Pirmadienis, Rugp 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS PAREIGA SAVO TAUTAI

ŽMOGAUS PAREIGA SAVO TAUTAI

ŽMOGAUS PAREIGA SAVO TAUTAI

Iš pat senovės buvo kalbumą, kad kiekvienas žmogus esąs reikšmingas savo giminei ir net visai tautai. Ką jis mąsto, kalba, veikia, kaip jis elgiasi, visa tai laikoma įrodymu, kokie yra ir jo artimi, irgi visi jo tautiečiai. Jis jiems sukeliąs gerą ar blogą garsą. Nors apie tai ne dažnai pamąstoma, vis dėlto kiekvienas žmogus nori pats būti kitų gerbiamas.

Bet dažniausiai kiekvienam žmogui rodosi tiktai svarbu, ką kiti apie jį šneka. O tikriau, reikšminga yra vien tai, koks žmogus iš tikrųjų yra: doras arba niekšiškas. Vokiečių žymesnybė J. W. Goethe savo tautiečiams patarė: „Taurus teesie žmogus, paslaugus ir malonus“. Ir vėl: „Mes skaitomės prie tos kartos, kuri siekia kilt iš niūkumo švieson“.

Dabartyje visa tai prisiminti itin reikalinga. Visokių tautų žmonės yra būriais patekę tarp kitų. Jie susipažįsta ir numano, kokie skirtingi jie yra su savo mąstymu, savo elgesiu ir kaip jie viens kitą pasitinka. Kartais atrodo, lyg vieni kitiems būtų nepakenčiami. O tada vėl yra ir patiriama daug prielankumo ir malonumo. Bet visuomet reikėtų pasistengi kiekviename žmoguje numanyti esmiškąjį žmoniškumą ir dėl to kiekvieną vertinti ir jo ypatume.

Labai keblus dalykas sukyla, kad skirtingo tautiškumo žmonės, gyveną toj pačioj šalyje ir tad atsidūrę toli nuo jos, pasidaro mintis dėl teisių į ją. Tada yra labai stebėtina, kaip kalba apie kitus. O jeigu visokie įskundimai ir šmeižimai skelbiami, tada yra labai reikalinga pamąstyti, kokią svarbią pareigą žmogus turi savo tautai.

Ypačiai lietuviams tai apsvarstytina. Jie yra žmonės {386} Gintaro šalies, kaip ji senovėje buvo įvardijama. Karaliaučiaus mokslininkas Adalbertas Bezzenbergeris tvirtino, kad kapinių radiniai su jų pridėjimais iki paskutinių šimtmečių Klaipėdos krašte iki toli pietuose, Prūsijoje, įrodą. kad žmonės tos pačios tautos čia gyvenę jau 5000 metų. Jie nebuvo reikšmingi pasaulyje, ale vis apie juos skelbta, kad esą tikrai žmoniški žmonės.

Taip apie juos rašė jau tūli senovės graikai ir romiečiai, vėliau ir vienas gotas, vienas anglosaksas ir tūli vokiečiai po metų 1000 rašomo skaičiaus. Bet gerbiančiai rašė apie lietuvius ir vėliau tūli, net žymūs vokiečiai. Tik vis dažniau radosi šalia pagyrimo žodžių ir peikiančių, tarsi lietuviai būtų pamažu netekę senų savo dorybių.

Tik labai stebėtina, kad vokiečiai, kurie apsigyveno Prūsijoje, priėmė prūsų vardą vadindamiesi Preussen. Palaikė tą vardą ir karaliai didžiajai savo valdžiuvai. Prisimintina ir tai, kad vokiečiai, kurie gyveno toliau baltų, vadinasi, Gintaro šalyje, skelbiasi baltais, arba Baltendeutsche. Taip įsirodo, kad prūsų ir baltų vardai jiems rodėsi labai garbingi.

Dabar yra labai daug iš tėvynės ištremtų žmonių. Ir visokios sunkenybės juos slegia. Tai gali lengvai sukelti tūluose linkimą į blogumą. Jeigu lietuviams ir tik retai tebūtų galima tatai prikišti, tai vis tiek turėtų kiekvienam būti aišku, kad šventa jo pareiga yra geriausiu elgesiu savo tautos garbę patikrinti. Tai yra ypačiai reikalinga, kada sukyla priešingumų su vokiečiais tos pačios tėviškės dėl teisės į ją.

Reikėtų atsimint, kad vokiečiai buvo viešpačiai Prūsijoje, o kad nusimanymas tam per nacizmą ligotai iškilo. Kartais tai ir dabar labai griežtai apsireiškia, ypačiai iš tokių žmonių, kurių sąmoningumas yra kaip nors niaukiamas.

Visa tai turėtų lietuviai ramumu pasitikti ir niekados neleist sukilt neapykantai vokiečiams. Vis reikia prisimint, kad vokiškumas yra gana reikšmingas žmonijos gyvenime. Išmintingas lietuvių atsiliepimas į visokius neteisėtus, nepagrįstus šmeižimus bus vadovaujančių vokiečių vis vertinamas.

Kiekvienas neapykantos apsireiškimas yra juk vis sau {387} pačiam nusmerkimas. Žino tai labai gerai kiekvienas išmintingas žmogus. Kur skelbiasi neapykanta, čia ir meluojama norint pagrįsti savo apsireiškimo teisėtumą. O tokie žmonės tėra apgailėtini. Kiekvienas melas juk neigia, kas žinota kaip tiesa, ir tokiu būdu niaukia esmiškąjį žmoniškumą.

Žymesnieji vokiečiai tikrai numanys neapykantos skelbimo reikšmę. Bet jeigu tai tačiau neįsirodytų, lietuviai turėtų kuo ramiau laikyties. Dėl savo tautos garso tai yra būtina. Tikrai kilnų žmoniškumą jie turėtų apreikšti, jeigu ir tektų pakęst neteisingumą. O jeigu reikėtų ir aiškinties prieš neteisingus įtarimus, jie turėtų daryti tai taip, kad nebūtų skatinamas piktumas, ale raginamas susimąstymas. Vis reikia atsimint pareigos savo tautai.

Lietuviams iš Prūsios reikėtų vis prisimint, kad jie nėra čia atėjūnai, kaip tūli vokiečiai tai tvirtina. Senųjų pilių kalnai šalia Nemuno ir jo prieplaukų iki toli anapus Priegulos su išlikusiomis jų pasakomis įrodo, kad lietuvių kartos jais skelbėsi. Dar ir lietuvių kalba tose šalyse su įvairiomis tarmėmis turi visokių senovės požymių (kad ir jau trūkumais), kaip tai tėra galima vis savo krašte gyvenusiems. Kad prūsų kalba nieko bendro neturinti su lietuvių kalba, kaip tai tūli tvirtina, yra įrodymas nežinojimo. Ji yra aisčių kalbos tarmė, kurios vyriausioji yra lietuvių kalba.

Visa tai turbūt galėtų patvirtinti lietuvių pasiryžimą savo elgesiu savo tautos vardą išlaikyti garbingą. Rodos, kiekvienas žmogus galėtų numanyti, kad gyvenimo prasmė yra esmiško žmoniškumo atskleidimas irgi dėl savo tautos ir dėl visos žmonijos. Geras pavyzdys savaime žadina sekimą ir gerbimą.

 

ŽMOGAUS PAREIGA SAVO TAUTAI 

Spausdinama iš „Keleivio“.—1951.— Nr. 10/11/12 (12—14). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS PAREIGA SAVO TAUTAI