Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas TĖVIŠKĖS PASAKŲ SLĖPININGOJI REIKŠMĖ

TĖVIŠKĖS PASAKŲ SLĖPININGOJI REIKŠMĖ

TĖVIŠKĖS PASAKŲ SLĖPININGOJI REIKŠMĖ

Buvo jų daug. Bet beveik visos skelbė ką nors apie sugriautas pilis, kurias dengė žemės sluoksniai. Rinko jas tūli vokiečiai, kurie buvo išmokę, lietuvių kalbą. Minėtini Eduardas Gisevius, Georgas Sauerweinas. Bet la­bai tam buvo atsidavę su geru pasisekimu Vilius Kalvaitis ir Jurgis Banaitis. Jiems buvo žinomos senutės su gera atmintimi. Ir jie užrašė, ką jos žinojo pasakoti apie Tilžės Vorpilį, apie Ragainės pilį, apie tas prie Jūros, prie Tilželės ir prie kitų upelių.

O visos pasakos atrodo taip labai keistos esamų laikų žmonėms. Mat jų protavimas yra kitoks negu senų laikų žmonių. Tuokart žmonės dar nebuvo taip labai prisikibę prie to, kas juslėmis pagaunama. Todėl jie ir sąmoningiau patirdavo slėpininguosius gyvenimo vyksmus. Ir jie vaizdingai tai apreikšdavo savo pasakomis.

Viena tų pasakų kalba apie Tilžės Vorpilį, kurs pakilo palei Nemuną rytuosna nuo Tilžės. Nuo jo galėta žvelgti žemyn į Tilžę, kur gyveno tūli žmonės, kad ir gyveno lyg apmirę, kažko slegiami.

Todėl pasaka kalba, kad pavasarį, visa kam žaliuojant, o ypačiai apie Jonines, mūsų tėvai, per naktų naktis budėdami, akis per Vorpilį Tilžėspi nukreipę, prašvitimo laukia. Nes, Tilžėje liepsnai išsilaužus, Vorpilies skarbs išgrūs, būtent auksinė žagrė bei auksinės akėčios, su kuriomis skaisčios mergelės, taurius briedžius bei elnius pasikinkiusios, vaisingą dirvą įakėjo. Ir vargšai, kurie aną žadėtąją liepsną matys, tie tą skarbą įgys ir žemę tuo įgyvens. Tada vėl ateis auksinis laikas mūsų tėviškei. {389}

Iš tos pasakos matyt, kad slėpiningi vyksmai numatyti ir kad pranašauta apie naujų vyksmų sukilimą. Kada apie Vorpilį kalbėta, jis suprastas kaip pavyzdys lietuviškumo tvirtumo tėviškėje, kurs glūdo žmonių širdyse, kuri vis gyva ir laukia žmonių gyvumo sukilimo pat nykimo laikais ir žvelgia į reikšmingą žmonių susibūrimo vietą, tuomi žadindami ten gyvumą. Jeigu jis suliepsnos, senovės brangmenys iš užgriuvimo lyg iš kapo prasiverš ir bus priemonės gyvenimo dirvą padaryt vaisingą.

Darbą galės atlikti tik dori žmonės, kurie pasakoje pavaizduojami kaip skaisčios mergaitės. Jos juk yra kūrybos priemonė gyvumą perduoti iš slėpiningumo į regimąjį gyvenimą. Žmonių skaistybė pasitinka prigimties jėgas. Tada ir vargšai, būtent pastipusieji, kurie tą gyvumą patirs, įgys žmoniškumo vertybes, ir žmoniškumas visą gyvenimą nušvies, jį palaimins. Visa tėviškė žydės kaip aukso blizgėjimu.

Tokiu vaizdavimu apsireiškia tautinė viltis žmonių širdyse. Numanyta, kad žmoniškasis tautos gyvumas yra lyg akmenimis užgriūtas. Praeitis su skaudžiais savo vyksmais paliko tarsi apkerėtą viltį kaip pilies griuvėsius. Bet ta viltis vis sukyla žmonių širdyse ir žvelgia į žmonių bendruomenę laukdama, kad sušvistų joje kilnus žmoniškumas ir gyvintų visų žmonių gyvenimą. Ta viltis ir pasitikrina, nors ji vis dar sunkiai alsuoja.

 

TEVIŠKĖS PASAKŲ SLĖPININGOJI REIKŠMĖ 

Spausdinama iš Lietuvininkų kalendoriaus 1952 metams. Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisijos leidinys // Muenchenas 1952.— P. 107. {421} 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas TĖVIŠKĖS PASAKŲ SLĖPININGOJI REIKŠMĖ