Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas BENDRA KALTE DĖL RELIGIJOS NUVERTĖJIMO

BENDRA KALTE DĖL RELIGIJOS NUVERTĖJIMO

BENDRA KALTE DĖL RELIGIJOS NUVERTĖJIMO

Įžanginė pastaba

Daugelį metų mąstant ir galvojant apie krikščioniškųjų Vakarų religingumą, buvo pradėti ir vis tobulinami šie užrašai. Pagaliau labiausiai įsigilinta į ketvirtąją darbo dalį, tapusią pagrindine, — apie bendrą kaltę dėl religijos nuvertėjimo. Čia tik ji bus pateikiama. 

Detmoldas, vasario vidurys, t953 m. Autorius

Turbūt visuotiniu dalyku tapo, kad minėtoje žmonijos kultūros dalyje (Vakaruose) jau daugelį metų religija vis labiau praranda savo vertę. Priežastis turėtų būti įžvelgta ypatingoje tų žmonių sąmonės nuostatoje. Jie vis labiau atsiduoda jusliniams įspūdžiams, sukeltiems aplinkos poveikių, ir pagaliau vieninteliais tikrai esančiais dalykais pradeda laikyti tai, kas veikia pojūčius. To priešprieša yra religija, sąmonės atvirumas visos būties pagrindui. Didžiajam Slėpiniui, apie kurį mąstoma ištarus žodį Dievas.

Kai sąmonė yra prisirišusi tik prie regimybės, mąstoma kitaip. Taip šiuolaikinis mąstymas įprasmina ir įvertina senųjų religinių raštų žodžius. Tik retsykiais kam nors ateina į galvą, kad seni religiniai pranešimai apie regimybę žodžiais turi pažadinti slaptojo pasaulio vyksmo įžvalgą. Taip pat paliečiama krikščionijos religinių pranešimų prasmė. Ji yra šių laikų mąstymui nepasiekiama. {345}

Žmonės, kurie mano turį teisę aiškinti Šventojo Rašto žodžius, dažnai vos įstengia jį bent kiek išsiaiškinti patys sau. Tai labai veikia visus, kurie siekia aiškaus mąstymo. Jie šalinasi religinių mokymų su tam tikra savigarba, ir tuomet imami laikyti religijos niekintojais arba tiesiog visiškais bedieviais. Tačiau, nepaisant šito, niekas negali pabėgti nuo Visur Esančiojo, gali tik prarasti sugebėjimą jį patirti. Geri mąstytojai pradeda mąstyti apie Dievą, kaip dažniausiai apie jį mąstoma, tik kaip apie ribojamą juslinės regimybės.

Tik prisiminkime Sukūrimo istoriją: kokią ją galima perskaityti Šventajame Žydų Rašte ir kokia ji paraidžiui išmokstama. Taigi Kūrėjas sukūręs labai gerą pasaulį, kuris tačiau pasirodė visai nevykęs. Kūrėjas, laikomas visa žinančiu ir visa galinčiu, meile ir gėriu, vaizduojamas taip, tarsi jam trūktų ateities įžvalgos. Jis netgi sukuria stiprų priešininką, su kuriuo iki šiol turi kovoti niekaip nepasiekdamas pergalės.

Pastarasis netgi paskatino žmones nusigręžti nuo Dievo, todėl Kūrėjas turįs nesiliaudamas juos kankinti. Tačiau juk jis pats sukūrė šiuos žmones, pats prisiima atsakomybę už jų nusižengimą, o juk iš anksto turėjo žinoti, kaip jo sukurtas žmogus elgsis.

Kokia baisi gėda Dievui, kad netgi Blogis, paskelbtas kūrybos vyksmo, atrodo nelengvai atpažįstamas. Trūksta žinių, kad pasaulis ne vienąsyk buvo sukurtas, bet tebevykstąs kūrybos vyksmas. Juk Šventas Raštas skelbia: „Mano tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). O kitur sakoma: „Iš jo. per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36),

Reikėtų pripažinti, krintantis nuodėmėn žmogus vis labiau atsiduoda kūniškumui. Tokiam žmogui patirti Dievą vis labiau neįmanoma. Bet tai priklauso kūrybos vyksmui. Žmogus verčiamas mąstyti, kas, iš kur jis yra. Čia gali būti reikšmingi žodžiai, skelbiantys, kad žmogus yra gyvoji siela iš Kūrėjo kvėptelėjimo.

Tačiau taip pat svarbu išgyventi susitaikymą. Tai tėviškos Dievo malonės įrodymas. Bet čia vėl Gerosios naujienos skelbimas trukdo suvokimui. Kalbama apie vienkartinį istorinį įvykį žydų žemėje. Dievo pykčiui sutramdyti {346} turėsią pakakti kūno kentėjimo ant kryžiaus. Taip būsią sutaikyti su Juo kažkokie žmonės.

Kad ir ši mintis apie Dievo pykčio numalšinimą yra gėdinga, daugeliui nenušvinta. Apie Dievą nuolat manoma kaip apie aistringą žmogų. Ir panašiai — apie Išganytoją, kuris kartą, kaip žmogaus ir Dievo sūnus, gyveno, mokė, darė stebuklus, kentėjo ant kryžiaus ir turėjo mirti šioje žemėje. Jo lavonas buvęs palaidotas, bet po to kūnas atgaivintas ir paimtas į dangų.

Kas čia papasakota, krikščioniškame tikėjimo išpažinime vėl glaustai perteikiama. Tai tikrai verčia susimąstyti, ypač šie žodžiai: „nukryžiuotas, miręs ir palaidotas, nusileidęs į pragarą, trečią dieną kėlėsi iš numirusių, paimtas į dangų“. Mirimas turi būti suprastas kaip išsiskyrimas su gyvenimu, su tuo, kas esmingiausia žmoguje, su kūniškumu, kai lieka tik lavonas. Šis gali būti tik palaidotas, bet nesileidžia į pragarą. Tai būtų minties painiojimas. Atrodo, kad šiame tikėjimo išpažinime kūniškasis žmogus laikomas tiesiog Dievo sūnumi. Ir taip atsiskleidžia visiškas žmogaus sąmoningumo drumstumas, žmogaus, suprantančio Šventojo Rašto žodžius paraidžiui.

Gerojoje naujienoje yra žodžiai, leidžiantys išsamiau pažvelgti. Jie čia bus kartojami. Tik pamąstykime apie tokius žodžius: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). „Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 14, 20). „Žmogus gyvas ne vienu duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 48). „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas, ir aš gyvenu per Tėvą. taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57). „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Šitų žodžių prasmė geriau suvokiama, kai sakoma, kad Kristus, apie kurį kalba Geroji naujiena, yra Žodis, Dievo alsavimas, jo apsireiškimas žmonijoje. Taip pat sakoma, kad žmogaus esmė kilus iš Dievo, bet tai turi jam atskleisti dar tobulesnis dieviškumas, Dievo sūnus. Šis yra, kaip tai aiškina žmonėms senosios krikščioniškos misterijos, prie žmogaus tarsi prie kryžiaus prikaltas, {347} miršta kiekviename, patenka į jo tamsumo ir aistros pragarą, vėl keliasi iš numirusių, pakyla į Dievo sritį ir vedasi kartu su savim žmogų.

Tačiau retai šitaip suprantamas išganymas. Daugeliui jis atrodo visai klaidingas. Visas išganymo per Kristų vyksmas paaiškinamas kūniškomis priežastimis. Taip manoma ir apie Kristaus gimimą — kaip apie įvykį, gimimą gyvulių tvarte iš tyros mergelės. Vis dėlto tai gali būti suprasta kaip vidinis švarumas gyvame žmogaus kūniškume — apie tai dažniau ir prabyla iš esmės žvelgiantieji.

Daugelio žmonių mąstymas, taip pat ir Rašto išmanytojų, pernelyg nukreiptas į juslinę regimybę, o tai neskatina esminio, dvasinio Kūrybos vyksmo žmoguje įžvalgos, kaip ji galėtų būti patiriama. Todėl žmogus netgi bažnyčios įgaliotinių visų pirma vertinamas kaip kūniška būtybė. Ant kapo rašoma: „Žeme buvai, žeme pavirsi“. Tai tinka silpnam kūnui. Bet kai toliau sakoma: „Kristus, tavo Išganytojas, prikels tave iš kapo“, tuomet paaiškėja, kokia žmogaus paskirtis — būti tik žeme, o ne Dievo dvelkimu, tik kažkuo erdviniu ir laikinu, o ne kuo nors dvasiniu, taigi neerdviniu ir belaikiu, kai kalbama apie amžinąjį gyvenimą.

Krikščioniškame tikėjimo mokyme sakoma: „Aš tikiu į kūno prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“, bet ir čia į gyvenimą žiūrima kaip į kūniškumo išdavą, o ne kaip į esmingumą, per kurį kūniškumas įgauna formą. Galima būtų čia pamąstyti ir apie naują įsikūnijimą, kurį skelbė bažnyčios tėvas Augustinas, bet tai nepriimtina vadinamiesiems tikintiesiems. Jie nori visuomet būti tik kūnas, tačiau jiems neaišku, kaip jis turi būti „spindulingesnis". Žodis „kūnas“ turi priminti esmiškumą, kurį teikia gyvenimas. Tik taip galima būtų suprasti žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas nemirs per amžius“ (Jn 6, 54). Šventoji puota tik sužadina vidinį išgyvenimą.

Kai į kūną žiūrima kaip į tikrąjį žmogų, mirties baimė itin didelė. Kristus Išganytojas suprantamas tada tik kaip gelbėtojas iš kūniškos mirties. Tačiau reikėtų priminti, kad mirtis yra kažkas kita negu vadinamasis mirimas. Pastarasis yra tas pat kaip užmigimas, tik visiškas esmingumo atsiskyrimas nuo kūno, gimimas — kaip pabudimas {348} iš miego, pasiruošimas naujam ryšiui su žemiškuoju pasauliu.

Mirtis, iš kurios žmogus turi būti išvaduotas, yra jo visiškas pasinėrimas į daiktiškumą, kuris visai neturi gyvybės. Šitaip žmogus nebegali patirti Dievo, netgi vieną kartą įsiskverbti į esmę. Pats žmogus tampa tiesiog daiktu ir todėl beveik nieko nežino apie savo ypatingą, tikrąją esmę. Todėl galingieji religijų niekintojai žmogų laiko tik vartojimo įrankiu, kurį jie nesusimąstydami sunaikina, kai šis nebetinka jų tikslams.

Mirtis, suprantama dvasine prasme, turėtų buti iš to ir atpažįstama. Žodžiai, išmokstami kaip Dievo įsakymai, vos tepaliečia svarbesnius gyvybinius klausimus. Prie kiekvieno ,,Tu privalai“ visuomet būna „Tu neturi“. Artimieji turi būti apsaugoti nuo nuoskaudų. Tačiau Kūrėjo duoti gyvenimo įstatymai skatina esminio žmoniškumo skleidimąsi. Todėl Evangelijų prisakymai, tokie kaip Mt 5, 44—48, Mt 22, 37 ir 39, Mt 7. 12, tiesiog vadinami Dievo įsakymais. Kai jų laikomasi, žmonės atsinaujina, juose Kristus, Dievo apsireiškimas, apsigyvena, iš mirties jie patenka į sąmoningą gyvenimą Dievuje.

Tačiau šitie įsakymai minimi tik šalia kitų ir ne kaip Dievo įsakymai. Bet jie veiksmingi žmogaus esmei. Kartais kalbama apie sąžinės balsą, tiesos meilę, artimo meilę, bet kad tai yra įsakymai, Kūrėjo paskelbti žmogaus esmei, nesusimąstomą.

Stipriausiai religijos niekinimas išjudina tikėjimo mokytojų, ypač aukštųjų bažnyčios pareigūnų, gyvenimą. Tiesiog sukrečia, kad skatinimas susilaikyti nuo rūkymo ir gėrimo jų kartais apšaukiamas priekabiavimu. Ir jie juk žino, kad kūnas turi būti Šventosios Dvasios dievnamis (1 Kor 6, 19). Kai kurie tą kūną tiesiog paverčia nuodų ir šiukšlių sankaupa.

Tokie žmonės suvokti Gerosios naujienos tikrąją prasmę ir ją skelbti nebegali. Visi įvykiai, apie kuriuos buvo kalbėta, beveik visuomet vertinami tik kaip juslinė regimybė, neva įrodanti Išganytojo dieviškumą. Kūno ligų išgydymas, jo poreikių tenkinimas tuomet itin vertinamas. Bet naujesniųjų laikų misionieriai pasakoja apie panašius stebuklus padariusius nekrikščionius. {349}

Kol tokie dalykai dedasi krikščioniškame pasaulyje, kai kurie tikintieji jaučiasi įpareigoti rašyti raštus „Prietarai ir burtai tarp žmonų“, „Velnio apžavai“. Tačiau jie tik kartoja žydų šūkčiojimus prieš Jėzų dėl jo stebuklų. Čia iškyla klausimas, kas iš tikrųjų gyvena velnio apžavėtas.

Prisiminę kad ir tokius pasakojimus kaip Išganytojo smarkavimas prieš figos medį, įsiūtis ant mainikautojų šventykloje, tokius įvykius, kur jis pasirodo tik kaip aistros žmogus, galvotume apie Išganytoją kaip apie ribotą juslinę būtybę. Vienąkart reikėtų susirūpinti gyvąja religija. Tuomet religijos niekinimas taps neįmanomas.

Be viso, kas buvo paminėta, yra dar daugybė dalykų, kurie įrodo, kaip susidrumstęs kai kurių žmonių religinis mastymas, kad net pajėgesni mąstyti žmonės visus religinius dalykus pagrįstai laiko kvailystėmis. Tačiau religija, kaip gelminės žmogaus esmės požymis, buvo ir tebėra. Žmogaus paskirtis — patirti tobulybę per Didžiosios Paslapties skleidimosi išgyvenimą, Kristaus laukimą.

 

BENDRA KALTĖ DEL RELIGIJOS NUVERTĖJIMO 

Originalo pavadinimas „Die Mitschuld an der Religionsverachtung“. Mašinraštis gautas iš Br. Kviklio archyvo. Greičiausiai tai paskutinis Vydūno straipsnis. Vertė Vita Gaigalaitė. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas BENDRA KALTE DĖL RELIGIJOS NUVERTĖJIMO