Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas VYDŪNAS APIE MARIJĄ

VYDŪNAS APIE MARIJĄ

VYDŪNAS APIE MARIJĄ  

Marija kalba pasauliui 

Šiais, Marijos, metais daug kas mėgino rašyti apie Marijų, kiti — dar parašys. Manau, ne vienam bus įdomu žinoti, ką manė apie Mariją vienas didžiųjų mūsų tautos gaivintojų. Teisingiau pasakius, apie Fatimos 1917 metų įvykius. 1951 metais, išleidus knygą „MARIJA KALBA PASAULIUI“, ir Vydūnui ji buvo pasiųsta. Jis paraše savo nuomone ir prašė atspausdinti ją. Čia visų pirma paduodame jo laišką. Iš laiško matosi, kad Vydūnas buvo tikintis, nors jo tikėjimas ir skyrėsi nuo krikščionių katalikų: jis pripažino Dievą, gerbė Šv. Raštą, gražiai atsiliepė ir apie Mariją, — nors 1917 metų įvykius jis ima ne kaipo istorinės Marijos pasirodymą, bet kaip dvasinį-mistinį grynos sielos santykiavimą su Dievu. „Draugo“ skaitytojai, manau, teigiamai įvertins jo raštą, o Vydūno gerbėjai turėtų rinkti jo raštus (nors ir perspausdintus), kad vėliau būtų galima pastatyti paminklą išleidžiant jo raštų rinkinį.

K M. V. 

 

Didžiai gerbiamas Kunige,

pagaliau siunčiu Jums savo rašinėlį, kuriuo pareiškiu savo žiūra į patirčius Fatimoje. Esu jį tūlus kartus iš naujo rašęs, vis manydamas, kad reikia aiškiau pasireikšti, vėl ir abejodamas, ar tai, ką aš manau, ir tiktų skelbimui laikraščių. Todėl rašinį siunčiu Jums, jeib atsvertute pats, ar jį galima atspausdinti ir siųsti jį „Draugui“ jeigu jums atrodytų tinkamu. Kur būtų kalbos netikslumų, klaidų, reikėtų pataisyti. Bet labai norėčiau, kad vardai tad būtų atspausdinti, kaip aš juos parašęs esu. Mūsų kalbininkai negana apmąsto, kad raštas yra regima kalba, kuri, tiesa, {406} pagrįsta girdimąja, bet reikia atsižiūrėjimo į jos dėsnius. Vardai turėtų todėl ir vis būti parašomi, kaip toje kalboj, kurios jie sukurti. Rašau todėl tik maža pakeisdamas: Fransia — Fransijoje, nepamėgdžiodamas lenkus ir vokiečius. Man ir labai tiktų, kad žodžių galūnės būtų atspausdinamos, kaip aš juos rašau, jeigu tai galima. Rašinyje jas todėl raudonai pabraukiu. Mat man vis rodos, kad regimoji mūsų kalba taip aiškiau ir darningiau skelbiasi. Pagaliau prašyčiau, kad rašinį nesiųstute atspausdinimui, jeigu jis atrodytų Jums netinkamas, ir man tai aiškiai pareikštute. Nemanykite, kad aš jausčiaus užgautas. Kiekvienas pasireiškimas mano naudojamas kaip paaiškinimas. Jeigu būtų atspausdintas rašinys, norėčiau gauti laikraštį, kuriam jis būtų.

Linkėdamas palaiminimo iš Aukštybių Jūsų pašaukimui, sveikina Jus širdingai

Vydūnas

 

Tokiu antraščių skelbiasi viena lietuviška knyga, kurios turinys paimtas iš veikalo, kurs pirma parašytas italų kalba, tada visokiomis kitomis kalbomis ir dabar jau lietuviškai. Pranešama čia apie ypatingus trijų vaikų regėjimus 1917 mt., gegužės m. 13 d. ir vėliau pievoje, įvardintoje Irenos Dauba, netoli vietovės Fatima, portugalų tėvynėje.

Prašius apie tai prasitarti, tenka iš karto pareikšti, kad kiekvienas žmogus iš ypatingų jį pataikiusių įspūdžių savo viduje susikuria vidinius vaizdus atitinkant tai, koks šviesus yra jo sąmoningumas, koks jo vidus. Jeigu žmogui tenka visai ką neįmanoma, nauja patirti, vadinas, jeigu jis paliestas ko nors iš to, kas yra anapus paprastos patirties, anapus žinomo regėjimo ir galvojimo, jis stengiasi tai pasiaiškinti kokiu nors vaizdavimu. Pasidaro vaizdų, kokie sukuriami ant juslinių patirčių pagrindo.

Kitaip visa kas atrodo ir aiškėja tada, jeigu žmogus stengiasi visą savo sąmoningumą pašvęsti Didžiajam Slėpiniui, būtent Dievui. Tikrai krikščioniškai tada galima tvirtinti, kad Dievas visur yra, netgi pragare (Ps 139. 8 kat. vertime Ps 138, 8). Bet niekas jo dar nėra matęs, {407} kaip tai skelbia Ev. Jn I, 18 ir I Jn 4, 12. Vis dėlto yra patirta, kad Jis apsireiškia žmoniškume ir Kristus žmoguje užgimsta. Tik tam ypatinga sąlyga yra reikalinga, būtent vidinė skaistybė, kuri žinoma kaip Marija, kuri, užplūsta Šventosios Dvasios, gimdo Dievo Apsireiškimą žmoniškume. Žmogui taip tada Dievas yra patiriamas.

Tik tai vyksta žmonėse labai skirtingai. Tūliems tėra duota tiktai akimirkos patirtis ir tik vidinis koks sušvitimas, skaistėjimas, kurs lyg skelbtųsi kaip Marija. Primintina jau ir tai, kad žmogus, įžengęs į kokį šventnamį, tiesiog užplūstamas maldingumo, kad nutilsta jam visos gyvenimo patirtys ir jį laimina tikras šventumas. Bet pasitaiko dar ir visai kita kas. Yra žinoma, kokioje nors vietoje ant žemės žmogus yra užninkamas ypatingos nuotaikos. Laukuose ar ir miškuose žmonės kartais jaučiasi visai nuostabiai gaivinami. Todėl turbūt portugaliečiai ir tokią vietą vadino Ramybės Dauba. Tokioj vietoj tam ypatingo jauslumo žmonės kartais ir patiria kai kokį šventą, tiesiog dangišką reginį. Jiems pasirodo net angelo vaizdavimas. Prisimena tad, ką iš Švento Rašto sužinoję, ir tai tada pasidaro tikru. Tiesa, kiekvienas visa tai savaip patiria, bet yra vis panašumų tarp to, ką po tokiomis sąlygomis žmonės numano ir netgi lyg regi.

Apie tai reikėtų daug pasakyti. Kaip Fransioje 1858 mt. mergaitė Bernadette Soubirous prie vietovės Lourdes visa ką patyrė ir regėjo, kitiems tai buvo visai kas kita. Vis dėlto jie jautė gaivinimą ir pasveikimą nuo ligų. Bernadette sakė, kad jai pasirodžiusioji vadinosi neaptaškinta priimybė (turbūt autorius norėjo pasakyti: Nekaltas Prasidėjimas), vadinas, giedra skaistybė. Vėliau tai aiškinta kaip Marijos, Jėzaus motinos, pasivadinimas ir, rodos, turėtų būti išmanyta, kaip vidinis regėtojos skaistumas, kuriam susikuria vaizdingas apstabas.

Bet pasidaro būtina vidinį skaistumą išmanyti kaip gimdytoją Dievo apsireiškimo. Marija nėra vien kūniškas žmoniškas pavidalas, ale Dievo priemonė savo apsireiškimams. O kaip vaikai netoli vietovės Fatima pievoje po nusikreipimo su malda į Dievo Motiną patyrė ypatingą sušvitimą, jie visa ką ir galėjo regėti ir pagauti aiškias apraiškas.

Tokiems vyksmams gerai išmanyti yra būtina {108} prisiminti, kad Dievas visur yra. Todėl Jis kai kur ir pasiskelbia ypatinga skaistybe, visokiais vardavimais, kurie sukelia žmonėse ypatingas patirtis jų viduje. Čia Jis leidžia sušvisti žymia skaistybe ir ją šventina Savo Dvasia, kad jie gali patirti Jo apraišką. Dažniausiai tiesa, tiesa numanoma tiktai skaistybe, kuri kartais taip apstabinta, kad ji tiesiog regima kaip kokia šventa asmenybė, o dar dažniau patiriamas atsigavimas nuo visokių negalių ir ligų.

Skaudžiais dabarties laikais visokie pakitimai vyksta žmonijoje. Numanyt reikėtų ypačiai, kas darosi žmonių viduje. Ilgais amžiais žmones vadovaujančioji žmonijos dalis vis tikriau atsidavė daiktiškumui ir skelbė jį kaip tikrąją tikrovę, kurią reikia labiausiai vertinti. Išdava to buvo nuvertinimas, netgi neigimas viso, kas nedaiktiška. Todėl gyvybės naikinimas ir didžiai įsigalėjo, ir tūli žmonės, galybės įgiję, lyg pašėlę žudo žmonių milijonus.

Tam priešingai dabar vis daugiau žmonių kreipia savo dėmesį Į gyvumo slėpiningumą. Pradėta tai jau praeitame šimtmetyje, bet dabar žmonėms vis reikšmingesniu pasidaro slaptoji gyvenimo galia, sakyt gal reikėtų: Dievo Kvapas, vidinė slėpiningoji skaistybė, ale ne vien žmonių viduje, bet ir gamtoje. Taip tad kalba Marija pasauliui. Ji tiesiog žadina žmonėse šviesėjimą ir sveiką gyvumą. Žmonės tuo įgalinami įkilti į vidinį dangų, į Dievo valdžiavą. Skaityt reikėtų Lk 17, 21. Čia tad Dievo Motina jiems gimdo Kristų ir jie susivoksta Dievo malonės globoje.

Visam tam lyg patvirtinti, skelbia Marijos pakilimą į dangų. Todėl reikėtų tai vertinti [kaip] įrodymą naujo, gilesnio žvilgio į dabartinį vyksmą žmonijos gyvume, į vidinį jos gyvumo pakitimą. Žmonės turi pasistengi numanyti Skaistybę dvasinėje Aukštybėje, kur ji yra tikrai būvanti ir iš kur ji kalba pasauliui.

Žvelgiant taip į žmonių gyvenimą ir į tai, kas žmonėms tenka kartais patirti, pasidaro galima ir tokius vyksmus kaip Fatimoje nors kiek suprasti ir vertinti. Reikėtų numanyti, kad čia nėra tiktai kokių prietarų pasiskelbimai, ale naujo gyvenimo įsirodymai, kurie traukia žmonių sąmoningumą į pačią esmiškąją tikrovę. Jau tai apmąstytina, kad kaip tik baisiais karo laikais ypatingi sušvitimai skelbėsi žmonėms ir dar dabar visokie griausmai visą gamtą sukrečia. Bet ir malonė apsireiškia. Marija kalba pasauliui. {409}

 

VYDŪNAS APIE MARIJĄ 

Spausdinama iš „Draugo“ (Čikaga) (1954 05 22). Pakartotinai skelbta „Apžvalgoje“ (1993 02 26—03 24. — Nr. 8). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas VYDŪNAS APIE MARIJĄ