Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PRASMINGASIS TEISINGUMAS

PRASMINGASIS TEISINGUMAS

PRASMINGASIS TEISINGUMAS

Rodos nesunku išmanyti, kada žmogus yra tikrai teisingas. Senovėje žydai turėjo įsakymus: „Akis už akį! Dantis už dantį!“ — „Mylėsite savo artima ir nekęsite savo priešo“. O tai ir šiandien dar laikoma teisingu. Visi nuteisimai maždaug taip yra pagrįsti.

Žudymas yra žmogaus piktumo apraiška. Todėl rodos, ir teisėta žudytoją žudyti. Bet sukyla tada klausimas, ar taip išnaikinamas ir žmonių piktumas. Tiesa, tikima, kad žudytoją sunaikinus, jo ir piktumas pradingęs. O taip tik nėra. įsirodo tai apsižvalgant žmonių gyvenime.

Prasmingasis teisingumas nori gyvenime sužadinti žmonių taurumą, nori piktumą, nelabumą pakeisti malonumu. Bet vykdyti tam reikalinga laikyties gyvenimo dėsniais. Jie siekia žmonių žmoniškėjimo. Žmonijoje turi vis ryškiau įsirodyti labumas, gerumas, taurumas. Kur tai pavyksta, čia išnyksta piktenybės.

Bet vėl labai reikšminga išmanyti, kas piktumas iš tikrųjų yra. Galima pasisakyti, kad jis priešingumas to, kas gera. Bet tad vėl žinotina, kas yra gerumas. O tai aiškėja tiktai žvelgiant į gyvenimo vyksmų gelmes. Iš jų sukyla gyvumas ir siekia atsiskleidimo ir viršijimo pasaulyje. Tai ryškėja ypačiai žmonijoje. Kūrybos galia kelia žmogų tobuluman visokiomis priemonėmis. Sąmoningėjęs žemiškame gyvenime žmogus turi sąmoningėti Tam, iš kurio kvapo jis yra.

Žmogus turi skaistėti savo esmėje, tapti Marija, jeib Dievo apsireiškimas žmoniškume, būtent Kristus jame užgimtų ir jį nušviestų Šventąja Dvasia. O visam tam kaip tik priešinasi visa, kas ir įsirodo kaip tikriausia piktenybė, {391} kaip visoks nelabumas, kurs tiesiog niaukia žmogaus sąmoningumą.

Supratus tai, kas taip priminta, tenka pamąstyti, ką žmogus turi daryti, jeigu jam pareiškiamas piktumas ir gal net pats baisumas. Atsiliepiant tam piktumu ar ir jau baisumu, gyvenimas liekasi tas pats su visu savo drumstumu. Pastangos veltui dėtos. Jos tiktai kartais pateisinamos, jeigu jos apsaugoja silpnutį nuo kenksmo.

Gyvenimo gelmes pasiekia žmogaus pastangos tik tada, jeigu jis į savo priešą kreipia širdingumą ir meilę ir daro tai kuo nuoširdžiau, kuo smarkesnį piktumą nelabasis jam pareiškia, Įvyksta tada pamažu visai nuostabus pakitimas priešo esmėje, o kartais net labai veikiai, ale vis tiktai, kuo skaisčiau žmogaus meilė iš jo vidaus tyliai šviečia į priešą, Jame; išnyksta piktumas kaip ledas saulės šilumoje.

Priešuje sušvinta išmanymas tam, ką reiškia iš tikrųjų jo elgesys. Jam pasidaro galima sąmoningėti tikram teisingumui. Piktumas jam gęsta, ir įsigali labumas ir netgi meilė. Vyksta tai priešuje ir tik su laiku, tam, kurs priešą atsimena su meile, sukyla veikiai ypatingas gyvumas. Vis tyliai su meile atsimenant priešą, pačiam tenka malonė iš aukštybės.

Atsilygindamas tokiu būdu piktumui, žmogus yra tikriausiai Dievo priemonė. Žinomas šventas žodis: „Dievas yra meilė, ir kurs meilėje pasilieka, pasilieka Dievuje ir Dievas jame“. Žmogus yra tada galingas ir prasmingiausiai teisingas. Jis pašalina iš žmonių gyvenimo piktumą, ir visas jų gyvenimas pakinta. Jis švinta kaip giedras rytmetys. Žinoma, žiūrint į minią, tai tevyksta lėtai, atitinkant tai, kiek jojoj yra meilingų žmonių.

Tokiam žmonių pakitimui įgalinti duoti tam tikri įsakymai. Dažniausiai prisimenama žydų šventraštyje paskelbtieji. Bet jie yra daugiausia tik draudimai. O laikas būtų daug nuoširdžiau dėmesį kreipti į naujuosius įsakymus. Yra juk žinomi šventi žodžiai: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37); „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Bet žinomi ir yra tiesioginiai įsakymai, būtent: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). „Mylėkite savo priešus ir melskitės už  {392} savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų... būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 44—46).

Kurs gyvena tais įsakymais, tas tampa tiesiog pasaulio šviesa. Ties ja pranyksta visa tamsa, visas nelabumas, visas piktumas. Patiria tai pirma žmogus savyje, bet iš lengvo ir kituose. Prasmingasis teisingumas įsigalėja žmonėse. O tam daug reiškia, kad šviesėjęs žmogus nuolatai meldžiasi, kad tai taptų tikrumu jo artimuose, jo tautoje ir visoje žmonijoje.

 

PRASMINGASIS TEISINGUMAS 

Spausdinama iš B. Kviklio gauto mašinraščio. Teksto gale — Vydūno autografas. Iš prof. Prano Zundės taip pat gautas 1952 m. rašytas Vydūno sąsiuvinis. Jame yra šio straipsnio rankraštis, datuotas 1952 m. rugpjūčio 21 d. Straipsnis publikuotas „Buityje“ (1993.—Nr. 3.— P. l-2). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PRASMINGASIS TEISINGUMAS