Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI - Valstybių atsiradimas ir sunykimas

Valstybių atsiradimas ir sunykimas

Daugelis tvirtina, kad karų būta nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios. Pasaulio istorija mena daug karų. Tačiau žmonija prisimena tik mažą savo praeities dalį — apie 6 tūkstančius metų. Visi kiti tūkstančiai pranyko amžių ūkanose. Pakanka ir to, kas prisimenama, kad galima būtų teigti, jog žmonija daug kariavo. Pasaulyje būta didelių bendruomenių. Tai liudija kultūrų židiniai Nilo, Eufrato, Gango slėniuose, Kretos saloje, bent keliose Amerikos srityse. Daug buvo kariauta, kol susikūrė valstybės. Po to karai buvo neišvengiami norint jas išlaikyti. Galų gale karai jas sunaikino. Žinių apie Amerikos kultūras turima iš tų laikų, kai buvo suniokoti keli indėnų kultūros centrai. Kultūros Nilo slėnyje ir prie Gango krantų išlaikė tęstinumą. Kretos kultūra plito žemyne ir Egėjo jūros pakraščiuose, po to ją pakeitė kitos kultūros. Eufrato slėnyje iškilo ir suklestėjo valstybė. Ši Artimųjų Rytų dalis tapo pasaulinių įvykių centru. Net dabartinis karas iš dalies susijęs su Mesopotamija. Čia kūrėsi garsios karalystės, kurių šlovė neišblėso tūkstantmečiams prabėgus. Senovės šumerai ir akadai čia kūrė savo valstybes. Stiprūs jų valdovai tvirtai laikė valdžią savo rankose. Legenda tapo Sargono I valdymas. Kai kurie valdovai elgdavosi visai taip pat kaip šiandieniniai: pasiskelbdavo, esą jie išvadavę tautas iš vergijos. Kaip ir šiais laikais, būdavo nutylima, kad „išvaduotieji“ pateko į naują vergiją. Užgrobtos žemės būdavo prijungiamos prie jas „išvadavusios" karalystės. Hamurapio laikais (1958—1916 m. prieš Kristų) buvo nedviprasmiškai paskelbta, kad {15} valdovo valia valdiniams — įstatymas. Tuo tarpu 2500 m. prieš Kristų šiaurėje susikūrė nauja valstybė ir greitai išsiplėtė nuo pat Himalajų iki Apeninų. Tai buvo arijai. Bet begalinis jų valdžios troškimas pasaulio nenustebino. Tautų dėmesys krypo į semitus. Vėl stiprėjo Egipto valstybė. Pagarsėjo faraonas Ramzis II (1324—1258 m. pr. Kr.), graikų vadinamas Sesostriu. Sustiprėjo semitų įtaka. Pirmą ir paskutinį kartą susivienijo visos semitų gentys. Tai įvyko asirų karalystėje. Praėjo keturios kartos, o semitų įtakingumas nemažėjo nei Sargono nei Saneribo, nei Asarchadono ir Ašūrbanipulo (722- 626 pr. Kr.) laikais. Tuo netikėtesnis buvo žlugimas. Per labai trumpą laiką ši galia visiškai sunyko. Vos keleriems metams praėjus po galingojo Ašūrbanipalo mirties, jo įpėdinis sviedė liepsnojantį deglą į savo rūmus. Ugnyje žuvo jis pats, jo lobiai ir žmonos. Iš galybės liko pelenai. Atėmęs ją iš asirų, karo genijus prisiminė arijus. Valdant Kirui, Kambiui, o ypač Darijui, sustiprėjo ir galingumu asirus pranoko persai. Tautos ir čia buvo pavergtos, bet persų karalystėje gyventojus vienijo politinis bendrumas. Persų valstybė gyvavo šimtmečius. Balkanų pusiasalyje iškilo makedonų valstybė. Iš graikų jie perėmė kultūrą ir gyvenimo būdą, paskleidė juos po visą pasaulį. Sušvito Aleksandro Didžiojo žvaigždė. Makedoniečio šlove stebimasi net šiandien, nors šis garsus vyras valdė neilgai, jo imperija greitai suskilo, sustiprėjo atskiros jos sritys. Atėjo Romos klestėjimo amžius. Susidūrimų su keltais laikais Romai užtekėjo šlovės saulė. Romos valstybė plėtėsi, tolimiausiose jos srityse stiprėjo ir ginklavosi miestai. Stiprios valstybės idėja buvo apėmusi visą Romos visuomenę. Galia valdyti būdavo suteikiama stipriausiems ir labiausiai jos vertiems. Visi noriai paklusdavo išrinktajam. Valdantysis būdavo negailestingas. Tik prisiminkime, ką rašo Manilijus ir Papirijus Kursarijus. Piliečiai vykdė savo pačių išsirinkto autoriteto valių, visiškai atsisakydami savosios. Iš liaudies buvo kilę Scipionas Afrikietis, Sula, Pompėjus ir Cezaris. Su pagarba lenkdamasi šiems valingiems žmonėms, Roma laikė juos savo atstovais. Jais reiškėsi romėnų būdas ir dvasia. Bet po kiek laiko liaudies valia valdyti išblėso. Dar visą šimtmetį Roma išlaikė savo galią. Tačiau greitai {16} po Cezario nuvertimo Romoje įsiviešpatavo karo genijus. Liaudis atsisakė būti valdančiojo įrankiu. Todėl barbarams nebuvo smarkiai priešinamasi. Cezariams ir karvedžiams reikėjo vieniems ginti valstybę. Taip išblėso Romos šlovė, o kartu su ja — ir paskutinė universali valstybė. Vėliau susikūrė mažesnės valstybės. Germanu gentys pastatė altorių karo genijui. Prancūzijoje, prie Reino žemupio ir į vakarus nuo jo, iškilo Merovingų, o vėliau Karolingų dinastijos, pagarsėjusios kruvinais karais. Galybe jos bandė varžytis net su Roma. Tačiau neprilygo Rytų valdovams. Tuo pačiu metu Arabijos dykuma tapo naujos karingos valstybės lopšiu. Greitai Mahometo išpažinėjams lenkėsi visas pasaulis: nuo Indijos iki Šiaurės Afrikos ir Pirėnų pusiasalio. Senuosius laikus priminė Eufrato slėnyje įkurta sostinė. Prancūzija greitai suskilo į tris dalis. Rytinėje susikūrė didelė valstybe, kuri vis stiprėjo. Vokiečių imperatoriai siekė sukurti vieninga valstybę. Jų siekiai sutapo su šiaurės germanų, kurie taip pat jautėsi pašaukti valdyti tautas. Valstybės kūrėsi Europos vakaruose, pietuose ir rytuose. Kai kurios nors valstybės valdžia nusilpdavo, ji patekdavo didelių, lokių kaip Rusija ar Britų imperija, valstybių įtakon. Šios valstybės suspaudė Vokietiją iš visų pusių. Nors ir padalyta, bet jau nuo tų laikų Vokietija pajuto savo galią valdyti. Ne vien patys germanai kalti, kad jų svajonė apie pasaulinę imperiją neišsipildė, nors jos įgyvendinimui nedaug trūko. Čia jiems sukliudė iš Romos kilusi jėga. Vokiečių kaizerių užmačioms sutrukdė krikščionių bažnyčia.

Bažnyčia sutelkia minią į tautą, tačiau ne į valstybę. Tai matome iš kryžiaus karų istorijos. Daug vėliau buvo suprasta, kad bažnyčia neturi siekti pasaulietinės valdžios.

Pirmoji savo jėgą pajuto Prancūzijos liaudis. Tokio tautinio pakilimo simboliu tapo Žana d'Ark. Tik visai tautai susitelkus, iš keltų ir germanų susikūrusi Prancūzijos karalystė 1429 m. atrėmė svetimšalių puolimą.

Dar vienas valdovas, bandęs užkariauti pasaulį, buvo Karolis V. Jo galia ir valdos padidėjo atradus Naująjį pasaulį. Karolis V svajojo, kad jo karalystė taps pasaulio centru, o jo valdžiai įsigalėti padės tikėjimo ir moralinio tobulėjimo skelbimas. Susidūręs su netikėtai stipriu {17} pasipriešinimu, 1556 m. neišsipildžiusias savo svajones jis nusinešė į kapą.

Didėjo liaudies troškimas pačiai valdyti savo šalį. Oliverio Kromvelio laikais Anglijoje buvo nuversta ka­raliaus valdžia (1648 m.). Nuo to laiko valdžios vyrai suprato, kad liaudis sukyla, kai nepaisoma jos valios. Britų imperija tapo panaši į žlungančią Romą. Žmonės neberėmė savo valdovų. Jau nuo Amerikos atradimo ir baisių nusikaltimų indėnams (F. Pizarro susidorojimas su inkais 1532 m.) laikų Europoje įsigalėjo savininkai. Naujajame pasaulyje pergalingai įsiviešpatavo liaudies valdžia. Amerika, remiama Prancūzijos, išsikovojo nepriklausomybę išsilaisvindama iš Anglijos (1775—1783) ir tapo pirmąja demokratine šalimi. Greitai Prancūzijoje įsiliepsnojo revoliucija, suteikusi valdžią žmonėms iš liaudies. Senieji Europos valdovai šią revoliuciją greitai nuslopino.

Kartu su stipria naujųjų laikų banga iškilo Napoleonas Pirmasis. Kas gi kitas, jei ne Napoleonas visa puikybe įkūnijo karo genijų? Napoleonas troško sukurti valstybę, kuri pranoktų Anglijos įtaką Europoje ir įsiviešpatautų pasaulyje. Išblėso šio valdovo didybė, kuri lyg milžiniška liepsna jau laižė padangę. Ne kartą taip būta pasaulio istorijoje. O Anglijos politinis įtakingumas didėjo ir pasiekė viršūnę kaip milžiniškas šešėlis išsidriekdamas virš Europos.

Buvo ir kitų stiprios valdžios židinių, kurie dar tik kūrėsi. Savo valdas plėtė Rusija. Prancūzijoje valdžia svyravo tarp karaliaus ir liaudies. Stiprėjo Prūsijos valstybė. Frydricho Didžiojo laikais (1740—1786) susiliejo valdovo valia ir tautos jėga. Taip išaugo vokiečių Reichas. Europos centre atsirado stipri valstybė, kurios galia slypėjo tautoje. Ši valstybė įrodė, kad turi ne tik valią valdyti, bet ir jėgų šią valią įgyvendinti. Ji pranoko visas kitas didžiąsias valstybes. Taip valdžios ir valstybingumo židiniai įsižiebdavo tai vienoje, tai kitoje tautoje, tai valdžią paimdavo pavieniai stiprios valios žmonės, tai vėl ji atitekdavo visai tautai. Dabar stipri valstybė įsikūrė Europos viduryje. Iš dalies ji susijus su kai kuriomis pietryčių {18} sritimis, kurias gaubia legendų migla. Nuo senovės Ašūro, Aleksandro ir Kalifato iki pat Vokietijos eina tęsinys, istorinės ir naujos valstybės susijusios.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas