Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMONIŠKUMO SUKRIKIMAS. ŽMONIJOS SUKRĖTIMAS. DABARTIES LAIKAIS.

ŽMONIŠKUMO SUKRIKIMAS. ŽMONIJOS SUKRĖTIMAS. DABARTIES LAIKAIS.

ŽMONIŠKUMO SUKRIKIMAS. ŽMONIJOS SUKRĖTIMAS. DABARTIES LAIKAIS.

Kas dabar vyksta žmonijoje, yra labai reikšminga. Rodos, žmonijos gyvenimas žymiai pakinta. Koks tas pakitimas, tai aiškėja apžvelgiant žmoniškumo atsiskleidimo amžius. Nėra tai lengva. Įprastam protavimui vos įmanu, kad žmoniškumas, kurs yra dvasinis veiksnys, smeigiasi į erdvę ir laiką iš anapus jo į tai, kas yra sukrekėjęs daiktiškume.

Žmonės beveik vien tegali stebėt vyksmus erdvėje ir laike. Čia jiems prasiskleidžia tai, kas yra iš tikrųjų. O tik jau garsusis mąstytojas I. Kantas skelbė, kad laikas ir erdvė teesą žmoniškos dvasios regėjimo apstaba. Viskas, kas vyksta erdvėje ir laike, yra vykdoma slėpiningos galios iš anapus erdvės ir laiko.

Visas gyvenimas, net visas pasaulis yra nuolatinis vyksmas. Visa, kas patiriama, yra praeinama. Nėra čia nieko pastovaus. Pasireiškia nuolatai sukilimas visokių pasirodymų ir vėl jų pradingimas. O kad ir atrodo, lyg akmuo esąs pastovus, jis vis dėlto pakinta, nors ir labai lėtai šimtmečių ir tūkstantmečių bėgyje.

Tiesa, aiškiau tas pakitimas pastebimas tame, kas gyva. Bet čia gali būt išmanoma jau ir tai, kad gyvumas nėra erdvinis ir laikinis dalykas, ale kad jis yra veiksnys, kurs smeigiasi į erdvę ir laiką. Niūkus protas tiki, kad gyvumas atsirandąs iš daiktiškumo, o nenuvokia, kad nėra tai galima, kadangi jis yra visai kita kas negu daiktiškumas. Jis dargi juo naudojasi kaip apsireiškimo priemone, jį prisunkdamas, lyg visur būdamas.

Yra žinoma, kad visa, kas gyva, turi kvėpuoti orą. Netenkant jo, pranykstama. Oras yra gyvumo papildymas. {376} Sąmoningam regėjimui aišku, kaip gyvumas į erdvę liejasi ir siekia pagauti nors mažą daiktiškumo dulkelę ir ją gyvinti. Taip tada ir visa erdvė pilna tokių gyvintų dalykėlių. O geriau prisunkti, jie jau ir pasireiškia kaip maži gyveliai. Yra jau ir nuostabiai prasmingai priruošiami būti išeiga ypatingam pavieniam veiksmui.

Iš lengvo tokie apstabeliai vis geriau gyvumu pertvarkomi. Taip tada atsiranda nesuskaitomų augmenų rūšys ir visokie gyvūnai. Ir pro visa tai prasiskverbia pagaliau žmoniškumas ir susikuria sau ypatingą laikini ir erdvinį apstabą. Tame tad ir aiškiausiai pastebėt, kaip daiktiškumas prisunkiamas gyvumu, ale ir tai, kad gyvumas yra laipsniuotas, kad jis pagaliau yra dvasiškumas, yra sąmonė su jos šviesa.

Stebint žmogaus gimimą, aiškiau išmanyt, kad jis tokiu būdu įsiterpia į erdvę ir laiką. Tiesa, regimai rodosi tiktai, kad kūnas auga, didėja; auga iš diego kaip visi augmenys ir visų gyvūnų kūnai. Kūnuose sužinomas ypatingas vyksmas. Nuolatai traukiamas į jį oras, kartotinai ir tam tikras maistas, drėgmė nuolatai plūsta per visą auganti pavidalą; ir tada jis iš lengvo vysta, nyksta, išyra ir vėl virsta dulkėmis.

Bet Šis gyvas ir augąs gyvūnų ir žmonių pavidalas iš lengvo vis tikriau pagaunamas dar kitų gyvumo. Žinomas yra atbudimas. Pradžioje po užgimimo tai atsitinka tik trumpam laikui, bet veikiai jau ir ilgesniam laikui. Pagaliau tas aukštesnio laipsnio gyvumas supasi tarp dienos ir nakties visą gyvenimo laiką. Jis naudojasi gyvu kūnu savo apsireiškimui. Taip vyksta gyvūnų ir žmonių gyvenimas.

Vis dėlto žmogus apreiškia dar daugiau. Antrasis gyvumo laipsnis, kurs vadintinas nuotaikos gyvumu, yra viršijamas dar kito, būtent protavimo gyvumo. Jis taipgi veikia nuotaikos ir toliau kūno gyvumą ir yra veikiausias, bet nušviečiamas žmoniškos esmės, būtent jo sąmonės.

Visi šie gyvumo laipsniai kūno augimo laiku ir dar ilgiau vis tikriau teikiasi erdvinei aplinkai ir veikia ją ir jos turinį, bet pirmiau ir labiau kūną. Jis pagal tai pakinta. Jam daugiau reiškiant žmogaus gyvenime, jis, ypačiai veidais, tai aiškiai įrodo. Jeigu nuotaikos būsenos, {377} visokie geiduliai ir aistros kūną užplūsta, žmogaus veidas tai skelbia. Stiprusis šviesus protavimas suteikia veidui žymią atitinkamą išvaizdą. Bet kad skaistusis sąmoningumas, dvasia-siela, visą žmogystos gyvenimą nustato, tada veidas atrodo tiesiog peršviestas.

Šis vyksmas pastebimas ir žmonijos amžiuose. Žmogaus kūnas pasidarė pamažu vis žmoniškesnis. Žmoniškoji esmė jį vis geriau nušvietė. Gyvėjo taip daugiau ir nuotaika bei protas. Bet žmogaus esmė kartu vis tikriau sutapo su kūnu ir juslių patarnavimu, vis labiau smelkėsi į daiktiškumą.

Vyko tai visai lėtai per ilgus tūkstantmečius, ale griežčiau paskutiniais tūlais šimtmečiais. Išdava labai keista. Žmogui pasiseka sukelti iš daiktiškumo visokias slėpiningas jėgas ir jomis veikti. Išmokta iš vandens garą, iš oro spaudimą, iš dūksmo (aitherio) elektrą, ir iš kitų pradmenų visokias jėgas sušaukti, net labai galingas ir baisiai sproginančias, žmoniškoji esmė tarsi įsismeigė taip į daiktiškumą, kad iš jo prieš ją iššoko stebuklingai galinga jėga. Bet labai stebėtina — naikinimui ir žudymui.

O pačiame žmoguje ir pasireiškė ypatingas pakitimas. Jis iš lengvo nusimanė vis tikriau esąs vyriausiai kūnas. Netgi žmonės, kurie tiki esą nemirtingi, kartojasi žodį: ,.Iš žemes esi, žeme pavirsti. Išganytojas Jėzus Kristus prikels tave iš žemės“. Visai nenumanyta, kad žmogus nėra kūnas, kad tasai, pavirtęs žeme, nieko žmoniško nebeturi ir žmoniškumas yra tiesiog pradingęs, kad prikeltam kūnui reikia naują žmoniškumą sukurti.

Reikėtų pagaliau išmanyti, kad žmogus yra dvasinė gyvybė. Juk tūli žmonės dažnai kartojasi žodį, kurs skelbia, kad žmogus su savo esme. būtent dvasia-siela, esąs kvapas iš Dievo. O tik neatjaučia gyvai, kas tuo pareikšta. Taip labai apsiniaukusi yra dabar žmoniškoji esmė. Visai nukrypusi ji yra nuo pagrindinės, nuo dvasinės būties.

Žmogus įprato į ypatingą laikyseną ir elgseną. Daiktiškumas pasidarė jam vis tikresnė tikrovė. Visa kita kas, visas gyvumas, visas dvasiškumas jam atrodė lyg pasidarąs iš jo. Todėl daiktiškumas pagaliau ir vertinamas kaip tikriausias brangmuo.

Tiesa, taip buvo tvirtinama ypačiai griežtai pirm tūlų {378} dešimtmečių praeitam šimtmečiui įpusėjus. Dabarties laikais jau gana dažnai skelbiama, kad gyvumas esąs tikrai slėpiningas ir apsireiškiąs regimais ir neapčiuopiamais dalykais. Bet žmonių dauguma vis dar sulipusi su daiktiškumu.

Daiktiškumui atsidavusi žmoniškoji esmė visa ką ir laimėjo. Ji pasidarė smaigesnė, ypatingesnė, tvirtesnė, geriau susiturinti. Bet visa kas, kas nepasiekia jusles, liekasi jos regėjimui apklota, nežinoma ir neprieinama. Iš viso to ji nieko nepagauna sąmoningai, nors tai yra tikriau tikrovė. Bet žmogus stengiasi visaip įsigalėti.

Iš ypatingos jo sąmonės laikysenos išauga visokie tikslai, sukyla visokie geiduliai ir troškimai. Ir tada tokiems žmonėms nieko nebereiškia neigi žmogaus gyvumas. Jie viską skiria vien savo užgaidų patenkinimui. Todėl tūliems pasiseka įsigalėti, kartais įsigyti baisią galią ir pavergti kitus žmones.

Jais jie naudojasi baisiausiems karams, visai neatjausdami, kad jie taip milijonų žmonių gyvumą išnaikina, ir tam, kad pasitenkintų jų geiduliai. Jų žmoniškumas yra tiesiog apmiręs. O karui ir baigus, jie savo naikinimą ir žudymą tęsia. Iš to iškyla tokie baisumai, kad neapsakomas žmonių daugis, beveik visos žmonijos tautos skaudžiai dūsauja ir dejuoja, slegiamos taip apsireiškiančių baisumų.

Tokius vyksmus stebint, reikia prisimint, kad viskas, kas nusiduoda, yra reikšminga žmoniškumo atsiskleidimui. Įrodo tai jau skaudusis žmonių dejavimas. Didžiame varge žmonės greičiau nubunda. Ir pradeda mąstyti apie tai, ką reiškia gyvenimas, kas jis jau yra. Bet žmonės, kurie vis tam yra budrūs, skelbiasi drąsiau ir tuo žadina kitus žmones, kad gyvėtų jų žmoniškumas ir susivoktų savo kilmėje. O tai kaip tik dabar ir vyksta.

Bet atrodo, tarsi žmonijoj reiškiasi kažkoks sumišimas. Sukyla visokie priešingumai. Dauguma beklampoja niūkume, prisikibusi prie daiktiškumo. Kiti kreipia žvilgį į tai, kas yra slėpiningas pagrindas viso to, kas praeinama. Bet vis dar vyrauja žmonijoj tie, kuriems daiktiškumas yra svarbiausias gyvenimo dalykas. Tokiems žmonėms tad ir daugiau dingsta žmoniška užuojauta tam, kas gyva. Jie naikina lyg tiesiog įsiutę, ypačiai žmonių gyvybę. {379}

Yra tarsi žmoniškumas, slinkdamas iš žmonių, žudydamas žmones, plėšia jų gyvenimą su savim. O tam vykdyti naudojamos ypačiai tos jėgos, kurias žmogaus įsismeigimas į daiktiškumą įstengė sukelti naikinimui. Žmonija yra todėl lyg kažkam sukurstyta. Žmoniškumas yra tiesiog sukrikes. Ir pastangos, kurios daromos nuraminimui, yra labai keistos.

Teigiamos reikšmės žmonijoje tegali būti tai, kad visos tautos visame pasaulyje nori visą savo gyvenimą savaip tvarkyti ir gimtinėje, savo šalyje pačios viešpatauti. Tam priešingai veikia tam tikri labai įtakingais pasidarą žmonės. Jie stengiasi kitiems žmonėms užtrėkšti ir užvergti savo valią ir savo pažiūras. Jiems lyg svarbu išnaikint visas tautas ir jų žmones nors paviršutiniškai įterpti į vienos tautos ypatumus. Tokių priešingumų sukėlimu žymiausiai įsirodo žmonijos sukrikimas.

 

ŽMONIŠKUMO SUKRIKIMAS 

Žmonijos sukrėtimas dabarties laikais 

Spausdinama iš rankraščio kopijos, gautos Iš V. Mikūno. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMONIŠKUMO SUKRIKIMAS. ŽMONIJOS SUKRĖTIMAS. DABARTIES LAIKAIS.