Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DABARTIES VYKSMAI ŽMONIJOJE IR TAUTŲ IŠLIKIMAS

DABARTIES VYKSMAI ŽMONIJOJE IR TAUTŲ IŠLIKIMAS

DABARTIES VYKSMAI ŽMONIJOJE IR TAUTŲ IŠLIKIMAS 

Pasaulyje vyksta nuolatai pakitimai. Ypatingos reikšmės jie yra žmonijoje. Žmonėse pastebėt visokie nauji ypatumai. Užteka taip naujas jų gyvenimo amžius. O tai dažniausiai prasideda žmonijos audromis, būtent karais. Jie yra žmonių žudymai. Dabartyje tokie ir vykdomi, karo siaubui vienur kitur ir kiek nurimus.

Tokiais laikais tautos viena kitą užplūsta. Nenorėdami atėjūnų būt pavergiami, tūli žmonės bėga iš Tėvynės, bet dažnai ir tremiami iš jos. Atsitinka tai greičiausiai mažoms tautoms. Bet ir didžios tautos sklaidosi po visą pasaulį. Ir taip lyg pačios trupintųsi. Jos jaučiasi viliojamos ar verčiamos kilti į kitas šalis. Dabartyje tautos visame pasaulyje kaip dar gal niekuomet išsibarsto, iš[si]maišo.

Be viso to, paskutinė, ką tik praūžusi žmonijos audra dar ir kitaip veikė žmones. Šeimos buvo ardomos. Žvėriški žmonės, įsigiję galių, visaip ir po karo trukdo jų pastovumą arba jų narių susiradimą. Bet dažnėja ir susituokusių palinkimai skirties ir su kitais iš naujo susituokti. Žmonijoj vyksta tarsi koks susirgimas. Manyti, kad žmonės yra netekę nujautimo tam, kas juos suglaudžia ir laiko vieningame gyvume. Bet daugumoje vis dėlto reiškiasi santykių palaikymas.

Žiūrint į tautas, pastebima, kaip labai kiekviena atsidavusi savo Tėvynei ir kaip žmonės, svetur gyvendami, vis ilgstasi Tėvynės. Ir susimąstančiam prisimena, kad įvairiose žemės šalyse tarpsta tam tikri augmenys, auga ypatingi gyvuliai. O taip ir žmonės su savo tautiškumu lyg gauna savo gyvumą iš Tėvynės. Būdami ištremti iš {370} jos, jie lyg nebetenka savo tautiškumo, bet kad lyg silpsta ir savo žmoniškume.

Ir pamąstant apie savo palies tautos likimą, sukyla visokie klausimai dėl jos išlikimo. Tiek daug jos žmonių išrautiems iš Tėvynės, nebebūdama[s] Tėvynės globoje, tautos gyvumas nyksta. Jos žmonės, gyvendami tarp kitų žmonių ir su jais santykiaudami, nebetenka tūlų tautinių savo ypatumų. Tauta taip lyg ir be žudynių dilsta ir gaišta.

Žymu pasidaro, kad tūli žmonės turi apsireikšti svetima, nebeapsireiškia prigimta kalba. O prigimtoji juk ryškiausias tautiškumo pasiskelbimas. Bet kiekvienas žmogus, gyvendamas svetur ir pats savo vienatvėje mąstydamas savo tautos kalba, tvirtina savo tautos gyvumą savyje ir galės vėl patekti į tautos bendrumą kaip iššlakstytas lašelis, kurs kritęs į vandenį susilieja su juo.

Bet prisimintina taip mąstant, koks žydų tautos likimas. Ji daug daugiau kaip du tūkstančius metų išrauta iš savo Tėvynės ir išsklaidyta gyvena visokiose žemės šalyse. Tautinės savo kalbos vos keli temoka, nors paskutiniais laikais vis daugiau pasistengta pamaldose ja apsireikšti. Vis dėlto žydai visais laikais buvo žinomi kaip žydai, o ne vien dėl jų atrodymo. Ir vidinis jų gyvumas, jų nuotaika, protavimas, ypatingas jų sąmoningumas skelbėsi žydišku.

Vis žydai ir apreiškė pasiilgimą Tėvynės. Ir dabar stengiasi įgyti galimumą apsigyventi joje. Bet labai žymu pasidarė ir tai, kad, ilgdamiesi Tėvynės, vis žymesnėmis pasidarė geriausios, esmiškos žydų savybės. Tvirtindami savo širdyse santykį su Tėvyne, žydai lyg ir stiprino savo žmoniškumą.

Panašiai kaip žydai dabar ir lietuvių tautos žmonės išbarstyti po visą pasaulį ir gyvena tarp svetimų žmonių. O kad ir susiburia į mažas lietuviškas draugijėles, jie tačiau dažnai turi pasireikšt svetimomis kalbomis. Vis dėlto jų lietuviškumas skelbiasi visu jų elgesiu. O jis jau labai seniai, kaip rašė graikai net pirm kelių tūkstančių metų, apreiškė ypatingai kilnų žmoniškumą ir gyvą tikybingumą. Taip buvo patikrinamas tautos gyvumas ir išlikimas. {371}

Apie tai reikėtų kaip tik dabarties laikais pamąstyti. Kiekvienam lietuviui turi būt šventa pareiga vengti visa, kas žmoniškumą stangina žmoguje, vengti visokius svaigalus ir nuodus, kurie jį marina. Ir tikrai labai skaudu, kad kartais net auklėtojai ir šventų žodžių skelbėjai visa tai mėgsta ir net vaikus savo pavyzdžiu ir žodžiu skatina svaiginties ir nuodinties. Visai nejaučia, kad tokiu būdu žudo tautą, o pasipūtę dar skelbiasi tautos gaivintojais ir stiprintojais.

Išsklaidyta tauta tegali išlikti atskleisdama esmiškąjį savo žmoniškumą. O jis vis buvo ir yra tas, kurs apsireiškia ne vien galvojimu, protavimu, ale regėjimu ir kilniu elgesiu. Bet tėra tai tik pasiekiama sąmoningumo šviesėjimu. įvyksta tai, žmogui nuolatai pasišvenčiant tam, iš kurio, kuriuo ir kuriopi yra viskas, būtent Didžiajam Slėpiniui, kurio Išmintis visa nušviečia, kurio Meilė bei Malonė visa globia ir gaivina, kurio šventa Valia bei Galia visa vykdo, kas vyksta.

Tikrai maldingas žmogus nuolatai gaivinamas ir tobulinamas Didžiojo Slėpinio, kurs jame apsireiškia ir padaro jį nauju žmogumi Savo Apsireiškimu jame. Tai patirdamas, lietuvis gali ir išlikti savo tautiškumu. Pats Kūrėjas jam minėtu būdu suteikia galimumą ir atiduoda jam laisvąją jo Tėvynę.

Viltingumas žmogui pasitikrina, kad jis rūpinas savo tautiškumu nuoširdžiai. Tauta vis teišlieka taurėdama, nors būtų ir visaip kankinama. Savo, Kūrėjo jai suteiktą ypatumą ji tik taip tegali aiškiai apreikšti. O kadangi tam geriausios sąlygos Tėvynėje, toji ir vėl tampa jos gyvenimo šalimi.

Bet visa tai teįvyksta tiktai, jeigu kiekvienas tautietis kuo nuoširdžiau pasišvenčia visa nušviečiančiam, visa gaivinančiam ir visa vykdančiam Didžiajam Slėpiniui. Taip jis žmoniškėja ir tuo geriausiai savo tautiškumą atskleidžia. Iš tokių kiekvieno žmogaus pasistengimų tautos išlikimas patikrinamas, ir Tėvynė jai vėl atiduodama jos viešpatavimui. {372}

 

DABARTIES   VYKSMAI   IR   TAUTŲ   ĮŠLIKIMAS 

Skelbiama iš rankraščio, esančio šios knygos sudarytojo archyve. Rankraščio pradžioje pažymėta data: 1949 05 20—21.

Kiek pakoreguotas teksto variantas buvo skelbtas laikraštyje „Mūsų kelias“ (Vokietija) (1949—07—09 — Nr. 52). Ši publikacija pakartota leidinyje „Santara“ (1989 žiema). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DABARTIES VYKSMAI ŽMONIJOJE IR TAUTŲ IŠLIKIMAS