Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas MŪSŲ PROSENIŲ TIKYBA

MŪSŲ PROSENIŲ TIKYBA

MŪSŲ PROSENIŲ TIKYBA

Prisimintina, kad senais laikais mūsų protėviai buvo įvardijami aisčiais ir vėliau baltais. Prie jų skaitomi prūsai, latviai, lietuviai ir dar kelios mažos tautos. Apie jas visas sakoma, kad jos paskiausiai visų Europos tautų priėmę krikščioniškumą.

Jų tikyba vis vadinama pagoniška. Bet reikėtų suprasti, kad tai daroma iš savo laikui ypatingo protavimo, kurs visa, kas nepaprasta, savaip apsprendžia ir todėl tai tik mažiau ar daugiau teisingai padaryti gali.

Todėl reikia pirmiau pasiaiškinti, kas tikyba iš tikrųjų yra. Paprastai tikybos mokslai, apeigos ir įpročiai yra vadinami tikyba. O tikyba yra nukreipimas ir atvėrimas savo sielos Dievui, tam Didžiam Slėpiniui, jeib Jis gali būti viduje patiriamas.

Iš tokio atsivėrimo pasidaro labai kas įdomaus. Žmogus žmoniškėja. Todėl galima sakyti, kad kur nors žmonės labai žmoniški, jų tikyba turi būt gyva.

Kaip žinoma, apie aisčius kalbėta kaip apie pagonis. Bet visokios žinios iš 900 iki 1200 metų labai giria jų žmoniškumą. Rašo žymus vokietis apie 1100 metus, kad jie esą žmoniškiausiejie žmonės ir vien tik apgailėtina, kad jie nėra krikščionys.

Vis dėlto galėjo Lietuvos valdovas Gediminas (1316— 1341) sakyti popiežiaus pasiuntiniui, kad kiekviena tauta garbinanti Dievą savo būdu, bet Dievas esąs vis tas pats vienas, o kaip tik tie, kurie save garsiausiai skelbia krikščionimis, žymiausiai apsireiškia karais ir kitokiais nežmoniškumais. — Tokia nuomonė tiesiog nustebino krikščioniškąją Vakarų Europą. {367}

Aisčiai buvo laikomi pagoniais, kurie garbinę visokius dievaičius. Bet labai apmąstytina, ką jie garbino. Senais laikais žmonės numanė visuose vyksmuose gyvų, sąmoningų kūrybos galių apsireiškimą. Jų buvo kuriami augmenys ir visi gyvūnai. Jie ir lydi žmones visą amžių. O dabarties laikais tematome visame pasauliniame gyvenime veikiant tik negyvas ir aklas gamtos jėgas. Tačiau sakoma, kad jos visai prasmingai veikiančios.

Aisčiai, labai žymiai lietuviai, seniai, ale dar ir šiandien mato visame, kas atsitinka, gyvų galių veikimą. Visa tai jiems sukėlė, kaip iš Gedimino pasireiškimo numanyt, vienas Dievas. Jų tikyba turbūt buvusi gyva. Todėl ir galėjo būti tokie žmoniški žmonės, kad juos tegalėjo pagirti visi svetimi pas juos atkeliavę žmonės.

Jau labai seniai žmonės, ypačiai vadovaujančiojoj žmonijos dalyje, linko vis daugiau laikyti pačia tikrove, ką juslėmis pagaut gali. Taip jie tad vis daugiau aklėjo gyvenimo gelmėms. Prieš tai sukilo krikščioniškumas. Jo moksluose girdisi Dievo žodis. O Dievo apsireiškimas žmoniškume padaro ir šiandien galima Dievą savo viduje patirti.

Tik tam būtina yra ypatinga dvasios-sielos laikysena. Ji vadinama tikėjimu. Šita laikysena vis buvo aisčiams brangintina. Todėl tikybinis jų ypatumas laikėsi iki toli į naujus metus. Ir dar yra numanomas. Krikščioniškumo mokslai galėjo padaryt galima vidinį žmonių gyvumą dar geriau nušviesti. Tik būtina tam nuoširdus tuo pasirūpinimas.

Jeigu taip, kaip priminta, apmąstoma senųjų aisčių tikyba, tada galima ir tikriau tai apspręsti, kas parašyta apie ją ir patiekiama susipažinimui. Aisčiai su jų tikyba buvo niekinami. Jų tikybos vertė negalėjo būt suprasta. O tai yra įrodymas to, kokie buvo tie žmonės, kurie apie ją skelbė.

Gyvos tikybos žmogus žiūri į svetimų žmonių tikybos mokslus, apeigas ir įpročius, pasistengdamas visame tame išvysti pagrindinę prasmę ir tikrąją jos reikšmę. Tik tada jis patiria vidinį gaivinimą ir iš svetimų tikybos mokslų.

Apie tokius klausimus kalbėjau viešai pirm maždaug 40 metų Tilžėje. Po kalbos išeinant man prisigretino {368} vienas žmogus ir sakė, jis esąs pasiuntinys Lokys, kurs grįžęs apsilankymui iš Indijos. Jis galįs tik pritarti tam, ką aš tvirtinęs.

Eidamas savo pareigas Indijoje, jis vis matęs vieną žmogų labai nuoširdžiai pasiklausiant, ką jis, būtent pasiuntinys, kalbėjęs. Po laiko jis priėjęs budhistų maldyklą ir įžvelgęs į ją. Čia tai pastebėjęs aną žmogų besimeldžiant ties Budhos statula. Kaip tasai išėjęs pasiuntinys manęs turįs jį pamokyti. Ir sakė jam: „Kaip tu gali tikėti, kad tas žmogaus padirbtas daiktas galėtų tavo maldą išklausyti!“

Tai išgirdęs, tas žmogus liūdnai pažvelgęs į pasiuntinį ir, tylėjęs valandėlę, tarė: „O kaip tu gali taip apie mane manyti! Vis mačiau tave pasimeldžiant ties žmogaus pavidalo kybantį prie kryžiaus, o aš niekuomet nemaniau, kad tu to daikto nori būt išklausomas. Man rodėsi, kad tu ties juo nori susikaupti, paliečiamas jo prasmės. O dabar tu taip apie mane kalbi!“ Ir pasiuntinys susiprato.

Yra tai svarbi patirtis. Ji ragina nežiūrėti į kitų tikybines apeigas jas peikiant. Taip galima labai greit pasidaryt neteisingu. Pasididžiavimas vis niaukia išmanymą.

Ir tame, kas mūsų protėvių numanyta ir tikėta, reiškiasi slėpiningojo Kūrėjo pasiteikimas. Kurs stengiasi savo širdį atverti Dievo apsireiškimui žmoniškume, tas pasilieka kuklus ir yra šviesinamas ir laiminamas Didžiojo Slėpimo Išminties ir Meilės.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas MŪSŲ PROSENIŲ TIKYBA