Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUSIPRASKIME IR VERTINKIME VIENS KITĄ

SUSIPRASKIME IR VERTINKIME VIENS KITĄ

SUSIPRASKIME IR VERTINKIME VIENS KITĄ 

Lietuvių tautos likimas labai nuostabus. Vis jis buvo tiesiog keistas. Tautai pasistengus susikaupti, netrukus ji buvo skaldoma. O esamais laikais ji lyg raunama iš savo šaknų. Jos žmonės sklaidomi po visą pasaulį. Visi santykiai nutraukiami. Susituokusiu du skiriami. Vaikai atplėšiami nuo tėvų, giminės išdrabstomos.

O kiekvienos žmogystos gyvumas ilgstasi kitosios gyvumo, nori artimų santykių. Visi tautos žmonės juk yra viena ypatinga Kūrėjo valios apraiška.

Tūli dabar, atskirti nuo saviškių, klausia, kodėl jiems tai lemta ir kodėl tai taip skaudu. Vienas antras gal ir yra numanęs, kad tokia lemtis labai prasminga. Gyvendami tėvynėje, gal nenujautėme, kad visi tautiečiai yra vienos gyvumo savybės vaikai ir kad pašaukti santykiuoti vieni su kitais, kaip labai gražiai suskamba balsai.

Bet ar visa to vis ir buvo? Ar vis pasistengta būt vieningais su savo tautiečiais? Ar kiekvienas buvo vis draugiškas savo tautos žmonėms? Ar nebuvo priešingumo ir gal susikirtimo dėl tikriausių menkniekių? O tik reikėtų numanyti, koks tai malonumas, kad žmonės draugiškai santykiuoja. Dabar to labai skaudžiai pasiilgstama. 

——   ——   —— 

Tiesa, yra skirtumų tarp žmonių kiekvienos tautos. Suprantama, kad ir lietuvių tautoje. Tam daug reiškia jau gyvenama šalis. Aplinka paveikia žmones, kad atitinkamai tada ir elgiasi. Todėl kitaip ir apsireiškia žmonės Rytų ir Vakarų krašte.

Daug padaro ir kitos tautos žmonių įtaka. Lietuvoj lietuviai visa ką patyrė ir priėmė iš lenkų, toliau kiek ir {364} iš rusų. Vakarų šalyje lietuviams daug reiškė vokiškumas. Ir taip iškilo skirtumų tarp lietuvių...

Jie ypačiai aiškėja, kad lietuviai ar lietuvės susituokia su kitų tautų žmonėmis. Jų vaikai turi jau tūlus naujus ypatumus, bet žymiau dar lietuviškus, jeigu motina yra lietuvė. Senais laikais dėl tokios priežasties giminės ir buvo įvardijamos pagal motiną.

Labai pastebėtina, kad lietuviai nepriskaito didžio svarbumo luomų skirtumui. Jie kiekvieną tautietį lygiai pasitinka — vis tiek, ar jis būtų didžiūnas, ar vargšelis. Ir labai girtina, kad lietuviuose dažniausiai nėra priešingumų tikybos atžvilgiu. Paprastai katalikai broliškai sugyvena su evangelikais. Vis dėlto ir čia pasidaro skirtumų.

Jie ypačiai iškyla tada, kad žmonės yra kaip nors nusmukusio žmoniškumo, kai yra netekę gyvo krikščioniškumo, kurs ragina visus krikščionis meilėje gyventi, kaip tai liepia Šventas žodis. Kitaip elgdamiesi, nebebūtume tikri krikščionys, būtent Kristaus mokiniai, kaip tai pasakyta Jn 19, 35.

Kiekvienas lietuvis turėtų į kitąjj žvelgti broliškai, koks jis ir bebūtų. Vis reikėtų prisiminti, kad jis yra Dievo valios leistas ir nepeiktinas, o šelptinas, gelbėtinas. Juk tai lietuviams tiesiog prigimta. Kurs visa tai numanęs ir seka Kristų, tas nekiršys tautiečių, nestiprins jų netikumų, o geru savo pavyzdžiu taip kitą paveiks, kad jame visas nelabumas išnyks. Maža tam reiškia žodžiai ir mostas.

Labai atsižvelgtina yra į tuos, kurie, gyvendami su kitų tautų žmonėmis, įprato ir kalbėti kaip jie, ir pamiršo tėvų kalbą... Tūli mano, kad tokie nebėra lietuviai. Tiesa, kurie apsireiškia neprigimta kalba, pasidaro lyg svetimais saviškiams. Bet. geriau stebint tokius žmones, veikiai aiškėja, kad jie vis dėlto yra lietuviai. Visas jų žmogystos gyvumas tiesiog dvelkia lietuviškumu. Ką jie sako ir kaip jie veikia ir elgiasi, visa tai įrodo lietuvius. Į tai reikia vis atsižvelgti. Dabar tai yra svarbu, kada ir toks žmogus ilgstasi Tėvynės ir norėtų grįžti ir gyventi ten su savaisiais. Matyt, jo prigimtis jį stačiai traukia tautos gyvaton Jis nori ne tiktai gyventi namie, bet ir tiesiog susidėti su tėvynės žmonėmis į vienetą, į vieningą tautos gyvenimą. {365} 

——   ——   —— 

Kur tiktai yra lietuvių dabar pasaulyje, visi jie ilgesio traukiami Lietuvon. Jų visų linkėjimai geidauja laisvos Lietuvos, kuri turinti suglausti visas žemės daleles, kur lietuvių gyventa. Todėl kiekvienas žmogus tam ir yra reikšmingas, kurs nori grįžti Tėvynėn. Nereikštų jau labai tai, ar jis kalba kiek lietuviškai. Svarbus vien yra jo ilgesys.

Šitą numanant, visi, kurie dabar tremtyje gyvena, turėtų būti suglaudžiami į vieningumą, turėtų visaip būti paguodžiami ir pašelpiami, ypačiai savo užuojauta ir malonumu. Visi jie turėtų galėti numanyti lietuvių draugiškumą ir tikrąjį Širdingumą.

Norint Tėvynei laisvės ir tautai viešpatingumo Lietuvoje, būtina yra visus sukviesti tautiniam santykiavimui ir jį visaip tvirtinti. Taip tada ir tremtyje būtų gaivinamas laisvas tautos gyvumas, butų patiestas pagrindas laisvajai Lietuvai su lietuvių tautos viešpatingumu.

Tokių lietuvių elgesiu apsireikštų pati Kūrybos galia. Ji privestų lietuvius prie to, ko taip labai ilgisi, suburtų visus Lietuvoje. Kuo tvirčiau tautiečiai tiki, kad tai įvyks, tuo galingiau Kūrybos galia ir veikia, ir padaro, kad nuslinksta visi pančiai nuo tautos. Viltingumui reikia laimėti stiprumą pasišvenčiant Aukščiausiojo valiai. Ji jį tvirtina ir suteikia viltingiesiems palaiminimą.

 

SUSIPRASKIME IR VERTINKIME VIENS KITĄ 

Spausdinama iš „Krivūlės“ (Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisijos leidinys lietuvių ir vokiečių kalbomis). — Detmold, 1948. — P. 3—4.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUSIPRASKIME IR VERTINKIME VIENS KITĄ