsireikš ir išsiskleis, lieka lyg tamsa užklotos.

Bet abiejose pusėse stengiamasi siekti tiesos, priartėti prie tikrosios realybės, ją įrodyti ir apie ją skelbti. Tai kaip tik parodo norą žengti pirmyn. Taip pat ir Dievo Motinos žengimas dangun galėtų būti taip aiškinamas, nors grasinimas šį aiškinimą atmesti kaip tik įrodo valdžios pretenzingumą.

Vis pasirodo, kad ryškesne tampa ta galvosena, kuri vienos esybės būtį randa tik įkūnytą daiktiškume. Žmogus čia traktuojamas kaip kūniškumas. Taip pat kalbama ir apie dvasinį kūną, tačiau jis laikomas tik fizinio kūno atvaizdu. Nėra galimybės dvasingumą pažintį ne laike ir ne erdvėje. Teisingu laikomas tik susikurtas vaizdinys ar supratimas to, prie ko arčiausiai galima prieiti.


4. DANGUN ŽENGIMO ĮVYKIS 

Kai kalbama apie Jėzaus žengimą dangun, dažniausiai galvojama apie fizinį reiškinį, vykusį erdvėje, kai pakilta aukštyn ir ten aukštai pradingta. Taip skelbia Morkaus ir Luko Evangelijos. Bet Morkaus Evangelijoje sakoma, kad Jėzus sėdįs Dievo dešinėje. Nūnai kyla klausimas, ar čia galvoj turimas krikščionis, kurio atvaizdu yra tik vyksmas parodomas, ar tai yra pranešimas apie atsitikimą erdvėje, kurioje yra ir Dievas, ir Jėzus ir kuri juos abu supa.

Reikėjo pamąstyti ir apie tai, kad Jėzaus kūnas turėjo būti ypatingos rūšies, jog galėtų pakilti. Jeigu jis buvo {338} pagimdytas motinos, kurią tam įgalino Šventoji Dvasia, tai ir jos kūnas turėtų priklausyti dangui. Kad Dievo sūnus iš jos savo asmenų gautų, Dievas Tėvas turėjo ją danguje šalia savęs laikyti.

Tokios išvados be kita ko išplaukia iš Evangelijų Rašto žodžių, kai jie skaitomi paraidžiui. Jie primena tai, kaip įvairios tautos tikėjo į Dievo Moliną. Tik nuolat aiškėja, kad ji joms nėra kūniška, kaip apie ją dabar galvoja daugelis krikščionių, o veikiau kažkas slėpiningo. Taigi apie žengimą dangun galima buvo daugiau suprasti, negu kad buvo visuotinai tikima.

Maždaug penkerių metų berniukas, paskatintas tėvo, per ilgą teleskopą dažnai stebėdavo planetas ir kitas žvaigždes. Jie išmoko suvokti milžiniškus atstumus, apie kuriuos kalbėdavo tėvas ir kuriuos būtų galima įveikti tik per milijonus metų. Ir vaikas stengdavosi įsivaizduoti dangų po tiek metų. Ramybės jam neduodavo klausimas, ar Jėzui tada pagaliau pavyks patekti į dangų.

Pagaliau jį šiek tiek nuramino tėvo aiškinimas, kad dangus nėra beribė erdvė, kad tai kažkas dvasiško, neerdviško, jog tai Dievo Karalystė, kuri netgi, sakoma, esanti žmoguje ir į kurią neateinama išoriniais veiksmais (Lk 17. 20 ir 21).

Taigi Jėzaus žengimą dangun galima suvokti tik kaip pakilimą į dvasinę būtį, kuriai nepriklauso žemiškasis pradas. Todėl Naujojo Testamento Laiškuose kalbama apie dvasinį kūną, kuris paskui turės pereiti į dvasios sritį. Bet jis turėtų taip pat gimti ir todėl jam reikėtų motinos, kuri, be abejonės, turėtų būti dvasinės prigimties. Tada ji turėtų teisę būti priimta į Dievo karalystę ir būtų Dievo Motina.

Tokių minčių apie žengimo dangun vyksmą šviesoje Jėzaus, taip pat ir Marijos žengimas dangun praranda jutimiškai suvokiamą aiškumą ir įgauna visai kitą reikšmę, kuri nebesukelia prieštaravimų. Žinoma, toks supratimas negalimas tiems, kurių mąstymas apsiriboja daiktiškumu. Jo stokojant, reikia vieniems kitus į šviesą pastūmėti. {339}


5. PRIELAIDOS DIEVIŠKAJAM GYVENIMUI 

Žmogus savo esme, kaip „Dievo kvapu“, yra susietas su kūniškumu, kuri turi panaudoti savo raiškai ir patyrimui Kūnas reikšmingas ir stengiantis save surasti savo paties pradžioje, Dievuje. Su kūnu žmogus daug ko gali išmokti ir daug ką pajusti. Daugelį šventų posakių irgi galima sieti su juo.

Labai reikšmingas yra palaiminimo suvokimas. Tik prisiminkime posakį: „Palaiminti tyriaširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8), Čia yra parodoma ypatinga prielaida Dievo pajautimui. Labai svarbūs yra ir tokie nurodymai: „įeikite pro ankštus vartus!“ (Mt 7, 13), „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėt teisiami“ (Mt 7, 1), „Bet aš meldžiausi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu savo ruožtu stiprink brolius“ (Lk 22, 32), „Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje“ (1 Jn 2, 10) [1], „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16).

Dėmesio verti ir ypač šie posakiai: „Sergėkitės netikrų pranašų!“ (Mt 7, 15), „... pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7, 5), „Dievas nuolankiesiems duoda malonę“ (1. Pt 5, 5 ir Jok 4, 6), „Primink jiems, kad ... nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų nuosaikūs, visiems žmonės rodytų meilumą“ (Tit 3, 1 ir 2).

Visus šituos ir dar daugelį kitų posakių reikėtų išmokti atmintinai, juos suprasti, tvirtai jų laikytis ir gerai juos permąstyti. Tai sukeltų kažką panašaus į vidinį prašviesėjimą. Bet daug reiškia ir per kulto apeigas kylą išgyvenimai. Evangelikai turi tik kelis posakius, kuriuos reikia mokėti. Katalikai su šiais ir kitais posakiais sieja savo maldas. Kas yra dvasiškai toks budrus, kad gali išgyventi tai, kas išreikšta simboliškai, tas jaučia šventą palaimą, sužadinančią naują gyvybę, kurios kvėpavimas darosi aiškiai pastebimas.

Tam labai didelės reikšmės turi ir tai, koks dėmesys skiriamas kūniškumui, minčių ir jausmų pasauliui. Apaštalų darbuose retkarčiais tai primenama. Dabar krikščionys apie tai dažnai mažai tesusimąsto. Katalikų dvasininkai, {340} vienuoliai ir vienuolės atsisako lytinio gyvenimo. Ir tai turi reikšmės netgi mintims. Išmintingai besirūpinantys sveikata nurodo, kokios šviesios ir spindinčios yra skaistybėje gyvenančių akys, o ištvirkėlių akys yra blausios. Iš jų atsispindi sugebėjimo mąstyti lygis.

Šiandien daugelis žmonių negali atsisakyti malonumą teikiančių priemonių ir visai nesusimąstydami vartoja nikotiną, alkoholį ir kitus nuodus. Tai daro netgi dvasininkų luomo žmones. Nuodai pirmiausia neigiamai veikia kūno sveikatą. Jau oro, kuris yra svarbiausias gyvybes elementas, užteršimas veikia labai sloginančiai. Bet šito labai nenori pripažinti rūkoriai. Jau daugiau kaip prieš 50 metų apie tai, kad nikotinas žaloja organizmo ląsteles ir smegenis, kalbėjo garsusis mokslininkas Liudvigas Schleichas. Tai aiškiai galima matyti iš to, kaip kalba bažnyčiai vadovaujantys rūkantys vyrai. Turėdami ir geriausių ketinimų, jie sunkiai gali skleisti išsamesnį žinojimą. Dar J. W. Goethe sakė: „Rūkymas daro žmones kvailiais“.

Yra tiesiog nesuvokiama, kad bažnytinio sinodo vadovas susirinkusiems dvasininkams galėtų patarti: „Nebūkime šventeivos! Rūkykime!“ Ir jeigu kiti. manydami, kad jiems, užsidegus cigaretę, kils geros mintys pamokslui, tai iš tiesų yra pasibaisėtina. Juk ruošiantis pamokslui, susitelkiama dvasingumui, kuris turėtų kilti iš Šventosios Dvasios, o ne iš nuodų. Bet reikalas tas, kad tokie žmonės vienas nuo kito kaip nuo velnio lengvai užsikrečia ir apie stabų garbinimą, prietarus ir burtus kalba taip, kaip žydai kalbėjo šmeiždami Jėzų.

Su tuo, kas yra teikiama kūno gyvybei, siejasi norai ir geismai, kurie savo ruožtu veikia mąstymą. Ten, kur viešpatauja nerimas ir tamsa, negali būti kalbos apie dieviškąjį gyvenimą. Tai kaip tik ir sukrečia dabarties gyvenimą, kuris turėtų būti atvertas Didžiajam Slėpiniui.


6. DIEVIŠKOJO GYVENIMO ĮGYVENDINIMAS 

Vienas labai nuostabus posakis skelbia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6), Kitas posakis: „Tai dienai {341} atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 14, 20). Taigi kalbama apie vidinį išgyvenimą, kurį reikia patirti. Tai reiškia: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4, B).

Bet tai yra įmanoma tik tada, kai pasiekiamas vidinis skaistumas ir vidinė ramybė. Taigi reikia atsisakyti visko, kas sieja su malonumais, kas slegia ir teršia kūną, kas jaudina ir temdo vidinį gyvumą. Vidinis skaistumas turi būti tikras. Tada Dievo, t. y. Kristaus, apsireiškimas žmonijoje bus galimas ir kiekviename žmoguje.

Tai yra dažnai jaučiama. Todėl apie vidinį tyrumą kalbama kaip ir apie Mariją, Dievo Motiną. Pamaldi siela, kuri pasivadino Angelu Sileziečiu, patarė: ,Tu turi būtį Marija ir pagimdyti Dievą“. Tai kartais taip pat įgyvendinama. Dievas pajaučiamas, kai širdis būna tyra.

Bet po to vėl paprastai grįžtama prie tų išgyvenimų, kurie, deja, daugiausia reikšmingi tik išoriškai. Pavyzdžiui, mąstoma apie tai, kas ne per seniausiai buvo dėmesio centre: apie atsitikimą su jauna mergaite Lurde (Prancūzijoje) maždaug prieš 100 metų, kai vienoje vietoje pradėjo trykšti gydomasis vanduo, kuriuo žmonės ėmė gydytis nuo įvairių ligų. Tik tas, kuris kada nors yra patyręs gilesnių išgyvenimų, gali įsivaizduoti, kad toji mergaitė savo viduje patyrė kažką tokio, ką jūs laikote lyg blykstelėjimu, prasiveržusiu į paviršių ir išoriškai pasirodžiusiu. Tas vaiko išgyvenimas buvo tarsi nuoroda į nekaltą prasidėjimą. Tai susieti su Evangelijų Marija giliau mąstantys vargu ar gali. Šiuo atveju galima kalbėti tik apie vidinį nekaltybės patyrimą, kuris būna dažnam žmogui įprastas. Bet šito suprasti negali tie, kurie visiškai atsidavę juslėms ir kurių Marijos, Jėzaus Motinos, supratimas yra nulemtas daiktiško suvokimo.

Jeigu vidinė palaima juntama kaip Dievo apsireiškimo žmonijoje forma, tai ji yra kažkas švento ir, kaip ir Dievo Motina, priklauso Dangaus karalystei. Kaip tik šiuo atžvilgiu Marijos žengimas dangun yra tikras faktas.

Tokiam požiūriui daugelis dabarties žmonių, išpažįstančių tiek evangelikų, tiek katalikų tikėjimą, nėra pakankamai pribrendę. Net daugelis vadovaujančių įvairių tikybų atstovų į religijos turinį žvelgia iš daiktiškumo {342} pusės. Juos pašiepti ar net visiškai pasmerkti reikštų ne kilimą aukštyn, o tik trukdymą jam.

Dievo išgyvenimą patirti gali tik žmogus, nuoširdžiai atsidavęs Dievo meilei, kuri nušviečia jį bei visą jo veiklą ir tiesiogiai veikia tuos, kurie yra greta jo.

Kur tokio išgyvenimo esama, ten visu čia-būtis žmogui atsiveria kaip Dievo gerumo apraiška. To gerumo yra netgi gydomuosiuose šaltiniuose, kurie trykšta iš po žemių, taip pat visuose sunkumuose, kurie tenka žmonėms. Pastarieji yra tarsi garsus iš Dievo gerumo einąs kvietimas jam atsiduoti.

Tas, kuris yra taip atsibudęs, kad save Dievuje suranda, visuose vyksmuose mato tik Dievo meilę. Kai Nikolajus Flujietis meldėsi: „Viešpatie, paimk tai, kas skiria mane nuo Tavęs! Viešpatie, duok man tai, kas nuvestų mane pas Tave! Viešpatie, pasiimk mane ir atiduok mane visą Tau!“, tai jam Dievo meilė buvo tapusi tikrove.


7. KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS ĮGYVENDINIMAS 

Krikščioniškose tautose jau daug kas pasikeitė. Nebekuriami laužai, nebedeginami žmonės ant jų. Bet tie pasikeitimai priklauso ne nuo krikščionybės. Vis dar tebesmerkiamos raganos, burtininkai, prietaringieji, velnio apsėstieji. Vis tebedidėja nesutarimai dėl tikybos. Ir vis reikalaujama kaip vienintelę teisingą pripažinti savąją nuomonę.

Dabar stengiamasi pasiekti abipusį supratimą. Norima vengti to, kas skiria, ir pirmiausia laikytis to, kas vienija. Tačiau būna ir priešingai, kai tokie siekimai yra draudžiami. Pakantumas visiems krikščionybės variantams turi garantuoti vienybę.

Tačiau pasirodo, jog nėra aišku, kas kaip tik galėtų atvesti į tą vienybę. To aiškumo nėra abejose pusėse. Ne susitarimai ar privertimas gali sukurti vienybę, o žmogaus esmės pasikeitimas.

Žmonės turi tapti gyvais krikščionimis. Jais turi reikštis Kristus. Ką tai reiškia, daugelis dar pakankamai aiškiai nesuvokia. Esama vos tik pakeliui į Betliejų ir dar {343} labai toli nuo Ramybės, iš kurios pasitraukia visas gyvuliškumas ir lieka vieta Dievo apsireiškimui.

Žmonės vis labiau turi būti veikiami to, kad jie visi gyvena Dievuje ir tampa tuo žmoniškesni, kartu ir krikščioniškesni, kuo aiškiau jie patys tai jaučia. Tai nulemia sąmoningumą ir atitinkamą elgesį, kuris be žodžių ir sąvokų stiprina esminę žmonių lygybę bei vienybę.

Tokie žmonės gyvena Dievuje, taigi ir meilėje. Iš to kyla ir vienijimosi paskata. Kur skleidžiasi meilė, ten ji tuoj pat įžiebiama ir kitame. Ir taip žmogus vis aiškiau tampa gyvu Dievo atvaizdu. Praranda reikšmę pamokymai ir įsitikinimai, kalbama apie naują, kilnią, dieviška tampančią žmoniją.

Kad šito dažnai trūksta, yra tiesiog pasibaisėtina. Atsiranda aiški kita būtis, reiškianti žmonijos nuosmukį. Kaip jau buvo minėta, netgi vadovaujantys bažnyčios žmonės dėl kūniškų malonumų negali atsisakyti nuodų. Tai veikia ir platesnius krikščionių sluoksnius. Garsusis indas M. K. Gandhis, kuris, nepavartodamas jėgos, padėjo savo tautai pasiekti išorinę laisvę ir visada ragino būti kantriems, visuose ugdė meilę, teigė, kad krikščionybės mokymas yra geras, bet yra blogi patys krikščionys.

Besi remiant tam tikromis nuomonėmis bei skelbiamomis tiesomis, jėga ir prievarta negalima nieko gero pasiekti. Reikia eiti į sąmoningą gyvenimą Dievuje. Tik tuo keliu galima ateiti į tikrąjį krikščioniškumą. Kristaus mokymo skelbėjai jau pačiu savo gyvenimo būdu turėjo būti pavyzdingi, laikytis to, kas nuolatos patariama Šventajame Rašte.

Tačiau kiekvienas krikščionis turi įnešti savo dalį stiprinant krikščioniškąjį vieningumą. Ir ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir tylia malda už visas tikybines bendruomenes. O atsiradus galimybei, turėtų dalyvauti pamaldose ir šventėse įvairiose šventose vietose, tyliai melsdamasis kartu. Tada jam taps vis aiškiau, kur susirinkusieji gauna daugiau pašventinimo ir palaimos iš Didžiojo Gėrio.

Labai svarbu būtų prisiminti indų šventraščio „Bagavadgitos“ žodžius: „Kokiu tik būdu žmonės Man artinasi, taip aš juos priimu; Mano yra kiekvienas takas, kuriuo žmonės iš visur atkyla“ (4, 11) [2]. {344}

 

PAKELIUI 

Dabarties religinių klausimų nagrinėjimas

Originalo pavadinimas „Unterwegs. Erwägungen zu religiosen Fragen“. Mašinraštis gautas iš Br. Kviklio archyvo. Vertė Virginija Galvanauskaitė.

1. Originale klaidingai nurodytas laiško eilutės numeris: 9 vietoj 10.

2. Vertimas paties Vydūno (Žr. Vydūnas. Raštai.— T. 3.— P. 433). 

Шаблоны joomla скачать здесь