Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI - Valdymo priemonės

Valdymo priemonės 

Valdžios siekiantis žmogus dažnai klaidžioja klystkeliais. Manoma, kad galingesni tie, kurie turi stipresnę valią. Kelias į valdžią lengvesnis stiprios valios žmogui. Žmogus kuria įrankius, kurie padėtų išlaikyti valdžią ir sumažintų pavojų ją prarasti. Tobulindamas ginklus, o ne savo vidines galias, jis siekia didesnės valdžios ir pasitelkia visus savo sugebėjimus. Ginklai turi sunaikinti viską, kas gresia valdžiai. Pati valdžia įgauna tik tariamą reikšmę, išauga valdymo priemonių reikšmė. Stiprią valią pakeičia gudrumas ir intelektas. Žmonijos istorija šiuo požiūriu yra nenutrūkstamas karo priemonių kūrimas. Karo priemonių tobulinimas susijęs su valstybių kūrimusi, padidėjusiu žmonių susitelkimu ir padažnėjusiu bendravimu. Visa mokslo ir kultūros pažanga skiriama tobulesnių ginklų gamybai. Kai buvo įsitikinta ginklo galia, karas tapo pagrindiniu kultūros raidos veiksniu. Žmogus, išradęs pirmąjį ginklą, pasijuto daug stipresnis. Tai buvo pradžia. Žmogui, pasigaminusiam akmeninį vėzdą, iki tol karas nerūpėjo. Ilgainiui žmogaus veikla pakrypo kita linkme, ir jis pats ėmė keistis. Tik stipriose rankose akmeninis vėzdas buvo veiksmingas ginklas. Vėliau buvo sukurti ginklai, reikalingi sumanumo ir didesnio vikrumo: lankai, strėlės, ietys ir skydai, kardai ir durklai. Naujas žingsnis į priekį buvo kietesnio ir patvaresnio metalo išradimas. Šumerai triumfavo, kai bronziniai jų skydai, kardai ir ietys pasirodė tvirtesni už priešų varį. Šiais ginklais savo kariuomenę apginklavo Hamurapis, jo kariai nuolat mankštinosi ir buvo pasirengę kovai. Arijams laimėti padėdavo greiti jų kovos žirgai. Stipriųjų Ašūro valdovų pergales lemdavo tų laikų kultūros laimėjimai, tobulesni ginklai, turtai ir veržlumas karo žirgų, kurie kovos įkarštyje nešdavo karo vežimus tiesiai į priešų gretas. Vikrūs ir sumanūs kariai buvo persai. Jų samdyta kariuomenė užpuolė graikus. Persai kovėsi ietimis, lankais {19} ir strėlėmis, o graikai išrado falangą — sunkiai apsiginklavusių karių gretos susiglausdavo sudarydamos vieną, beveik neišardomą visumą. Aleksandras Makedonietis pasinaudojo kultūrine ir karine graikų patirtimi. Jo kariuomenę sudarė koplitai — kalavijais ginkluoti sunkieji pėstininkai, falangos, raiteliai ir lengvai ginkluoti pėstininkai. Roma taip pat daug kariavo ir turėjo gerai išmuštruotą kariuomenę. Hanibalas įrodė, kad gerai organizuota kariuomenė gali nugalėti didesnę, bet mažiau sutelktą. Pagrindinis pranašumas — ne fizinė jėga, o sumanumas ir išmintis. Ginklai buvo toliau tobulinami, bet ilgą laiką neišrasta nieko nauja. Kai buvo išrastos sprogstamosios medžiagos, karai įgavo naują pobūdį. Europoje parakas pirmą kartą panaudotas mūšyje XII a., bet tuomet tai buvo pavienis atvejis. Kilpiniu lanku dar naudotasi net XVIII a. Mūšyje prie Leipcigo kalmukai buvo ginkluoti lankais ir strėlėmis. Vien ietimis ginkluoti šveicarai nugalėjo prie Murteno vokiečius, nors šie ir turėjo šaunamuosius ginklus. Pradėjus masinę šaunamųjų ginklų gamybą, karai tapo dar baisesni. Žmogaus rankose negyvoji gamta įgavo griaunamąją jėgą. Jau nieko nebereiškė fizinė žmogaus jėga. Reikėjo mokėti sumaniai naudotis ginklu. Jis buvo nuolat tobulinamas, tam buvo sutelktas visas žmonijos intelektas. Buvo sukurti daug triūso reikalingi pabūklai ir rankiniai šaunamieji ginklai, jų modeliai nuolat tobulinami, didinamas šūvio nuotolis ir griaunamoji jėga. Visi technikos laimėjimai turėjo padėti tobulinti šaunamąjį ginklą. Karui pritaikyta net garų jėga ir elektros energija, viskas, ką geriausio sukūrė žmogaus protas. Žmogus kūrė ir tebekuria sudėtingas mašinas, stengdamasis nugalėti kitą žmogų. Žmogus tapo gamtos viešpačiu, bet jam to negana. Per daugelį šimtmečių įgytas žinias jis naudoja savo artimo kankinimui ir žudymui.

Nuo seniausių laikų žinoma, kad ginklų rūšis ir kariuomenės tipas tarpusavyje susiję. Stengiasi panaudoti visas turimas jėgas: žmones, žirgus, ginklus ir pabūklus. Karas tapo intelektualiniu žaidimu, ypatinga mąstymo rūšimi. Čia karo genijus siekia tobulybės. Kariuomenės vadas turi būti išsilavinęs ir kultūringas žmogus. Jo są­monė pranoksta bendrą žmonijos susiformavimo lygį. Bet {20} kariuomenės vado nejaudina daugybės žmonių, žūstančių siaubingose kančiose, mirtys. Jam terūpi vienintelis tikslas — sunaikinti priešą. Taip elgiasi tas, kuris prisiekė karo genijui.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas