Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI - Žmogus ir karo genijus

Žmogus ir karo genijus 

Žmonija panaši į kalnyną, kylantį iš lygumos ir viršūnėmis šaunantį į dangų. Kaip saulės spinduliuose skaidriai tviskančios Himalajų viršukalnės skiriasi nuo pelkėse {11}slūgsančių kalnų papėdžių, taip ir žmonės labai skiriasi vieni nuo kitų sąmoningumu ir taikingumu. Daugumos žmonių gyvenimai mažai išsiskiria iš gamtos vyksmo. Žmonės net neskiria savęs nuo gamtos. Svarbiausia gamtoje, mano jie, yra nuolatinis veržimasis ir kova. Iš tiesų gamtoje vyksta žūtbūtinė kova už būvį. Žmogus yra gyva būtybė, todėl ir jį gamta įtraukia į šią kovą. Gamta ir kiti žmonės — priešiški. Karai neišvengiami ir vyks tol, kol žemėje gyvens žmonės. Visa tai žmonės jau seniai suprato. Dabar gamtos tyrinėtojai bando įrodyti, kad karas esąs būtinas gyvybės formų raidai. Filosofai teigia, kad karus sukelia idealios priežastys, o religijos skelbėjai mato karuose Dievo pirštą.

Kaip keista! Daugybė žmonių gyvena tarsi apžavėti savo pojūčių ir geismų, ir tokius žmones valdo tie, kurie tariasi stovį aukščiau už kilus. Daugelis žmonių gyvena prieblandoje ir nežinioje. Laimė ir santarvė, kurias žada religija, tolimos kaip dangus. Būtinybė kovoti žmonoms tampa nepakeliama našta. Reikia kovoti su viskuo, kas lik atsiduria žmogaus kely. Klimato atšiaurumas, orų nepastovumas, vandens ir nesukultūrinto dirvožemio pasipriešinimas, augalų ir gyvūnų pasaulis — viskas žmogui atrodo priešiška, o pavojingiausi priešai — tokie patys žmonės. Todėl žmogus turįs nuolat rengtis kovai, gyventi pavydėdamas ir neapkęsdamas. Žinoti, kad bet kada gali būti sužeistas ir mirti. Žmogus turi sukaupti visas jėgas, jei nori nugalėti. Antraip jis žus. Visas jo gyvenimas persmelktas rūpesčio. Savo įsitvirtinimui gamtoje žmogus kuria vis veiksmingesnes priemones ir vis aiškiau mato, kad jį supa tik viena — mirtina neapykanta. Su šia mintimi žmogus nugyvena didesniąją gyvenimo dalį, ji atsispindi visur, visoje žmogaus veikloje, neigi lame, kas vadinama kultūra. Todėl karas taip pat esąs kultūros veiksnys. Tai lengvai įrodomu. Ir daugelis mano, kad toks ryšys būtinas ir savaime suprantamos. Taip mokė Heraklitas jau daugiau kaip prieš du tuksiančius metų: kokia nors pažanga atsiranda tik kovoje, karas viso ko tėvas. Nuo Heraklito laikų nieko naujo nesugalvota. Mintys apie karą užgožia viską. Net religinėje kalboje dažnai minimas karas. Kylant kultūrai, karas tampa visuotinis. Matyt, karo genijus įsiviešpatauja ir tampa svarbiausia {12} gyvenimą valdančia jėga. Atsitiko taip, kaip pranašavo religijos genijus: didesnė žmonijos dalis pateko karo genijaus valdžion. Netgi religijos skelbėjai vis dažniau galvoja apie turtą ir jo išsaugojimą. Ir jie taip pat prabyla apie kovą už būvį, nes ji esanti pagrindinis gyvenimo dėsnis. Ši kova būsianti vis smarkesnė — taip ima teigti netgi kultūros žmonės. O iš tiesų kova už būvį — tik pretekstas. Juk žmogus vargais negalais išgyvena nedėdamas pernelyg didelių pastangų. Tiesiog nuostabu, kad žmogui tiek nedaug tereikia. Bet žmogui nepakanka vien gyventi. Žmogus kovoja dėl turto ir garbės. Tačiau ir toks žmogus kartais susvyruoja niekur nesurasdamas aiškumo. Ir jis kartais ieško religijos genijaus. Savininką apima baimė, nes jis susimąsto apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kova vieną kartą baigsis mirtimi, o pomirtinis gyvenimas nieko gera nežada. Tai kaip nedrebėti dėl turto, kurį pasiglemžei? Kultūringų valstybių gausios mokyklos ir didžiulės kariuomenės, kuriose niekada nebūna tvarkos, išugdė žmonių polinkį kariauti. Tai tvirtai įsišaknijo atbukusioje minios sąmonėje. Tik nuolatinė prievarta gali išjudinti tokius žmones. Visą gyvenimą jie svyruoja tarp karo ir religijos genijų. Jie leidžiasi vedami karo genijaus ir tiki religijos genijaus pažadais.

Dar būna žmonių, kurie nenori būti nešami gyvenimo tėkmės. Jie pakankamai narsūs, kad ryžtųsi veikti savo nuožiūra ir siekti to, kas jiems atrodo vertinga. Jie pripažįsta karo genijų savo viešpačiu ir reikalauja iš jo aukš­čiausių apdovanojimų. Jie nusilenkia karo genijui ne iš baimės ir menkadvasiškumo, kaip savininkai, kurie dreba dėl savo pinigų. Nesuvaldomas jų išdidumas šaukiasi karo genijaus. Drąsiai ir ryžtingai jie siekia savo teisių. Kovoje, mirtino pavojaus akivaizdoje tokie žmonės patiria geriausias gyvenimo akimirkas. Garbingoje kovoje ieško gyvenimo pilnatvės. Atskirų žmonių garbė greitai praeina, bet išlieka šlovės švyturys, metąs spindulius per amžių bangas ir kalnų suaižytas erdves, kuriose atsiranda, verkia, juokiasi ir vėl išnyksta žmonės. Jei virš žmogaus gyvenimo nors akimirkai sušvinta šlovės šviesa, tai jis — nemarus. Dėl kelių šlovės akimirkų žmonės aukoja viską, čia jie suranda amžinybę ir dangų. Visos jėgos, mintys ir sugebėjimai sukaupiami vienam žygiui. Kas gali būti {13} didingesnio? Tai karo didvyrio nuopelnas, kad nauja švie­sa sušvinta šalys ir epochos, istorija įgauna naują prasmę. Jei didvyrio kova pergalinga, karo genijus apdovanoja jį ne tik šlove, bet ir valdžia. Pati gamta pagarbiai nusilenkia nugalėtojui, įrėmusiam koją į savo priešo sprandą. Dievams prilygsta tie, kurie išgyveno pergalės svaigulį ir išdidumą. Didėja naujų pergalių ir valdžios troškulys. Kas gi yra gyvenimas, jei ne valdžios siekimas? Visa žemė turėtų didvyriui priklausyti, visos šalys ir tautos — jam lenktis. Kalnai ir jūros nesukliudys, valdžia kils ir plėsis lig pat dangaus. Visi gyvenimo džiaugsmai — tuštybė palyginti su šia pergale. Didvyrio valiai lenkiasi milijonai, visi jam tarnauja, o jis valdo. Viskas jam pavaldu: šalys ir tautos paklūsta jo kuriančioms rankoms. Kas ten drįsta aukščiau iškelti galvą! Žmonėms leidžiama galvoti taip, kaip galvoja valdovas, jie — žaislai, judantys pagal valdovo valią. Taip pavergiami žmonės ir tautos priverčiamos kalbėti kita kalba. Vaikams liepiama dainuoti apie jų tėvų pavergėjus, dainuoti svetima kalba. Užkariautojų valia primetama nugalėtiesiems, iš jų atimamas turtas ir laisvė. Trokštančiam valdžios nėra jokių ribų, jo akys godžiai skverbiasi vis tolyn. Sėdintis soste nesirūpina praeitimi, nesuka galvos dėl ateities. Sostas meta milžinišką šešėlį, o aplinkui liepsnoja viską naikinanti ugnis. Nuo valdovo apsiausto laša šiltas kraujas: buvo paaukota ne viena gyvybė. Galingasis valdovas nieko nepaiso. Jo gyvenimo tikslas — valia valdyti, nugalėti, pavergti. Jokia amžinybės palaima neatstos tos puikybės, kuri apima valdovą, sėdintį savo galingame soste. Tik karo genijus tą puikybę gali patenkinti. Turi patenkinti, nes tas, kuris kovoja su karo genijaus vėliava, nieko neklausia ir nieko neprašo. Jis atkaklus, jis viską pasiima pats, tai— titanas, kurio bijo net dievai.

Tokių būna ypatingų atvejų. Iš minios iškyla religijos ir valdžios pusdieviai. Pusdievis nori priversti visus jam tarnauti, nori pasiglemžti viską, kas geriausia. Religijos pusdievis viską, ko jam reikia, suranda savy. Savo esybės viduje suranda didybę ir harmoniją, norėtų jomis {14} papuošti varganą žmonių būtį. Bet tai jam vis nepavyksta, nes galingieji nenori pažvelgti žemyn, į tuos, kuriuos pavergė, pražudė, kurių namus pavertė griuvėsiais. Galingieji nenori matyti savo aukų.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas