Ketvirtadienis, Spa 23rd

Last updatePr, 02 Birž 2014 12pm

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS SUSIVOKIMAS

ŽMOGAUS SUSIVOKIMAS

ŽMOGAUS SUSIVOKIMAS 

Kad žmogus yra sau pačiam slėpinys, tai tik retasis tenumano. Dauguma tiki, labai gerai žiną, kas žmogus yra. Vis dėlto ir eilės žmogui kartais užeina lyg slapčia nujautimas savo esmės slėpiningumo. Tada būtų svarbu prie to sustoti. Daug tam, rodos, padėtų, jeigu pamąstytų ir tik apie tai, kaip žmogus atsiranda erdvėje ir laike.

Dažniausiai tikima, jis pasidarąs kūnui susikuriant. Kūnas išduodąs sąmonę ir visą vidinį gyvumą. Bet kaip tai būtų galima, nieks įrodyti neįstengia. Sakoma, kad esą taip, ir aklai tikima. Jau iš to tai numanyti, kad daugumai nei nesirodo reikalinga žmogaus atsiradimą iš esmės pasiaiškinti.

Daug suprantamesniu šis vyksmas pasidaro priimant, kad žmoniškoji esmė yra pradžia ir galia žmogaus patekimo į žinomąjį gyvenimą. Gimimu jo esmė kuriasi kūne. Tuo kūrimu ji įsiglaudžia į daiktiškumą ir smelkiasi į erdvinę ir laikinę būseną. Kūnui augant ir tobulėjant, dvasinis žmogaus gyvumas, jo sąmonė, gali ir vis pilniau apsireikšti. 

——   ——   —— 

Pradžioje visa žmogaus pastanga skiriama vien kūno gyvumo ryškinimui. Ji pagauna motinos kūne sutapusius daiktiškus gyvumo krislelius, narvelius, gamina iš motinos kraujo jų vis daugiau ir tvarko juos taip, kad būtų tinkami tam tikriems apsireiškimams, ir taip išaugina sąnariuotą kūną. Gamtos mokslininkai todėl ir tvirtina, kad žmogaus kūno diegas esąs veiklus iš pat pradžios. Bet iš kur tas veiklumas sukyla, tai jiems nenumanoma. {358}

Išaugęs žmogaus kūnas sudaro tai, kas vadinama žmogaus asmenimi. Daug jam reiškia kūrimo ypatumas, kurs veikė tėvų kūnuose. Bet kad kūno augimas gerai pavyktų, visa kas turi būt siekiama jo reikalams pilnai patenkinti. Gimstančio žmogaus jėgos neatsižiūri į tai, ar kartais tuo neskriaudžiamas motinos kūnas. Pavyzdžiui, reikalingas kalkio kiekis iš jo plėšiamas, kad motinos ir dantys pradeda griūti. Iš to motina turėtų suprasti, kad reikia kitaip maitinties, jei gemalui būtų užtenkamo kalkio, O labai svarbu saugoties nuo nuodų nikotino, alkoholio. Todėl visai keista, kad net ten, kur vis kalbama apie tautinio kraujo sveikumą ir grynumą, dalinama taboka net moteroms.

I erdvę ir laiką įsiveržiančiam žmogui pradžioje vyriausiai svarbus kūno gyvumo patvirtinimas. Daug reiškia tam abiejų tėvų kraujo sveikumas ir vidinis jų gyvumas, ypačiai motinos. Jos jausmai, mintys, mąstymai, nuotaika ir geiduliavimai bei norai užplūsta ir gimstantįjį. Todėl labai reikalingas ne vien kūniškasis motinos sveikumas, bet ir vidinysis. Jeigu tai visos motinos aiškiai numanytų ir atitinkamai gyventų, jų gimdomi vaikai būtų sveiki ir įgalinti tauriam gyvenimui.

Kada naujasis kūnas užgimimu skiriasi nuo motiniškojo, tada prasideda dar kitas kūrimas ir augimas. Žmogaus esmė po užgimimo santykiuoja jau iš pradžios, nors kartais betarpiai su erdvine ir laikine aplinka ir jai apreiškia save, atsiliepdama į juslių veikimą. Dažnai, gaila, dar vis tikima, kad tik tada žmogaus esmė pasidaranti. Jos gyvybė gimstanti tarsi vaisinama aplinkos turinio ir tūrio.

Yra tame spėjime ir kiek tiesos. Aplinka reiškiasi visokiomis ir labai slėpiningomis jėgomis. Bet ne jos gamina žmogaus esmę. Tai tikėti tegali drumstus sąmoningumas. Vis dėlto aplinka žadina žmogaus esmę daiktiškumui patirti. 

——   ——   —— 

Šitą pasiaiškinant, esminis žmogaus gyvėjimas daiktiškume daug geriau suprantamas. Tik prisiminkime, kaip aplinka su savo šviesa ir tamsa, su šilima ir šalčiu, su sausumu ir drėgnumu, su visokių pavidalų ypatumais ir labai slėpiningomis jėgomis veikia kūną ir tuo žmogaus {359} esmę. Įvairios juslės priima šį veikimą, kurs yra ore, elektros, aitherio ir kito ko virpėjimas. Atitinkamai suvirpa ir juslės. Jų virpėjimą patiria žmogus. Jis jį sužino.

Bet ką tai reiškia, turi būt išmanyta. Ką nors patirti tegali žmogus, jei jis yra sąmoningas. Juslių virpėjimą jis gali sutikti tik savo asmenyje, kadangi jo esmė yra sąmonybė. Ji tada kuria iš to sutikimo sau kokią nors vidinę būseną, vaizdą, mintį, vienu žodžiu: vidini turini. Jis ir tuojau atsiliepia į aplinkos veiklą apsireikšdamas kūno narių judesiu. Sakoma: žmogus juda, žvelgia šen ar ten, graibo rankomis, veikia, vaikščioja, sukelia kūnui smagumų ar nepatogumų ir visa ko šiaip.

Bet vyriausias ir reikšmingiausias žmogaus veikimas yra tai, kad jis kuriasi vidinį turini, naujos rūšies gyvumą. Tame žmogaus esmė kaip jo tūris daug aiškiau numanoma. Žmogaus nuotaikos būsenos, jo mintys, sąvokos ir pagaliau ypatingiausioji apsireiškimo priemonė, būtent jo kalba, aiškiau kaip jo kūno atrodymas skelbia jo esmę. 

Žmogiškosios sąmonės šviesa 

Vidinio turinio kūrimas yra po kūno išauginimo labai svarbus žmoniškos esmės apsireiškimas. Tuomi prasideda ypatiškoji žmogaus veikla. Ji įrodo naują jo pastangą žmoniškumui ryškinti erdviniame — laukiniame gyvenime. Tokiu būdu žmogus kuria savo asmenybę. Ji tarpsta kartu su jo asmenimi.

Bet asmeniui pasidarant erdvės ir laiko turiniu, asmenybė būna tik tiek erdvės ir laiko dalyku, kiek ji siejasi su kūnu ir juo apsireiškia. Iš tikrųjų ji nėra erdvinė. Kaip negalima minčiai vietą nustatyti, taip ir asmenybė nėra į tokią įterptina. Ji vis pasilieka neerdvine, nors susidaro iš daug visa ko esamo... [1]

Atrodo, tarsi ji būtų užbaigtas kūrinys, vis dėlto kalba yra, žmogui kalbant, jo iš naujo kuriama. Kalba yra tikrai nuostabus dalykas. Kalbėjimu visa kas žmoguje vyksta. Tam tikri kūno nariai juda. Tas judesys keliamas tam tikros būsenos. Ji yra žadinama minties, kuri gyvinama žmogaus sąmoningumo. {360} 

——   ——   —— 

Visa tam, kas minėta, vykstant, žmogus save suvokia. Apsireikšdamas kūnu, kurdamas vidinį turinį, jis, kaip sakyta, galėtų vis aiškiau jausties esančiu kita kas negu tie jo kūriniai. Save jis nusijaust įstengia aukšt jų. Reikalingos bet tam dar tikros ypatiškos pastangos.

Žmogui pasinaudojus kūnu dažniau visokiems apsireiškimams, kūnas netrukus išmoksta lyg savaime kartoti palieptus judėjimus, jį tik maža tam skatinus. Kalbama apie įpročius. Bet iš pat pirmų kūno gyvenimo laikų kūno gyvumas ir lyg pats apreiškia visokius palinkimus, kurie laukia žmogaus pritarimo ir dažnai jį tam priverčia. Kūnas pasidaro tarsi atskiru gyviu.

Kartu ir vidinis žmogaus gyvumas, visokie jausmai, visokios mintys, visokie ilgesiai, pageidavimai ir norai pasireiškia, kaip kad kiekvienas jų būtų sau galia. Dažnai jie žmogų stačiai pavergia. Žmogus jaučiasi slegiamas. Bet iš to jam aiškėja, kad jis savo esmėje yra kita kas negu vidinis jo turinys ir kita kas kaip jo kūno gyvumas.

Sąmoningėjusiam žmogui atrodo, kad prieš visas jį varančias ir traukiančias, slegiančias ir keliančias, baidančias ir gundančias jėgas jis turėtų pasilikti viešpačiu. Seniai todėl žmonijoje ir skelbiama buvo, kad žmogus tuo turįs būti. Bet dažnai manyta, kad, apveikdamas ar net žudydamas visokius kūno ir vidinio gyvenimo sukilimus, žmogus stiprėjąs ir laisvėjąs. O taip nėra. Savo esmėje žmogus turi galingėti, įsigalėti. Šita numanydamas ir savo esmėje susivokdamas, jis įsigali ir tampa savo gyvenimo valdovu. Iš lengvo jis tame gyvenime ir vis daugiau reiškia ir skelbia tobulesnį žmoniškumą.

——   ——   —— 

Iki šiol minėtas žmogaus susivokimas paremtas jo krypimu į erdvę ir laiką, į daiktiškumą. Jo sąmonė įgyja turinį, ypatingą spalvą ir tam tikrus ypatumus. Bet jam skirtas dar esmingesnis susivokimas. Žmogus turi išmokti atsigręžti į savo kilmę. Jis turi atspėti, kad ji randasi anapus jo vidinio gyvumo kaip numanomas slėpinys, kurs gludo pačiame Didžiajame Slėpinyje. {361}

Jau iš žiliausios senovės skelbiama, kad Didysis Slėpinys yra Amžina Išmintis, Malonė ir Galia, iš kurios paeina žmogaus esmė ir kuri laukia, kad žmogus jai atsiduotų. Tada ji jį gyvinanti, gajinanti ir galinanti, nušviečianti ir tobulinanti. Būdamas sąmonybė, vadinas, atskiras sąmoningumo reiškinys, kurs save pažymi žodžiu „aš“, žmogus yra visai ypatinga kūrimo išeiga, nauja jo pradžia, kuri siekia pilnesnio esmiškumo, įgyjamo vien susivoksiant Didžiajame Slėpinyje, būtent Dievuje.

Tam reikalinga ypatinga žmogaus laikysena. Užuot kreipties į erdvę ir laiką, į paprastai žinomąją aplinką, jis turi atsigręžt į savo vidų iki pat jo gelmių. Ne aplinkoje ieškotina, kas yra viso esamo pradžia, bet dvasiškume paties asmenybėje, ne erdvėje ir laike, bet pačiame esmingume, iš kurio žmogaus sąmonė švinta ir spindi.

Senieji graikai buvo užrašę viršum vieno savo šventnamio angos: Γγωνι δεαυιόγ — Pažink save! Jie žinojo, kas reikalinga, jeib žmogus galėtų sąmoningėti Didžiajame Slėpinyje, kuriam priminti vartojame, nedaug temanydami, žodį „Dievas“. Jisai yra žmogaus esmės pradžia ir gyvybė bei galia. Jame žmogaus esmė tobulėja, jeigu ji Jame susivokia, būtent Jame sąmoningėja.

Maža žmonių tenuvokia tam tikrąją sąlygą. Dažniausiai jie žvalgosi erdvėje ir laike. O čia numanytinas tiktai nuolatinis vyksmas, kurs paprastai žinomas kaip daiktiškumas. Seniai jau skelbia šventas žodis, kad Dievas yra visame, o kitas žodis sako: Jame gyvename, veikiame ir esame. Ir turėtų kiekvienam aiškėti, kad žmogus tegali tik savo esmėje nuvokti savo kilmę, visa savo sąmonybe kreipdamas į save vidaus gelmes. Tam reikalingas nusistatymas yra tai, kas vadinama tikėjimu. O tam reikalingas sąmoningumo laipsnis yra tikyba.

Daug žmonių iš pat žilos senovės yra sąmoningėję Didžiajame Slėpinyje ir skelbia, kaip jiems tai pavyko ir ką jie tada patyrė. Tokie jų skelbimai yra tai, ką vadiname tikybos mokslais, šventais žodžiais. Jie turėtų būti išmanomi kaip patarimai galutiniam žmogaus susivokimui. Nėra jis susivokęs, kada jis žino save būnant {362} erdvėje ir laike. Ir dar ne, kad jis jau žinosi esąs kita kas kaip savo asmenybė ir savo asmuo. Esmiškasis susivokimas tėra tai, kad žmogus save žino esant dvasine esme, kuri randasi visur esamame Kūrėjuje, žinosi esą Dievuje ir turinti būt jo atšvaistos spinduliu.

 

ŽMOGAUS SUSIVOKIMAS 

Spausdinama iš mašinraščio, esančio Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne (F 31—31. 1.1—7).

Straipsnis buvo parengtas žurnalui „Kūryba“ (1944 — Nr. 6). Dėl prasidėjusių karo veiksmų šis žurnalo numeris neišėjo.

1. Mašinraštyje trūksta 4-ojo lapo. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS SUSIVOKIMAS