Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas NIŪKOS IR GYVOS TIKYBOS ĮSIRODYMAS

NIŪKOS IR GYVOS TIKYBOS ĮSIRODYMAS

NIŪKOS IR GYVOS TIKYBOS ĮSIRODYMAS

Rodos, 1900 mt. kalbėjau viešai didžiam žmonių susirinkimui Tilžėje apie kitų tikybos mokslus. Po kalbos priėjo man svetimas žmogus ir sakė, kad esąs krikščioniškumo skelbėjas indų žemėje, grįžęs dar nors kartą pasimatyti su giminėmis. Girdėjęs, ką aš tvirtinęs, gailįs tam visai pritarti [1].

Skelbdamas krikščioniškus mokslus, jis vis matęs vieną tos svetimos šalies žmogų su atsidėjimu besiklausantį jo žodžių. Vėliau, praeidamas kartą vieną Budos šventnamį, susigundęs į jį įžengti ir pastebėjęs, kad anas žmogus meldėsi ties Budos stovyla. Tuojau pasiryžęs tą žmogų pamokyti. Palaukęs valandėlę, ir jis. baigęs maldą, išėjo. Krikščionis jį kalbinąs: „Žmogeliau. kaip tu gali melstis prieš padirbtą stabą! Juk jis negali išklausyti tavo maldos. Jis negyvas daiktas“. Ir tas žmogus, nekrikščionis, susijaudinęs pažvelgęs į pamokslininką, kad, rodos, ašaros pradės riedėti jam iš akių. Tylėjęs valandėlę, prabilo: „O kaip tu gali taip apie mane manyti! Vis klausiaus tavo žodžių ir radau daug juose gero, o vis mačiau, kad tu meldies ties žmogaus pavidalu, kurs prikaltas prie kryžiaus. Bet aš niekuomet nemaniau, kad tu iš to pavidalo lauki maldos išklausymo. Atrodė man, kad tu ties juo stengies susikaupti. O tu dabar taip su manim kalbi. Kaip man liūdna!“

Dažnai kalbama su panieka apie tikybą, kurią senovės lietuviai turėjo. Jie buvo laikomi stabmeldžiais. O tūli mokslininkai, tyrę senovės lietuvių maldingumą, tvirtina, kad lietuviai neturėję stabų. Tai pramanyta dėl tam tikro tikslo. Senovės lietuviai vertino tūlas gamtos jėgas kaip Visatos Kūrėjo apsireiškimus. {373}

Vokiečių mokslininkas Schumann, kurs maždaug prieš 60 metų sukūrė veikalą apie Europos rytų tautas, skelbė, kad Lietuvos valdovas Gediminas nesileidęs krikštyti, sakydamas Popiežiaus pasiuntiniui: „Jūs garbinat Dievą savo būdu, rusai irgi savo būdu, taip daro ir kiti, ir mes, lietuviai, ale Dievas vis liekas tas pats vienas. O baisiausiai elgiasi dažnai tie, kurie vadinasi krikščioniškumo karžygiais“.

Paskutiniais laikais labai pakito žmonių nuomonė apie svetimos tikybos mokslus. Tūli žmonės susipažindino su visokiais net seniausių laikų tikybos mokslais ir apeigomis. Ir nustebo rasdami daug ką jau ten, kas kartota krikščioniškume. Vien tai čia įspūdingiau pasireiškė, kad Dievas yra meilė ir skyręs savo apsireiškimą, būtent Kristų, žmonijai, kad ji susivokt galėtų jame.

Seniau buvo ir tvirtinama, kad žydai pirmiejie mokėję garbinti vieną Dievą. O dabar sužinota, kad jau seniausiais laikais buvo skelbiamas garbinimas vieno Dievo, kurs ne kartą galutinai sukūręs pasaulį, ale nuolatai ir dar šiandien jį kuria.

Todėl ir galėjo Paulius rašyti (Rom 11, 36): „Iš jo, per ji ir jam yra visa“. Bet tūli žmonės neapmąsto geriau šio žodžio. Vis kalbama apie Dievą ir velnią, o dargi taip, kaip kad Dievui vis dar nepasisekė velnią nugalėti. Dar nešviesėja žmonių išmanymas. O tik būtų galima nors numanyti, kad be Didžiojo Slėpinio, būtent Dievo, galios, iš kurios viskas yra, nieks negali būti. Ji apsireiškia visaip savo kūryboje. Kad senovėje visa, kas pasaulyje vyksta, buvo skelbiama kaip dieviškumo apsireiškimai, dabartyje žmonės kalba tik apie gamtos galias, kurios esančios negyvos. O tik visai aišku, kad jos visos veikia labai prasmingai. Tai turbūt numanė senais laikais ir lietuviai. Taip jie turėtų ir šiandien apie juos mąstyti. Tuo įrodytų gyvą tikybą.

Bet reikėtų vis ir aiškiai pasisakyti, kad Dievas, kurio {374} niekas nėra matęs (J n 1, 18), yra Didis Slėpinys, ale patiriamas kaip Išmintis, Meilė ir Galia. Ir kaip senais laikais lietuvių tautoje tikyba buvo gyva, taip ji turėtų ir šiandien būti. Iš niūkumo reikėtų iškilti ir šviesėti. Didžiojo Slėpinio Meilei atsiduodantys žmonės žmoniškėtų ir nusimanytų, kaip rašyta Apd 17, 28: ,,jame gyvename, judame ir esame“.

 

NIŪKOS IR GYVOS TIKYBOS ĮSIRODYMAS 

Spausdinama iš rankraščio kopijos, gautos iš Čikagos Vydūno fondo pirmininko Vytauto Mikūno. Pirmajame kopijos lape spausdinta gavimo data: „May 2, 1950“.

1 Kalbama apie Prūsų lietuvių evangelikų liuteronų misionierių, dirbusi 1888—1902 ir 1904—1913 Indijoje. Kristupą Lokį (1860—1921), gerą Vydūno bičiulį. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas NIŪKOS IR GYVOS TIKYBOS ĮSIRODYMAS