Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS IR TAUTOS ĮSIGALĖJIMAS

ŽMOGAUS IR TAUTOS ĮSIGALĖJIMAS

ŽMOGAUS IR TAUTOS ĮSIGALĖJIMAS

Greičiausiai tikėta, žmogus įsigalįs kūnui augant ir stiprėjant. Tai kiek ir pagrista. Kūnas turi būt pajėgus tūliems žmogaus veikimams ir darbams. Bet išmanytina, kad jis tėra tiktai priemonė žmogaus apsireiškimui. O tam jis turi būti tinkamas ir todėl stiprus.

Bet pats žmogus, kurs kūnu apsireiškia, turi būti tam galingas. Todėl labai svarbu išmanyti, kaip jis tokiu tampa, kaip jis tam įsigali. Labai reikalinga todėl pirm viso save patį pažinti, numanyti, kas žmogaus esmė yra.

Senas išminties žodis sako, kad žmogus tapęs siela žemiškame iš Kūrėjo kvapo. Tūli mąstytojai esamais laikais skelbia, kad žmogaus esmė, jo siela esantis sąmoningumas ir kad žmogus esąs tuo galingesnis, kuo šviesesnė jo sąmonė. Tada esą visi jo apsireiškimai ir veikimai turiningesni ir ryškesni.

Tą patį tenka ir pasakyti apie tautą. Yra tikima, kad ji esanti galinga, turėdama didį žmonių skaičių su sveikais ir stipriais kūnais, visokiems veikimams tinkamais, ypačiai vartojimui visokiems įrankiams kitoms tautoms nugalėti ir jas pavergti.

Bet neatitinka tai tikrybės. Tikroji tautos galia yra dvasinis jos gyvumas, dvasinės jos galios stiprybė, aiškiai atskleistas jos žmoniškumas. Kuo tikriau, irgi ryškiau jis įsirodo, tuo gajesnė yra tauta ir laikosi gyva netgi pavergiama, apreikšdama taip esmiškąjį savo galingumą.

O tam kiekvienas tautos žmogus yra reikšmingas. Kuo daugiau tautoje yra tikrai taurių žmonių, tuo tvirtesnė yra jos būva. Ji galinga laikyties gyva. Žvelgiant į {394} žmonijos gyvenimą tūkstantmečiais, aiškiai pastebėt, kad ir maža tauta palaiko savo gyvą ypatumą, nors visaip užnikta galingų tautų. 

——   ——   —— 

Visa tai prisimenant, aiškėja, kad kiekvienas tautos žmogus yra pašauktas rūpinties esmišku savo įsigalėjimu. Protingi žmonės pataria dėl to rūpinties jau prasmingu savo kūno slaugymu, jokiu būdu jo nekankinti, ale ir nelepinti.

 

O žmonių dauguma kaip tik visaip dildo ir skudina kūną, lyg būtų bepročiai. Yra žinoma, kaip girtuoklis netenka proto ir jo kūnas tampa bejėgiu. Ir jau seniai žinovai skelbia, kad rūkymu kūnas stinginamas ir visoks nesveikumas, ypač vėžys, įsigali.

 

Bet viso to žmonės nepaiso. Tvirtina, kad tūli aukštą amžių pasiekia tokiais nuodais pasimėgdami. Neprisimena, kad žmonių kūnų atsparumas yra labai nelygaus stiprumo. O turėtų suprasti, kaip labai jie ir savo esmėje pasilpę yra neįstengdami liauties rūkę ir girtavę. 

——   ——   —— 

Kūną sveiku išlaikyti, labai reikalinga jį tinkamai maitinti. Pirm viso jam būtinas tyras oras, tad ir tam tikras saikas skystumo ir tirštumo. Jau žiloje senovėje žinota, kad tinkamiausia žmogaus kūnui yra tai, kas jam duodama iš augmenijos, niekaip ir ne virimu sugadinta. Visi taip maitinami gyvuliai yra stipriausi žmonių patarnautojai. Maistas iš lavonų, iš mėsos, nors ir virintas, yra nuodingas. Todėl išmatos tiesiog dvokia.

 

Kūnui stiprinti ir labai daug reiškia jį švariu laikyti. Kūnas kvėpuoja ne vien tiktai plaučiais, ale ir oda. Jos akutės turi būti nepriteptos. Todėl visą kūno odą reikia maudymu ar šlapiu nusitrynimu valyti. O taip ji padaroma ne tiktai švaria, ale ir gaja, ir atsparia. {395} 

——   ——   —— 

Už visa tai yra dar svarbesnis vidinio žmogaus įsigalėjimas. Žmogus turi būti giedras, skaistus. Jam būtinai reikalingas šviesus sąmoningumas. Kuo šviesesnis tas yra, tuo stipresnė yra ir žmogaus valia, jo išmanyto tikslo siekimas. Tokiu sąmoningumu žmogus tikriausiai įsigali.

 

Dažniausiai tikima, žmogus sąmoningėjąs įsigydamas daug mokslo. Yra tai kiek ir tiesa. Ale tik tada, jeigu žmogus ne tik atmintimi palaiko, ką kiti skelbia, bet, visa ką išmokęs, gerai tai ir apmąsto, ir tokiu būdu nušviečia savo sąmonę. Taip žmogus sąmoningėja ir pasilieka galingu visame, kas gyvenime jį palaiko. 

——   ——   —— 

Žmogus ir pašauktas vis apsireikšti taip, kaip aiškiai jis yra ką išmanęs, niekuomet pamėgdžiojimu ar netgi priešingai tam, kas jam aišku. Žinomas yra melas. Kurs meluoja, kalba kitaip negu tai, ką jis žino. Taip apsireikšdamas, jis tiesiog niaukia savo sąmoningumą, silpnina ir neigia jį. Nenorint pasakyti, kas tiesa, reikia tylėti, bet nemeluoti, nors ir tylėjimu vidinis šviesėjimas dangstomas.

 

Norint įgalint savo esmę, reikia vis pasistengt visais savo apsireiškimais leist sąmoningumui šviesti ir taip skleisties. Pasiseka tai greičiausiai sąmoningai veikiant. Tam tikra sąmonės sukurta mintis padaroma veikimu. O taip apsireiškia žmogaus valia. Ji gali stiprėti, ale ir silpnėti, būdama priklausoma nuo sąmoningumo.

 

Niūkaus sąmoningumo žmonės yra silpnos valios. Ji tuo stipresnė, kuo šviesesnis jis yra. Jo šviesėjimu pasirūpinant, reikia stengties ir valią ryškinti, kada ji sukyla. Norint ką veikti, reikia vis kiek parimti, susimąstyti ir tik tada savo valią veikimu patikrinti.

 

O tik dažnai įvyksta valios silpninimas. Yra žmonių, kurie greit ką nors pažada, o tada tik neištesia. Taip jie tiesiog sužaloja savo valią, bet kartu ir niaukia savo sąmonę. Norint įsigalėti, žmogui būtina visą savo veiklą {396} iš vidaus nustatyti, nušviesti ir pareikšti, vis ramiai veikti ir su tikra pakanta pasitikti gyvenimą. Veikiau vis ir tylėti negu plepėti. Tylėjimas yra jau ir stiprėjimas, jeigu žmogus susituri. 

——   ——   —— 

Visai tokiai laikysenai labai svarbu ir suprast, kas šiaip dar vyksta žmogaus asmenybėje. Sukyla čia visokie palinkimai, geiduliai, karščiavimai. Jie visuomet įsigali, kad žmogus jiems atsiduoda su savo sąmone. Tada jis pats, jo esme silpnėja. Savo geiduliu jis pavergiamas. Todėl, joms sukylant, reikia nusikreipt nuo jų ir jų neįgalinti, vis atsiminti savo esmės pašaukimą ir taip jos įsigalėjimą patikrinti.

 

Yra tai ypatingas uždavinys „bręstančiojo žmogaus“. Kada jo kūne pradeda gaminties diegai, iš kurių, jiems susituokus su antros lyties diegu, susikuria naujam žmogui kūnas ir gimsta. Tokiais laikais žmogus apsupamas ir veikiamas visokių slėpiningų gyvumo jėgų, kuriomis visi gyvūnai kvėpuoja. Jos jį pagauna ir pavergia, jeigu jis pasiduoda savo pažmoniškumui. Todėl žmogui labai reikalinga prieš šitą vidinį sukilimą pasilikti valdytoju. O tai labai palengvina išmintingas kūno maitinimas ir slaugymas. 

——   ——   —— 

Įsigyti tam tikriausią galimumą žmogus turi pasistengti nusimanyt esančiu Didžiajame Slėpinyje, būtent Dievuje, kurs kuria visą gyvumą, visą šviesą, visą galią, visa, kas yra ir vyksta. Jame žmogus susivoksta susikaupdamas ir viduje tildamas sąmoninga malda. Tai reikia vis kartoti. Žmogus tokiu būdu santykiauja su visos šviesos, viso sąmoningumo ir viso galingumo kilme ir stiprėja. Jam taip pasiseka tikriausiai įsigalėti. 

——   ——   —— 

Tam pasistengdamas, žmogus padaro gyvesne bei galingesne ir savo tautą. Numanoma, tiesa, kad vieno žmogaus toks įsigalėjimas pasilieka pradžioje tik menkos {397} reikšmės jo tautai. Vis dėlto vyksta tautoje pakitimas. Artimi žmonės yra jo ypatumo skatinami žmoniškėti. Ir jiems dedant tam pastangas, gyvesnis tautos gyvumas įsigali. Tauta esmiškai stiprėja. O kur daugiau tokių šviesėjančių žmonių sukyla tautoje, čia jos gyvenimas ir vis geriau pasitvirtina. Tauta įsigalėja.

Tuo rūpinties pirm visų pašauktas tautos jaunimas. Tik jis turi pradėti su savim. Nuoširdžiai pasistengdamas susivokti savo esmėje ir jos kilmėje, jis taurėja, šviesėja ir dvasiškai įsigali. Jau tada ir tenka tikras palaiminimas ir taip tad ir yra laiminta visa tauta.

 

ŽMOGAUS IR TAUTOS ĮSIGALĖJIMAS 

Spausdinama iš Br. Kviklio gauto mašinraščio. Pr. Zundės perduotame sąsiuvinyje yra ir straipsnio rankraštis, kuris pažymėtas 1952 09 12 data. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS IR TAUTOS ĮSIGALĖJIMAS