Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PRIGIMTA IR IŠMOKTA KALBA

PRIGIMTA IR IŠMOKTA KALBA

PRIGIMTA IR IŠMOKTA KALBA 

Jaunas žmogus kartą skaitė knygą, kurioj buvo skelbiamos kalbos, sakytos turbūt 1870 metais Stokholme suvažiavusių tūlų tautų kalbų mokslininkų. Visur buvo tvirtinama, kad kalba esanti išmokoma, ne prigimta. Prieš tai šis jaunas žmogus, artimiesiems pasikalbant, buvo girdėjęs, kad kalba esanti prigimta ir kad ji turinti būti labai branginama, kadangi ja žmogus šviesėja ir gali kuo aiškiau apsireikšti.

Sakyta, kad lietuviai tokios nuomonės visuomet buvo. Todėl ir labai vertino prigimtą savo kalbą. Labai pataikė minimą žmogų, kai jis vėliau girdėjo Berlyno universitete vieną mokslininką irgi sakant, kad kalba esanti prigimta. Mokslininkas priminė, kad žydai Vokioj gyvena ir kalba vokiškai kelis šimtus metų, o nebūdami mokslinti, vienus kitus garsus negamina vokiečių būdu.

Visa tai turbūt įrodo, kad labai svarbu apie šį klausimą geriau pamąstyti. Aiškėtų tada gal ir tai, kas žmogus iš tikrųjų yra, kurs kalba apsireiškia.

Žinoma, kad visi gyviai, kelis išėmus, balsu pasidaro girdimi, nors ir kita kas dar prisideda. Bet jau todėl tautų kalbų skambumas yra vis savotiškas. Vienos tautos žmonėms tam tikri garsai lengviau gaminasi, kitos tautos žmonėms sunkiau. Vokiečiai, pavyzdžiui, gali visai lengvai kurti h, lietuviai turi tam dėti pastangas. Anglai sklandžiai taria th, ou, lietuviams tai nelengva. Ir tūlų garsų sutapimas vieniems slidžiau, kitiems slankiau tegalimas.

Labai stebėtina ir tai, ką tai reiškia, kad tos pačios tautos žmonės atskiruose kraštuose kitaip ta pačia kalba kalba. Prisimintina ir tai, kad žmonės pagal žemės dalį kitaip atrodo, Europos žmonės yra kitokios išvaizdos negu {410} Azijos, Australijos, Amerikos, Afrikos žmonės. Jų kūnai yra kitokie; atitinkamai ir tai, kas kūnu apreiškiama, taip kalbama.

Kūno ypatumas daug reiškia ir nuotaikai, kuri garsais apsireiškia. Garsai tai labai žymiai įrodo. Tautos, kurių žmonės greičiau kimba prie to, kas jusles veikia, savo kalboj dažniau vartoja siauruosius garsus, būtent i ir e, o tautos, kurių žmonės linksta prie vidinio gyvumo, yra, taip sakant, širdingi savo kalbose vartoja plačiuosius garsus: a-o-u. Tuo pasižymi lietuvių kalba. Ji todėl yra labai skambi, kaip tai tvirtina kalbininkai. Įsirodo tuo dar ir veislės ypatumas. Kiekvienas kaimo, lauko žmogus sakosi, kad vieversys čiulba, višta karkia, žąsis gagena, avis, ožka mekena, arklys žvengia, karvė baubia, šuo loja ir taip toliau. Mat kiekvienos veislės gyvis visai pagal savo prigimtį balsą sukuria ir juo apsireiškia.

Labai prisimintina ir tai, kad tos pačios veislės gyvis visai aiškiai ir nuvoksta, kas apreikšta. Galima beveik sakyti, kad jie vienas kitą supranta. Bet reikėtų išmanyti, kad visi gyvūnai balsu skelbia tik ypatingą nuotaikos būseną. Jų kalba todėl atsilieka nuo žmoniškos kalbos.

Tiesa, žmonės panašiai kaip gyvūnai balsu apreiškia savo nuotaiką. Juokdamiesi, suklykdami, dejuodami, pasibaisėdami, nusigandę, supykę jie sušunka beveik tik taip kaip gyviai apskritai. Bet ir taip įsirodo jo prigimties ypatumas. Tik ir dar kita kas, būtent — kūno amžius ir lytis. Vaikų balsai yra kitokie negu subrendusiųjų. Skiriasi taip ir moters balsas nuo vyro balso. O tai verčia stebėt dalyko slėpiningumą. Moters esmė yra labiau atsidavusi vidiniam gyvumui, vyras skiriasi greičiau tam, kas veikia jusles. Todėl ir kūnai atrodo kitokie. Atitinkamai ir gaunami baisai.

Balsas visuomet toks yra, kaip ypatingi yra kūno nariai. Vokiečių mokslininkas Theodoras Siebsas savo paskaitose Greifsvaldo universitete jau praeitame šimtmetyje sakė, kad vokiečių dainininkai turi išmokti garsą taip gamint, jeib jis būtų skambus, koks jis yra vienos Europos rytų tautos žodyje saldus.

Kelių garsų sujungimas yra tai, kas vadinama žodžiu. Su juo segama ne tiktai nuotaika, bet ir ypatinga prasmė. O tam daug reiškia kalbančiųjų sąmoningumo laipsnis. {411} Sakoma, žmonės esą nelygaus proto. Todėl esanti ir kalba nelygaus prasmingumo. Bet sąmoningumas kiekvienos tautos žmonių yra ir ypatingos spalvos. Todėl ji pasitinka tuos pačius dalykus vis truputį kitaip ir atitinkamai kuriasi žodžius.

Iš viso to aiškėja, kad žmonių kalba ypatinga pagal jų prigimtį. Todėl nuomonė ir pagrįsta, kad kalba yra prigimta. Bet žinoma, kad vaikas turi išmokti kalbėti. Kaip tai pavyksta, svarbu išmanyti. Tik tam reikalinga giliau pažvelgti į žmogystos susikūrimą.

Niūkus protavimas aklai tiki, kad, žmogaus kūnui augant ir tobulėjant, žmogaus esmė pasidaranti būtent dvasinis žmogystos veiksnys. Kaip tai galima, visai negalvojama. Bet išminčiai jau senovėje skelbė, kad žmogaus esmė, sąmonė, jo siela yra Kūrėjo kvapas, kurs todėl yra kūrybiškas veiksnys.

Taip tada auga jam apsireiškimo priemonė, būtent kūnas, kurį jis po užgimimo stengiasi pagauti į savo galią. Pasiseka tai pradžioje tik trumpam laikui. Vaikas greit įminga, vadinas, jo esmė atsitraukia nuo kūno gyvumo, šios tėvų gyvumo dalies. Pabusdamas jis jį su savo esme užplūsta. Pamažu pasiseka kūną ilgesni laiką pavartoti savo apsireiškimams, kurių pirma yra visokie narių judesiai, veikia ir veiksmai, šypsesiai ir garsų sukūrimai.

Tuo tarpu vaiko ausys paveikiamos tėvų žodžiais, kad ypatingai suvirpstą, ir vaikas, tai patirdamas, susikuria viduje pirma tam tikrą prasmę ir stengiasi ją kartu su nuotaikos būsena balsu apreikšti. Labai įdomu yra, kad visoje žmonijoje motinos mažų vaikų vadinamos mama arba nors mam. Tuo įsirodo nusijautimas santykio su savo motina ir tuo nusimanymas esant sau žmoniška asmenybe. Bet tam aiškiau paskelbt, reikia išmokt.

Pavyksta tai iš lengvo vis geriau. Ausys nuolat paveikiamos tėvų ir jų draugų apsireiškimų. Jos suvirpstą, ypatinga nuotaika sukyla, ir vaikas susikuria tam tikrą prasmę, skirdamas tai patirčiai savo sąmoningumą, kurs vis daugiau įsigalėja, kad vaikas stengiasi panašiai atsiliepti, ir burnos garsus vartoja tam atitinkamiems garsams sukurti. Iš lengvo tai pasiseka vis geriau, kuo tikriau vaiko esmė pagauna kūną. Vis dėlto tojo ypatumas liekasi tam reikalingas. {412}

Todėl tenka sutikti, kad kalbos ypatumas yra prigimties nustatomas, bet kalbėjimas turi būt išmokstamas kaip visi kūno narių judesiai tam tikriems tikslams. Išmokt galima ir svetimą kalbą, bet tėvų ir protėvių kalba yra kūno ypatumu pagrįsta. Todėl ji ir lengviau bei aiškiau leidžia pasireikšti esmės sąmoningumui, būtent išmanymui, galvojimui.

Pasimokant svetima kalba, reikia ne vien sužinot žodžių prasmę, bet ir išmokt jų garsus tinkamai susikurt. Tam turi būt kūno nariai pratinami. O tai nelabai lengva. Kūno narių ypatumai vis prasiveržia. Kartu įsirodo ir prigimtoji nuotaika. Svetimos kalbos žodžių prasmė ir ne vis aiškiai pagaunama. Pasiseka tai tik šviesiam sąmoningumui. O toks žmogui tiktai sušvinta jam pasistengiant prigimtą kalbą gerai išmokt ir ja kuo aiškiau apsireikšt. Bet tada, išmokus dar ir svetimą kalbą, sąmoningumas gali dar lengviau kurtis aiškias mintis ir jas skelbti.

Eiliniam žmogui vis dėlto patartina pirm visa naudotis prigimta kalba savo apsireiškimui, kur tai tinkama. Svetimos kalbos žodžiai jam vis liekasi su apniaukta prasme. Girdint tokį žmogų kalbant svetima kalba, ne visuomet aiškėja, ką jis iš tikrųjų pasakyti nori. Jau maišymas svetimų žodžių į prigimtąją kalbą įrodo apsiblaususi kalbančiojo ar rašančiojo žmogaus sąmoningumą.

Vis prisimintina, kad žmogus yra dvasinis veiksnys, kurs gimimu įsigyja kūną kaip apsireiškimo priemonę, kuri nustato apsireiškimo ypatumą. Todėl tėvų ir sentėvių kalba yra vis tinkamiausia žmogui esmingai apsireikšti. Yra, tiesa, kalbų, kurios ilgais amžiais pasinaudotos šviesiam sąmoningumui skelbti, jų žodžiai todėl pasidarė labai prasmingi. Tokią kalbą išmokus po prigimtos kalbos, ji labai įgalina žmogų gilesniam išmanymui pribręsti. Bet prigimta kalba vis liekasi tam pagrindu.

 

PRIGIMTA IR IŠMOKTA KALBA

Spausdinama iš „Aidų“ (1958.—Nr. 1.—P. 32—33).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PRIGIMTA IR IŠMOKTA KALBA