Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI - Religijos genijaus pažadai

Religijos genijaus pažadai

 Visi žmonės religijoje ieškojo vieno — užuovėjos ir prieglobsčio. Religijos genijus — tai meilė ir gailestingumas, gėris ir romumas. Žmonėms neaišku, iš kur ir kur link teka jų gyvenimas, ir tai mažina ryžtą gyventi. Kiekvienas žino tik tiek, kad nėra savo gyvenimo viešpats, turi įžengti į šią būtį, gyventi ir vėl išeiti stipresnės nei žmogaus galios vedamas. Religijos genijus palaiko žmonių tikėjimą, kad gyvenimas tęsis po mirties ir niekada nesibaigs. Tas „niekada“ labai neapibrėžtas. Gyvybė trapi ir netvari lyg pėdsakas sniege, kurį akimirksniu užpusto. O žmogus norėtų, kad ji tęstųsi amžinai. Mažai kas numano, koks yra šis nemirtingumas ir amžinybė. Žmonės tikisi to, ką laiko džiaugsmu ir palaima, to, kas patirta gyvenime.

Žmonės, gyvenantys kūno polinkiais, norėtų juos visus patenkinti ir patirti kuo daugiau malonumų, nes religija nuolat varžė jų norus, o būtinybė versdavo daug ko atsižadėti. Malonumas turėtų trukti amžinybę. Be vargo ir rūpesčių naštos norėtų tokie „tikintieji“ braidyti po dangiškąsias pievas. Žmonės, kuriems gyvenimas — jausmų kaita, tikisi palaimos amžiname jausmų bangavime. Svajoja iškilti j padanges, pražūti bedugnėse ir vėl prisikelti, matyti žaibų nutviekstą amžinybę ir vėl panirti į nakties tamsą. Jie trokšta didelių sukrėtimų, neįtikimiausios kaitos iš tamsios nakties į spindinčią dieną. Jie ilgisi amžinybės dangaus ir pragaro. Kiti svajoja apie ramybe, ir taiką, giesmes ir maldas, norėtų gyventi jausdami harmoniją ir patys ją kurti. Nuolat dirbti, nors ir ne itin kūrybišką darbą. Daug tikimasi iš religijos genijaus, ir {10} visi mano, kad jų lūkesčiai išsipildys. Vieni mano, kad tam reikia pastangų, kiti — kad jos nebūtinos, bet visi tiki, kad gyvenimo būdas turi ypatingą reikšmę. Viskas paaiškės ir išsipildys, jei tik bus tikima. Šių dienų žmogus mažai betiki, kad religija gali kaip nors paveikti jo kasdienybę. Žmonių sąmonė nuslysta gyvenimo paviršiumi ir krypsta į ateitį. Religijos genijus čia žada ir daug, ir mažai.

Tačiau yra žmonių, kurių santykis su religijos genijumi labai ypatingas. Jiems visai nesvarbu, kiek truks jų gyvenimas. Jie žvelgia į gelmę. Tai tylūs stebėtojai. Jie nesvajoja apie amžinybę, nes mato prasmę dabartyje. Pakilę virš žemiškumo, virš juntamos realybės, jie bando įžvelgti pirminę Priežastį. Ir štai jų dvasia bręsta ir stiprėja rimdama ir malšindama geidulius, ji turėtų pasiekti patį Kūrėją ir suvokti jo prakilnų, paslaptingą kūrybingumą. Kitaip toks žmogus žiūri į visą būtį. Jis jaučiasi nepriklausomas nuo aplinkybių, norėtų patikėti, kad visa, kas vyksta, yra neišvengiama. Tokių žmonių siekiai titaniški. Tačiau nebūtinai turi klysti visi kiti, kitaip manantys, gyvenantys ir tikintys. Vis dėlto tokie žmonės ypatingi: jie gali jausti didelę pagarbą. Ne baimė, ne vargai, savo menkumo ir bejėgiškumo suvokimas atveda juos į religiją. Jie orūs, nes nujaučia savo uždavinį šioje visatoje. Tik jaučiantys didžią pagarbą gali priartėti prie išganymo, kurį teikia religijos genijus. Iš tiesų pagarbos kupinas žmogus yra vertas išganymo, nes jis — taurus. Menkystos virpa iš baimės, o kas bijo, tas šykštus ir nemoka atverti savo sielos. Tokių žmonių religijos genijus nelaukia. Religijos genijaus ieško milijonai, juos veda gyvenimo pilnatvės ilgesys. Tačiau tik nedaugeliui pavyksta pamatyti didingą religijos genijaus veidą. Religijos genijus lauks žmonių tol, kol bus žmonija. Tačiau nedaug bus tokių, kurie iš tiesų jį suras. Niekas nežinos, kada tai atsitiks.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas