Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas TAUTOS VIENINGUMO PASITIKRINIMAS

TAUTOS VIENINGUMO PASITIKRINIMAS

TAUTOS VIENINGUMO PASITIKRINIMAS

Prisimenama, kad pirm 30 metų lietuvių apgyvenami kraštai buvo skelbti kaip vieninga Lietuva. Riba, kuri ilgus šimtmečius ją dalino, buvo padaryta nebesama. Visi lietuviai galėjo kalbėti apie vieną savo Tėvynę. Yra žinoma, kaip labai reikšminga žmonėms gimtoji šalis. Ji leidžia jiems gaiviai atsikvėpti.

Bet riba skirti lietuviai pasidarė kitokie. Vakarinio krašto žmonės gyveno po vokiečių įtaka, rytinio — po lenkų ir rusų galia. Vokiečiai moksliškai vertino lietuviškumą ir jo kalbą, bet šiaip jos maža tepašelpė, jeib lietuviai įaugtų į jų tautiškumą. Bet lietuviai galėjo vis apsireikšti girdimąja prigimta kalba ir pasinaudoti regimąja kalba visokiais raštais ir laikraščiais.

O tik vokiškumas šiaip taip paveikė lietuviškumą. Tačiau seniausiejie kalbos ir apskritai žymūs jo ypatumai išliko. Žinomi yra ir visokie žymženkliai, paminklai kapinėse, dainos, padavimai ir pasakos. — —

Kitaip viskas vyko po lenkais ir rusais. Regimoji kalba buvo pagaliau visai draudžiama, tautiškumas — lenkiškumo prisunktas. Aukštieji lietuvių luomai pasiskelbė lenkais. O dauguma pakeitė brangintiną savo linkimą kitą žmogų gerbti į jo pamėgdžiojimą. Net pavardės buvo dažnai lenkiškos padaromos ir gerbimui lenkiški žodžiai vartojami.

Bet regimoj kalboj ir Prūsios lietuviai vartojo daug lenkiškų žodžių. Sukuriant pirmus lietuviškus raštus vertimais iš vokiečių kalbos, buvo atsižiūrėta į lenkų raštus ir iš jų paimti tūli žodžiai su tikybine prasme. Panašiai raštai kurti ir visoj tautoj, kada tai dar buvo galima. Rašyba visiškai buvo lenkiška, ir tik vėliau pakeista čekų {399} rašmenimis. Regimoj kalboj vos kas beliko lietuviško. Ir vieno kito dėtos pastangos taip jį pareikšti likosi nepaisytos.

O dabar lietuviams, išsklaidytiems po visą pasaulį, į girdimą kalbą vis dažniau įspraudžiami moksliniai lotynų ir graikų žodžiai, kurių prasmę dažniausiai lietuviškiejie gali daug aiškiau pareikšti. Taip tad lietuviškumas vis žymiau netenka savo ypatumo.

Tai pastebėdami, lietuviai, susivokę vieningume, turėtų numanyti, kad kaip tik dabar jie pašaukti būt viens kitam pavyzdingi tautiškumo giedrinime ir gyvinime, o ne jo slopinime. Tik taip tada gali tauta stiprėti ir pasidaryti žmonijoj reikšminga savo žmoniškumu.

Žinoma, tam daugiausiai reiškia vidinio žmogaus įsigalėjimas. Senosios tautos dorybės turi vėl aiškiau ryškėti. Tiesa, jos dar neišnykusios. Žmonės dar vis stengiasi keliais žodžiais daug pasakyti. Dar vis pasireiškia užuojauta kitiems žmonėms, netgi visiems gyvūnams, dar vis patiriama maloni pakanta ir ramumas, bet ir vidinis skaistumas, tikras teisingumas, tvirtas ryžtingumas ir pasišventimas Didžiajam Slėpiniui, kurs visą Visatą laiko savo globoje ir savo Apsireiškimu žmoniškume pasidaro patiriamu.

Visi lietuviai, suėję į vieningą tautos gyvenimą, turi dėti visas pastangas tautai gaivinti ir jos žmoniškumą įgalinti. Kurs yra malonus savo artimui, tam jis yra ir gaivintojas. Nesistengia būt kitiems įsakus, kurs griežtai reikalauja paklusnumo, ale nori būt geru patarėju ir gelbėtoju labiausiai vidiniam laisvėjimui ir iškilimui iš visokių niekumų, savo pasišventimu sužadinti ir kitame nusimanymą, kad gyvena Didžiojoj Malonėje.

Taip tautos vieningumas esmiškai pasitikrina.

 

TAUTOS VIENINGUMO PASITIKRINIMAS 

Spausdinamas iš B. Kviklio gauto mašinraščio. Rankraštis, datuotas 1952 09 19, yra ir Pr. Zundės perduotame sąsiuvinyje. Iš Čikagos Vydūno fondo gautas ir magnetofoninis įrašas, skaitytas paties Vydūno. Publikuota „Tiesoje“ (1993 04 07). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas TAUTOS VIENINGUMO PASITIKRINIMAS