Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI - Religija ir žmonija

Religija ir žmonija 

Religiją reikėtų vertinti kitaip negu valdžią, atsirandančią ir vėl pranykstančią amžių bangose. Religija duota kartu su žmoniškumu. Religijos genijus sklando ten, kur ramybė, orumas ir pastovumas. Amžiams tekant, kinta tik žmogaus dvasia, todėl netikslu būtų kalbėti apie religijos istoriją. Tai ne religijos, o žmogaus sąmonės raida. Taip pat neteisinga manyti, kad atsiranda naujos ir sunyksta senos religijos. Primityvios dvasinės sandaros žmonės visais laikais išpažino tik vieną — jutimų — religiją. Ši religija remiasi prietaru, kad gamta turinti kūrybingo plėtojimosi galią. Jutimų religija išliko tokia pati kaip ir prieš tūkstančius metų. Primityvios dvasinės sandaros žmonės labai panašūs. Net jų gaminami daiktai vienodi visame pasaulyje. Tai gali paaiškinti skolinių teorija, bet iš esmės čia — religijos įtaka. Skirtumai, atsiradę dėl klimato ypatumų, neturi lemiamos reikšmės. Daug svarbesni fiziologiniai pakitimai žmoguje, nors per 4 tūkstančius metų jie beveik nežymūs. Šiuolaikinis Egipto felachas priklauso tai pačiai rasei kaip ir prieš daugelį metų mirusi mumija. Vis dėlto senojo pasaulio žmogaus pojūčiai turėjo skirtis nuo šių laikų žmogaus pojūčių. Senovės žmogus daug dažniau bendraudavo su augalijos ir gyvūnijos pasauliu, susiliesdavo su gamtos jėgomis, todėl turėjo būti labiau veikiamas esmių srities, tuo tarpu šiuolaikinis žmogus labiau veikiamas formos. Šiuo atžvilgiu Įvairių rasių pojūčių religija turi skirtis. Šių neryškių pažiūrų ir sąvokų skirtumų per maža naujai religijai atsirasti. Dauguma žmonių išlaiko įgimtą religiją.

Religija ne moko, o tik žadina žmogaus sąmonę ir ją apšviečia, Nuo žmogaus sąmoningumo priklauso jo santykis su religija. Visai kitoks sudėtingesnės dvasinės sandaros žmonių religingumas. Tai žmonės, gyvenantys fantazijos ir sąvokų pasaulyje. Kartais jie palaikomi naujų religijų pagrindėjais. Tokiu atveju galima kalbėti apie {24} skirtingų epochų ir tautų religijas. Tačiau ir tokie žmonės keitėsi. Kai sensoriniai nervai tapo nebe tokie jautrūs, pakito visas vidinis žmogaus pasaulis. Kas anksčiau atrodė gyva ir sudvasinta, dabar laikoma vaizduotės žaidimu. Protu nepaaiškinamos žinios pavadintos klaidingomis. Gamtos jėgos anksčiau atrodė dvasingos. Graikai jas sudievino. Dabar visa tai laikoma blyškiais fantazijos šešėliais. Ir tik išminčiai bandė čia įžvelgti tikrąją daiktų esmę. Pitagoras, Sokratas, Platonas ir kiti suprato, kad žmogus pranoksta gamtos dievus. Žmogus gali ir net privalo tobulėti ir kilti į vieną — aukščiausiąją — dievybę.

Vaizduotės ir jausmų pasauliui nuskurdus, žmonės pradėjo garbinti protą. Tai sudarė sąlygas tobulėti intelektui. Veltui Platonas bandė mąstyti kitaip negu jo mokytojas Sokratas. Jam, kūrusiam idealios valstybės modeli, nuolat reikėjo remtis savo mokytojo patirtimi. Platonas taip pat tapo mokytoju įkūręs Akademiją, kurios tikrai mokslišką mokymą perėmė net šių dienų valstybė ir pritaikė savo kultūriniam gyvenimui. Visa Platono filosofija religinė. Platono mokinys Aristotelis ir jo sekėjai religijos klausimus apeidavo. Taip religija pamažu traukėsi iš vaizdiniais ir sąvokomis gyvenančių žmonių sąmonės. Žinoma, Pitagoras, Sokratas, Platonas ir kiti į juos panašūs negyveno vien nuotaikų ir vaizdinių pasaulyje. Jiems turėjo būti prieinamos tobulesnės pažinimo rūšys. Tai tokie žmonės, kurių tikėjimą tikrai galima vadinti dvasingu.

Jau galėtų pakakti to, kas pasakyta. Aišku, kad kūniškas žmogaus gyvenimas priverčia sąmonę suskilti į jausmų ir vaizdinių sritis bei į virš jų iškylančią protingą dvasinę butį. Tik didieji žmonės sugeba pažinti ir valdyti savo sąmonę. Prisiminkime, ką sakė Sokratas apie kiekviename žmoguje slypintį demoną — sąžinę. Tokie žmonės norėjo, kad jų sąmonė nebepriklausytų nuo penkių gamtos duotų pojūčių.

Tokios yra visų laikų žmonijos religinės struktūros ir jų raida, kurią nulėmė gamtiniai ir sąmonės pakitimai. Tuo reikėtų remtis siekiant atkurti religijos istoriją.

Bet tai dar ne viskas. Religijos genijus veikia žmoniją dar ir kitu būdu: per konkrečias asmenybes, kurios kaip galingos bangos nusirita per dvasinį žmonijos gyvenimą. Dar prieš šių didelių bangų susidarymą nujaučiamas jų {25} artėjimas. Tokios bangos įtaka nesumažėja, kai ji nuslopsta, — priešingai, kurį laiką išlieka ir auga veikdama gausybę žmonių, žadindama žemesnio sąmoningumo žmonių dvasines galias, skatindama religijos reformas. Tokios jėgos nepranyksta net tuomet, kai prievarta nuslopinamos. Religijos genijus vis dažniau pasirodo žmonijai. Tai labiau pamatoma negu religinių struktūrų keitimasis. Klysta kalbantys apie naujų religijų kūrimąsi. Tariamieji naujų religijų kūrėjai dažniausiai protestuoja prieš tokią nuomonę. Tai būna ne nauja religija, o reformacija. Ne taip lengva įvertinti jų įtaką. Čia išdėstytas požiūris gali būti pavadintas mistiniu, bet tik tamsaus sąmoningumo atžvilgiu. Silpnaregiui visas pasaulis atrodo aptrauktas ūkanomis. Geranoriškai nusiteikus, galima suprasti viską, apie ką čia kalbama.

Dar pamąstykime apie pavienio žmogaus reikšmę viso pasaulio gyvenimui. Kartais ji atrodo visai nedidelė, nors iš tiesų taip nėra. Kai kurie žmonės yra ne tik individualybės — jie lyg mažos saulės skleidžia šviesą visam pasauliui. Kuo savitesnė individualybė, tuo labiau ji veikia žmoniją. Didingas buvo religijos genijaus pasireiškimas per Kristų. Stengiamasi išsaugoti visas žinias apie jį ir jo paties žodžius. Tebemėginama paaiškinti tą jėgą, kurią jis skleidė ir pažadindavo kitiems žmonėms. Lyg toji jėga nebūtų paties Kristaus įvardinta ir paaiškinta. Dažnai tik miglotai nutuokiama, ką Kristaus veikla reiškė pasauliui. Vėliau iš viso, kas žinoma apie Kristų, buvo sukurtas prieštaringas ir šiuolaikiniam protui sunkiai suvokiamas mokslas. Neginčytina, kad jo esmė — meilė ir išmintis, gėris ir grožis. Visi dvasios atsiskleidimai yra aukščiausios būties ženklai, tačiau atsiskleidžia tik dvasinės žiūros keliu. Jei tai nepavyksta, jų reikšmė dėl to nesumažėja. Per Kristų žmonijai dar karią atsiskleidė kilniausios jėgos. Jos nepranyks ir išliks netgi tuomet, kai nebus galimybės atvirai veikti.

Krikščionybės paplitimą mokslininkai aiškina tariamu jos liaudiškumu. Tai klaida. Religija jokiu būdu nėra liaudiška. Liaudiška gali būti tik tai, kas jutimiška. Kristus kreipė žmonių mintis kitur. Todėl retai būdavo suprastas taip, kaip iš tikrųjų norėjo, nors jo kalbos sujaudindavo ir paveikdavo žmones. Daugelis žiūrėjo į jį {26} kaip į nuo gyvenimo atitrūkusį entuziastą. Krikščionybė paplito visai dėl kilų priežasčių. Pirma, Kristus įkūnijo galingą ir nuostabią jėgą, nesuvokiamą nei protu, nei jausmais. Tai galėjo būti tik dangiškasis Kūrėjas. Antra. Kristus žmones laikė Dievo vaikais ir ieškojo žmogaus esmės. Todėl jis žadino ir žadina tikėjimą net pačių primityviausių žmonių dvasioje. Tai ir yra visa krikščionybės paplitimo paslaptis, kuri Kristaus laikais labiau varžė negu skatino uolius jo sekėjus.

Kristaus veikimas nesiliovė jam mirus. Jis jaučiamas ir šiandien, žmonės juo gyvena pagal savo sąmoningumo lygį. Krikščionybe remiasi vadinamoji europietiškoji dvasinė kultūra taip, kaip budizmu — Azijos, Mahometo mokymu — Šiaurės Afrikos kultūros. Kristaus veikimas padeda žmonijos kultūrai neiškrypti iš natūralios raidos kelio. Kristumi remiasi visa, ką žmonija pasiekė ir dar pasieks. Religijos genijus rengiasi vėl įžengti į mūsų būtį nauju žėrinčiu pavidalu. Reikia rengti kelią jo atėjimui, nes karo genijus siekia sutrupinti pasaulį.

KARAS   IR   RELIGIJA

Originalo pavadinimas „Krieg und Religion“. Versta iš 1917 m. geguže datuoto autorinio mašinraščio, kuris gautas iš Br. Kviklio archyvo. Vertė Vita Gaigalaite.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas