Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI - Religija ir valdžia

Religija ir valdžia 

Karo vadai ir didvyriai gyvena taip, lyg neišpažintų jokios religijos. Jau vien tai, kad siekiama valdžios, rodo, jog nusigręžta nuo aukščiausiojo gėrio. Tačiau istorija to nepatvirtina. Apie karo vadų ir valdovu santykį su religija vaizdžiai pasakoja pastatai ir skulptūros, kuriuos išsaugojo laikas.

Milžiniškos piramidės ir didingos šimtavarčių Tėbų šventyklos viduriniojo Egipto karalystėje byloja apie galingą valdžią. Bet tai gimė iš religijos dvasios. Senovės Egiptas garsėjo kaip aukštos kultūros ir tūkstančio dievų kraštas. Be abejonės, valdovų statulos pirmiausia turėjo simbolizuoti jų galybę. Tačiau, žiūrint į jas, kyla ir kitokių minčių. Jas sukūrę menininkai matė valdovuose dieviškos galios pasireiškimą. Valdžios ir religijos ryšį rodo šumerų, akadų ir asirų sukurti akmeniniai reljefai. Milžiniškos gyvulių statulos rūmuose ir šventyklose aukštino dievybę ir valdžią. Asirų karaliai skelbėsi dievo Ašūro įpėdiniais. Egipto faraonas Hamurapis iškaldino savo įstatymus diorito plokštėse ir leido pavaizduoti save stovintį prieš dievą Marduką, taip nurodydamas savo valdžios ištakas. Visi senovės valdovai manė, kad jų valdžia yra dieviškos kilmės. Šis tikėjimas skleidėsi įvairiomis formomis. Žmonių santykis su religija tuomet buvo visai kitoks. Senovės valdovai įvairiais būdais pasiskelbdavo esą Dievo pateptieji, jų galybė paliko neišdildomus pėdsakus, prieš kuriuos pasijuntame nykštukais. Nuo to laiko pasikeitė tik religijos išpažinimo formos, o kai kurie neišmanėliai džiūgauja, neva įveikti prietarai.

Savotiškas arijų — o jų laikais suklestėjo persai—tikėjimas. Valdžia esanti tikėjimo pažadų išsipildymas. Karai pažeidžia Dievo įstatymą. Tą patį skelbė semitų, senovės žydų, tikėjimas. Iranėnai tikėjo savo dieviška kilme ir sandora su Dievu. Gamtoje viešpatauja tamsus ir {21} nuožmus Angra Mainjus, iš jo kilo chaosas. Žmogus — dalelė tos jėgos, kuri sukūrė tvarką ir šviesą. Valstiečiai ir karvedžiai, išminčiai ir amatininkai — visi turi padėti šviesos dievui Ahūra Mazdai kovoti su Angra Mainju. Iš Dievo kyla aukščiausias gėris ir didvyriškumas. Tai arijų religijos įtaka. Materialų chaosą pavertus kosmosu, sukurtas pasaulis ir įžiebta žmogiškoji sąmonė. Gėris — kultūra ir tvarka, blogis — jų stoka. Gamtoje nėra dorovės įstatymų, nes ją valdo Angra Mainjus. Žemiškoji valdžia— Ahūra Mazdos veikimo sritis. Darijus I sakėsi užkariavęs daug šalių Dievo pagalba, nors tai nebuvo tiesa.

Aleksandras Didysis sugriovė persų valstybę, jis skleidė graikų kultūrą Rytuose, o tai padėjo jam įsiviešpatauti. Graikų kultūra, filosofija ir literatūra sukūrė visur esančių dievų įvaizdį. Persų tikėjimas buvo tik mokymas. Graikų religija skatino žmogų veikti.

Romos valdžia taip pat rėmėsi religija, buvo labai pakanti kitoms religijoms ir bandė jas suvienyti. Helio-gabalo istorija greičiausiai yra išgalvota. Pirmasis religiją ėmė rimtai vertinti imperatorius Konstantinas. Krikščionybė palaikė ir stiprino jo valdžią.

Kiti valdovai tikėjimu mažai rūpinosi. Gal dar Karolį V galima vadinti tikinčiu valdovu. Napoleonas I tikėjo likimu, dovanojusiu jam sėkmę. Tik mahometonų pasau­lyje valdžia ir religija vis dar buvo susijusios.

Apie valdžios atsiradimą iš religijos liudija Domremi mergelės pasirodymas ir Oliverio Kromvelio iškilimas. Gyvenimais jie patvirtino savo santykį su religija. Bet tai tik epizodai pasaulio istorijoje, be to, valdžią šiais atvejais rėmė susivienijus liaudis.

Pasaulio istorija rodo, kad vis labiau buvo linkstama prie karo genijaus. Tai liudija ir krikščionių bažnyčios istorija. Tikinčiųjų bendruomenė neturėtų rūpintis valdžia. Tačiau Roma siekė valdžios. Popiežius įsiviešpatavo Vakaruose. Krikščionybės genijus keliavo per Europą ne­paisydamas kariaujančių valstybių sienų. Po kiek laiko popiežiai perėjo į valdžios genijaus pusę. Inokentijus III jau skirdavo ir nušalindavo karalius. Jis žaidė karalys­tėmis tarsi šachmatų figūromis. Garbėtroškiškos vokiečių imperatorių svajonės nublanko prieš popiežiaus galybę. Krikščionių bažnyčia įgijo tokią valdžią, kokios neturėjo {22} nė vienas pasaulio valdovas. Religijos genijus iš pradžių rėmė bažnyčios įsigalėjimą. Žemėje tikėtasi sukurti Dievo karalystę. Bet sukurta tik žemiškoji karalystė. Bažnyčia visus privertė paklusti, apie tokią galią svajojo ne vienas šios žemės valdovas. Nuo bažnyčios priklausė net vidinis žmogaus gyvenimas. Niekas nebūtų išdrįsęs kitaip galvoti ir tikėti, skelbti kitas tiesas, negu moko bažnyčia. Bet atsirado žmonių, pajutusių dvasinės vergystės pavojų, ir nuo Arnoldo Bresiečio iki Jano Huso ne kartą bandyta sukilti. Daugybė žmonių mirė kankinių mirtimi už mėginimą prieštarauti bažnyčiai. Po Reformacijos bažnyčios įtaka sumažėjo. Ją vėl šiek tiek sustiprino katalikiškoji Reformacija. Po kiek laiko protestantų religinis gyvenimas taip pat sustabarėjo ir apmirė. Tik prisiminkime tuos pasigailėtinus nemokšas, privertusius mirties patale gulintį Lutherį dar kartą pakartoti naujojo mokymo tiesas.

Atėjo nuo religijos nepriklausomo mąstymo ir naujo sąmoningumo, eksperimentų ir tyrinėjimų laikai. Jie prasidėjo mistikų manifestais. Mokslas ir religija, visas dvasinis gyvenimas modernėjo. Šis istorijos tarpsnis buvo pavadintas gamtos mokslų suklestėjimo epocha. Vadinamasis netikėjimas ir Dievo ieškojimas, gamtos tyrinėjimai ir modernioji technika — viskas kilo iš vieno šaltinio. Religijos genijus apleido bažnyčią. Jo vietą užėmė karo genijus. Senovėje valdžia rėmėsi religija, dabar — mokslu. Visas kultūrinis gyvenimas turi būti skirtas esamai valdžiai. Iš religijos reikalaujama sutelkti liaudį. Šių laikų valdžia stengiasi paveikti minios jausmus ir dvasinį gyvenimą, užimti bažnyčios vietą jame. Tačiau valdovų nebegloboja religijos genijus.

Antikos mąstytojų minties lakumas, senovės valdovų galinga valia, įspūdinga senųjų statinių dvasia — nepranokstami. Net didingai kylantys į dangų gotikinės katedros skliautai neprilygsta Filono šventyklų griuvėsiams. Gal šiuolaikiniai statiniai ir tobuliau suplanuoti, bet žiūri į juos ir matai, kad dominuoja praktiškumas, o ne dvasia. Valdovų asmenybes užgožia jų valdžios įtvirtinimo priemonės. Kai jie pasirodo liaudžiai, stengiasi paveikti ją plačiais rankų mostais, žodžiai išduoda jų dvasios{23} menkumą Dvasios didybei, minties jėgai ir kūrybingumui nebelieka vietos. Mūsų laikus užvaldė jėga. kuri, vadinama būtinybe.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas