Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ TAUTOS LIKIMĄ

ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ TAUTOS LIKIMĄ

ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ TAUTOS LIKIMĄ 

Lietuvių tauta jau labai seniai Europoje buvo žinoma, kad ir kitu vardu. Kalbėta seniai apie lietuvius kaip apie aisčius, vėliau ir kaip apie baltus. Senovės graikai visa ką apie juos sužinojo. Parsinešdavo iš jų krašto gintarą kaip žibančią brangmeną. Lyg siedami prie jų. jie labai vertino jų gabumus, jų žmoniškumą, dorą ir maldingumą.

Skelbė tai ne vien graikai, ale ir romiečiai bei kiti. Vis labai gyrė geras jų ypatybes. Vėliau, būtent XI šimtmetyje, darė tai ir tūli žymūs vokiečiai. Kartota tai visais laikais. Tik paskutiniu laiku buvo ir nelabų apsireiškimų. Kartais teko patirti, kad tūlų lietuvių elgesys ir nebuvo girtinas, ale apgailėtinai negeras.

Lietuvių kalba būdavo vis labai stebima ir vertinama. Vakarų žemių tautų kalbų kilmę ir pakitimą pažymėdamas, vienas vokiečių mokslininkas vartojo tam medžio vaizdą su jo šaknimis, kamienu ir šakomis. Prie šaknų jis šalia kitų seniausių kalbų parašė ir lietuvių kalbą, o visas dabartyj vartojamas kalbas pakabino ant šakų. Lietuvių kalba į esamą amžių pateko iš kalbų pradžios ir jų šaknų. Tai nebuvo padaryta raštais, bet vien perdavimu iš vienos žmonių kartos į kitąją.

Žmonės kalbėjo lietuviškai numanydami, kad jie tokiu būdu išlaiko savo visus žmoniškus gabumus. Tai labai reikšminga. Taip jie pasiliko labai žymūs su visais savo ypatumais. Mat žmogus pirmiausiai skelbiasi savo kalba. Darydamas tai prigimtąja, jis tiesiog stiprėja savo žmoniškumo ypatumuose.

Tiesa, lietuviai turėjo ir visokių rašto ženklų. Bet nebuvo tai raidės ir žinomas žodžių bei sakinių užbrėžimas, {383} ale pažymėjimas kokio nors išmanymo ir numanymo ypatingais ženklais. Jie dar ir šiandien vartojami visokiuose išdirbiniuose, audimuose, siuvimuose ir mergaičių daiktuose. Tik ką jie reiškia, yra jau vos benumanoma. Raštai, tokie kaip jie šiandien žinomi, lietuvių kalba pradėta skelbti tiktai 1547 metais. Prūsų Lietuvoje tai buvo daroma pirma tikybinių mokslų iš vokiečių kalbos vertimais, vartojant daug lenkų kalbos žodžių. Lietuvių ypatumams. jų gyvenimui ir protavimui skelbti bei sužadinti buvo pradėta rašyti tik po 1750 metų. Kiek vėliau ir pačioje Lietuvoje.

Prūsijoje lietuviai pateko jau 13 šimtmetyj po vokiečių tautos įtaka. Bet vėliau pas juos atkilo ir kitų tautų žmonės, būtent francai, olandiečiai ir kiti. Gyvendami su jais, lietuviai ilgai išlaikė savo tautiškumą. Bet iš lengvo tūli menkino. Mat žmogus vis daugiau reikšmumo nori įgyti. Ir tūli tiki tai pasiekti, įsiterpdami į kokią garsią, didelę tautą. Todėl tūli lietuviai ir vokietėjo.

Reikėtų išmanyti, kad žmogus tik tada reikšmingas gyvenime, jeigu jis taurus, žmoniškas. O tokiu jis greičiau tampa, jeigu jis apsireiškia savo tautiškumu, kurio jis Dievo leistas. Todėl tūli lietuviai ir pradėjo raginti saviškius, rūpintis savo lietuviškumu, pasistengti kuo geriau ir gražiau apsireikšti prigimta kalba. Tik tada ir protas šviesėja, visas žmogus tiesiog tvirtėja.

Daug tam padeda ir kitos kalbos išmokimas. Žmogus tuo įsigalina laisviau, išsamiau apsireikšti. Tai nepavyksta, neišmokus tikrai prigimtos kalbos. Todėl susipratę lietuviai pradėjo saviškiams leisti visokius raštus ir laikraščius, ale ir kitaip dar rūpintis jų tautiškumo palaikymu bei sutvirtinimu.

Dabarties laikais tai yra ypatingai reikalinga. Tautos gyvenimas tiesiog griaujamas. Todėl tūli pamąsto, kas darytina. Prisimenama, koks buvo tautos gyvenimas visais amžiais. Senais laikais tauta galėjo išbūti ne taip užpulta. Tiesa, atsitikdavo, kad kokia galia ją pagavo ir prispaudė, ale tai ir vėl nuslinko. Ilgus laikus tauta ir buvo visai laisva ir galėjo savo gyvenimą tėvynėje savaip tvarkyti.

Buvo tai ypatingai nuo 1919 iki 1940 metų. Bet dabar Lietuvos gyvenimas baisios nakties tamsoj vaitoja. Audra, kokia dar niekuomet žmonijoj nebuvo sukilusi, {384} didžiai mirtinais žaibais trenkė tautą ir žudė. Didelė jos dalis išblaškyta po pasauli, gyvena tarp svetimų žmonių. Tūli todėl ir pamąsto, kas bus toliau? Ar lietuviškumas dar išliks? Ar jų žmonės gyvens tiktai kaip tuščios žmoniškumo žievės?

Bet reikėtų numanyti, kad likimas yra prasmingas, yra tiesiog žmoniškumo žadintojas. Žmogus raginamas pasistengti būti tauriu žmogumi. Gyvendamas tarp svetimų, jis tiesiog priverčiamas pasirodyti pavyzdingu žmogumi. Jeigu visi mūsų tautos žmonės tuo rūpinsis, tautai vėl bus suteiktas gyvenimas laisvoj Tėvynėje.

 

ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ TAUTOS LIKIMĄ 

Spausdinama iš laikraščio „Keleivis“ (Vokietija) (1950— Nr. 1). Pakartotinai skelbta „Donelaičio žemėje“ (1993 —Nr. 1). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ TAUTOS LIKIMĄ