Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas

GYVENIMAS IR JO GENIJAI

VYDŪNAS RAŠTAI  I V. tomas

Vilnius „Mintis“ 1994

UDK 1 Vi 46 Serija leidžiama nuo 1987 m. Parengė VACYS BAGDONAVIČIUS. Redagavo ALDONA UADŽVILIENĖ. ISBN   5—417—00688—2     © Sudarymas, paaiškinimai — Vacio Bagdonavičiaus, 1904.

VOKIEČIŲ KALBA PARAŠYTŲ DARBŲ VERTIMAI

KARAS IR RELIGIJA

Pastaba

Didysis karas sukrėtė viso pasaulio žmonių jausmus, protus ir sielas. Į karo veikimo sritį pateko dalyvavusių ir nedalyvavusių jame žmonių gyvenimai. Visa šiuolaikinės žmonijos būtis pažymėta kai o ženklu. Tik religija gali prilygti karui reikšmingumu. Tiesa, religija labiau susijus su kita būtimi.

Karas ir religija tampa dviem gyvenimą valdančiom jėgom — gyvenimo genijais. Todėl svarbu suvokti jų esmę, tarpusavio santykius, reiškimusi gyvenime ir kiekvieno žmogaus santykį su jais. Atsakymams į šiuos klausimus dažnai trūksta platesnio ir išsamesnio požiūrio. Gal būt tolesniame dėstyme Šitų trūkumų pavyks išvengti. Su šio viltimi darbas pateikiamas skaitytojui.

Sumanymas kilo dar prieš karo pradžią. 1916 m. vasaros pabaigoje ir rudenį darbą užbaigiau. Nedaug beliko iš pirminio sumanymo, vyrauja intelektualiniai svarstymui, įdėmus skaitytojas turėtų suvokti šio rašinio tikslo..

Karas sukliudė darbą iškart išspausdinti. Vėliau jį šiek tiek taisiau ir trumpinau.

Berlynas, 1917 gegužė. Autorius

GYVENIMAS IR JO GENIJAI


Pagrindinis gyvenimo klausimas

 Gyventi — kasdieniška ir įprasta. Tik ypatingesnėmis gyvenimo valandomis kyla mintis: „Tai kam gi aš gyvenu?“, bet dažnai ji tuojau išblėsta. Dažniausiai žmonės rūpinasi vienu: kaip pratęsti gyvenimą. Pasaulinio karo metais tai tapo pagrindiniu jų rūpesčiu.

Karo įvykiai kreipia mintis ir kita linkme. Dėmesį kausto žiaunos kautynės. Pralaimėjimai baugina, pergalės teikia vilties. Skausmas ir mirtis grasina daugeliui. Visoje Europoje beveik nebeliko namų, kurių nebūtų ap­gobus skausmo ir mirties tamsa.

Karas pasiglemžė daug žydinčių gyvybių. Tokios ne­tekties žmonija dar nebuvo patyrus. Sukrėsti kančių ir mirties, žmonės ėmė ieškoti prieglobsčio religijoje. Jie susimąstė, kas yra gyvenimas ir kas yra religija. Bet dažniausiai būna taip, kad tie, kurie daugiausiai apie tai šneka, yra nevertieji.

Iškyla šie pagrindiniai klausimai: Kam žmogui duodama gyvybė? Kas sudaro gyvenimo turinį ir vertę? Ko žmogus siekia visą savo gyvenimą? Kokia viso to prasmė?

Į šiuos klausimus paprastai neatsakysi. Žmonės visuomet juos kelia, kai jų gyvybei iškyla grėsmė, arba tuomet, kai atrodo, kad gyvenimas nebeduos nieko naujo. Vieni mano, kad jei gyvenimas naujų malonumų ne-besuteiks, tai gyventi nebėra prasmės. Kitiems gyvenimas tampa betikslis, kai nebegali kurti. Kūnas pasensta ir nusilpsta, ir žmogus pasijunta persisotinęs gyvenimu. Ta­čiau juk lieka dar daug malonumų ir įvairiausių veiklos sričių. Žmogui, praradusiam tai, kas jam Įprasta, atrodo, kad prarasta viskas.

Kas norėtų atsakyti į čia iškeltus klausinius, turėtų perskaityti daug išmintingų knygų. O jas parašę mąsty­tojai sako, kad gyvenimo tikslas esąs pats gyvenimas ir {8}iš esmės klaidinga klausti, kokia jo prasmė. Taip pasakė vienas išminčius prieš daugelį metų.

Ir tai yra tiesa. Gyvenimas turi prasmę, kai žmogus gali patirti ką nors nauja, kai jis ko nors laukia, viliasi, gali kurti. Jei gyvenimas žada jausmo pilnatvę, lūkesčių išsipildymą, aistrų ir pomėgių patenkinimą, jis atrodo prasmingas, vertas gyventi. Viso to nėra, ir gyvenimas tampa beprasmis. Žmogus suabejoja, ar verta toliau varg­ti. Aplink pasidaro tuščia, nyku. Jei toks žmogus paso­dintų nors vieną mažą gėlelę, o geriau — visą sodą! Tada jis pajustų, kaip įdomu gyventi, kai stebi ir ugdai augimą. Gyvenimas vėl taptų mielas vien dėl greit vystančios gėlės.

Kai kas pasakys, kad tai saviapgaulė. Žmogus tik lai­kinai pamiršta gyvenimo beprasmybę. Tai tiesa. Bet juk negalima paneigti, kad iš tiesų labai įdomu stebėti, kaip kyla ir tarpsta gyvybė. Stabtelkime prie šios minties, ir mums atsivers visiškai neįtikėtini dalykai. Visa, kas sustiprina gyvenimo pilnatvės pojūtį, padeda įsisąmoninti, kad gyveni. Augimas žadina džiaugsmą. Kam duota galimybė ugdyti savo gyvenimą, tas suranda čia prasmę ir tikslą. Pagrindinis būties klausimas tuomet suskamba taip: „Kaip turi būti ugdomas gyvenimas?“

Kas yra tikrasis, o kas — tariamasis gyvenimo ugdymas? Čia būtina skirti tai, kas iškyla ir ilgam pasilieka, o kas tuojau turi pražūti. Klausimų daugėja. Kūniškasis gyvenimas visiškai skiriasi nuo jausmų ar proto gyvenimo. Tai koks iš tikrųjų yra tas tikrasis gyvenimas? Ką reiškia jo ugdymas?

Proto ir jausmų gyvenimas nepriklauso nuo kūno gyvenimo. Šie gyvenimai įprasminami skirtingai. Vieni žmonės trokšta gyventi vienokį, kiti — kitokį gyvenimą. Bet visi ilgisi gyvenimo pilnatvės, geriausių jo akimirkų. Ir leidžiasi plukdomi to ilgesio kaip plaukikai, nešami srovės. Visuomet būta dar ir kitokių žmonių, kurie patys įprasmina savo gyvenimą per vargą ir triūsą kildami į sąmoningą apsisprendimą. Jei jiems nebūtų leista paliems apsispręsti, gyvenimas jiems taptų beprasmis. Tokiems žmonėms gyvenimo prasmė — laisvas apsisprendimas. Žmonės skirtingi, ir taip yra jau nuo senų laikų. Dabar atėjo toks laikas, kai žmonės daug dažniau susimąsto apie {9} gyvenimo prasmę. Daugėja žmonių, kurie milžinišką šio amžiaus spektaklį vadina pamišimu. Ir iš tiesų: pagrindinis šių laikų mąstymo trūkumas yra tai, kad keliamas klausimas, kas yra gyvenimas. Bet taip žmogus ieško. Ir pasirodo bestovįs lai p dviejų jėgų, galinčių patenkinta gyvenimo pilnatvės ilgesį. Tai karo ir religijos genijai. Jie veikia visą žmogaus gyvenimų. Ko galima iš jų tikėtis? Niekada dar nebuvo taip neaišku, kaip dabar.


Religijos genijaus pažadai

 Visi žmonės religijoje ieškojo vieno — užuovėjos ir prieglobsčio. Religijos genijus — tai meilė ir gailestingumas, gėris ir romumas. Žmonėms neaišku, iš kur ir kur link teka jų gyvenimas, ir tai mažina ryžtą gyventi. Kiekvienas žino tik tiek, kad nėra savo gyvenimo viešpats, turi įžengti į šią būtį, gyventi ir vėl išeiti stipresnės nei žmogaus galios vedamas. Religijos genijus palaiko žmonių tikėjimą, kad gyvenimas tęsis po mirties ir niekada nesibaigs. Tas „niekada“ labai neapibrėžtas. Gyvybė trapi ir netvari lyg pėdsakas sniege, kurį akimirksniu užpusto. O žmogus norėtų, kad ji tęstųsi amžinai. Mažai kas numano, koks yra šis nemirtingumas ir amžinybė. Žmonės tikisi to, ką laiko džiaugsmu ir palaima, to, kas patirta gyvenime.

Žmonės, gyvenantys kūno polinkiais, norėtų juos visus patenkinti ir patirti kuo daugiau malonumų, nes religija nuolat varžė jų norus, o būtinybė versdavo daug ko atsižadėti. Malonumas turėtų trukti amžinybę. Be vargo ir rūpesčių naštos norėtų tokie „tikintieji“ braidyti po dangiškąsias pievas. Žmonės, kuriems gyvenimas — jausmų kaita, tikisi palaimos amžiname jausmų bangavime. Svajoja iškilti j padanges, pražūti bedugnėse ir vėl prisikelti, matyti žaibų nutviekstą amžinybę ir vėl panirti į nakties tamsą. Jie trokšta didelių sukrėtimų, neįtikimiausios kaitos iš tamsios nakties į spindinčią dieną. Jie ilgisi amžinybės dangaus ir pragaro. Kiti svajoja apie ramybe, ir taiką, giesmes ir maldas, norėtų gyventi jausdami harmoniją ir patys ją kurti. Nuolat dirbti, nors ir ne itin kūrybišką darbą. Daug tikimasi iš religijos genijaus, ir {10} visi mano, kad jų lūkesčiai išsipildys. Vieni mano, kad tam reikia pastangų, kiti — kad jos nebūtinos, bet visi tiki, kad gyvenimo būdas turi ypatingą reikšmę. Viskas paaiškės ir išsipildys, jei tik bus tikima. Šių dienų žmogus mažai betiki, kad religija gali kaip nors paveikti jo kasdienybę. Žmonių sąmonė nuslysta gyvenimo paviršiumi ir krypsta į ateitį. Religijos genijus čia žada ir daug, ir mažai.

Tačiau yra žmonių, kurių santykis su religijos genijumi labai ypatingas. Jiems visai nesvarbu, kiek truks jų gyvenimas. Jie žvelgia į gelmę. Tai tylūs stebėtojai. Jie nesvajoja apie amžinybę, nes mato prasmę dabartyje. Pakilę virš žemiškumo, virš juntamos realybės, jie bando įžvelgti pirminę Priežastį. Ir štai jų dvasia bręsta ir stiprėja rimdama ir malšindama geidulius, ji turėtų pasiekti patį Kūrėją ir suvokti jo prakilnų, paslaptingą kūrybingumą. Kitaip toks žmogus žiūri į visą būtį. Jis jaučiasi nepriklausomas nuo aplinkybių, norėtų patikėti, kad visa, kas vyksta, yra neišvengiama. Tokių žmonių siekiai titaniški. Tačiau nebūtinai turi klysti visi kiti, kitaip manantys, gyvenantys ir tikintys. Vis dėlto tokie žmonės ypatingi: jie gali jausti didelę pagarbą. Ne baimė, ne vargai, savo menkumo ir bejėgiškumo suvokimas atveda juos į religiją. Jie orūs, nes nujaučia savo uždavinį šioje visatoje. Tik jaučiantys didžią pagarbą gali priartėti prie išganymo, kurį teikia religijos genijus. Iš tiesų pagarbos kupinas žmogus yra vertas išganymo, nes jis — taurus. Menkystos virpa iš baimės, o kas bijo, tas šykštus ir nemoka atverti savo sielos. Tokių žmonių religijos genijus nelaukia. Religijos genijaus ieško milijonai, juos veda gyvenimo pilnatvės ilgesys. Tačiau tik nedaugeliui pavyksta pamatyti didingą religijos genijaus veidą. Religijos genijus lauks žmonių tol, kol bus žmonija. Tačiau nedaug bus tokių, kurie iš tiesų jį suras. Niekas nežinos, kada tai atsitiks.


Žmogus ir karo genijus 

Žmonija panaši į kalnyną, kylantį iš lygumos ir viršūnėmis šaunantį į dangų. Kaip saulės spinduliuose skaidriai tviskančios Himalajų viršukalnės skiriasi nuo pelkėse {11}slūgsančių kalnų papėdžių, taip ir žmonės labai skiriasi vieni nuo kitų sąmoningumu ir taikingumu. Daugumos žmonių gyvenimai mažai išsiskiria iš gamtos vyksmo. Žmonės net neskiria savęs nuo gamtos. Svarbiausia gamtoje, mano jie, yra nuolatinis veržimasis ir kova. Iš tiesų gamtoje vyksta žūtbūtinė kova už būvį. Žmogus yra gyva būtybė, todėl ir jį gamta įtraukia į šią kovą. Gamta ir kiti žmonės — priešiški. Karai neišvengiami ir vyks tol, kol žemėje gyvens žmonės. Visa tai žmonės jau seniai suprato. Dabar gamtos tyrinėtojai bando įrodyti, kad karas esąs būtinas gyvybės formų raidai. Filosofai teigia, kad karus sukelia idealios priežastys, o religijos skelbėjai mato karuose Dievo pirštą.

Kaip keista! Daugybė žmonių gyvena tarsi apžavėti savo pojūčių ir geismų, ir tokius žmones valdo tie, kurie tariasi stovį aukščiau už kilus. Daugelis žmonių gyvena prieblandoje ir nežinioje. Laimė ir santarvė, kurias žada religija, tolimos kaip dangus. Būtinybė kovoti žmonoms tampa nepakeliama našta. Reikia kovoti su viskuo, kas lik atsiduria žmogaus kely. Klimato atšiaurumas, orų nepastovumas, vandens ir nesukultūrinto dirvožemio pasipriešinimas, augalų ir gyvūnų pasaulis — viskas žmogui atrodo priešiška, o pavojingiausi priešai — tokie patys žmonės. Todėl žmogus turįs nuolat rengtis kovai, gyventi pavydėdamas ir neapkęsdamas. Žinoti, kad bet kada gali būti sužeistas ir mirti. Žmogus turi sukaupti visas jėgas, jei nori nugalėti. Antraip jis žus. Visas jo gyvenimas persmelktas rūpesčio. Savo įsitvirtinimui gamtoje žmogus kuria vis veiksmingesnes priemones ir vis aiškiau mato, kad jį supa tik viena — mirtina neapykanta. Su šia mintimi žmogus nugyvena didesniąją gyvenimo dalį, ji atsispindi visur, visoje žmogaus veikloje, neigi lame, kas vadinama kultūra. Todėl karas taip pat esąs kultūros veiksnys. Tai lengvai įrodomu. Ir daugelis mano, kad toks ryšys būtinas ir savaime suprantamos. Taip mokė Heraklitas jau daugiau kaip prieš du tuksiančius metų: kokia nors pažanga atsiranda tik kovoje, karas viso ko tėvas. Nuo Heraklito laikų nieko naujo nesugalvota. Mintys apie karą užgožia viską. Net religinėje kalboje dažnai minimas karas. Kylant kultūrai, karas tampa visuotinis. Matyt, karo genijus įsiviešpatauja ir tampa svarbiausia {12} gyvenimą valdančia jėga. Atsitiko taip, kaip pranašavo religijos genijus: didesnė žmonijos dalis pateko karo genijaus valdžion. Netgi religijos skelbėjai vis dažniau galvoja apie turtą ir jo išsaugojimą. Ir jie taip pat prabyla apie kovą už būvį, nes ji esanti pagrindinis gyvenimo dėsnis. Ši kova būsianti vis smarkesnė — taip ima teigti netgi kultūros žmonės. O iš tiesų kova už būvį — tik pretekstas. Juk žmogus vargais negalais išgyvena nedėdamas pernelyg didelių pastangų. Tiesiog nuostabu, kad žmogui tiek nedaug tereikia. Bet žmogui nepakanka vien gyventi. Žmogus kovoja dėl turto ir garbės. Tačiau ir toks žmogus kartais susvyruoja niekur nesurasdamas aiškumo. Ir jis kartais ieško religijos genijaus. Savininką apima baimė, nes jis susimąsto apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kova vieną kartą baigsis mirtimi, o pomirtinis gyvenimas nieko gera nežada. Tai kaip nedrebėti dėl turto, kurį pasiglemžei? Kultūringų valstybių gausios mokyklos ir didžiulės kariuomenės, kuriose niekada nebūna tvarkos, išugdė žmonių polinkį kariauti. Tai tvirtai įsišaknijo atbukusioje minios sąmonėje. Tik nuolatinė prievarta gali išjudinti tokius žmones. Visą gyvenimą jie svyruoja tarp karo ir religijos genijų. Jie leidžiasi vedami karo genijaus ir tiki religijos genijaus pažadais.

Dar būna žmonių, kurie nenori būti nešami gyvenimo tėkmės. Jie pakankamai narsūs, kad ryžtųsi veikti savo nuožiūra ir siekti to, kas jiems atrodo vertinga. Jie pripažįsta karo genijų savo viešpačiu ir reikalauja iš jo aukš­čiausių apdovanojimų. Jie nusilenkia karo genijui ne iš baimės ir menkadvasiškumo, kaip savininkai, kurie dreba dėl savo pinigų. Nesuvaldomas jų išdidumas šaukiasi karo genijaus. Drąsiai ir ryžtingai jie siekia savo teisių. Kovoje, mirtino pavojaus akivaizdoje tokie žmonės patiria geriausias gyvenimo akimirkas. Garbingoje kovoje ieško gyvenimo pilnatvės. Atskirų žmonių garbė greitai praeina, bet išlieka šlovės švyturys, metąs spindulius per amžių bangas ir kalnų suaižytas erdves, kuriose atsiranda, verkia, juokiasi ir vėl išnyksta žmonės. Jei virš žmogaus gyvenimo nors akimirkai sušvinta šlovės šviesa, tai jis — nemarus. Dėl kelių šlovės akimirkų žmonės aukoja viską, čia jie suranda amžinybę ir dangų. Visos jėgos, mintys ir sugebėjimai sukaupiami vienam žygiui. Kas gali būti {13} didingesnio? Tai karo didvyrio nuopelnas, kad nauja švie­sa sušvinta šalys ir epochos, istorija įgauna naują prasmę. Jei didvyrio kova pergalinga, karo genijus apdovanoja jį ne tik šlove, bet ir valdžia. Pati gamta pagarbiai nusilenkia nugalėtojui, įrėmusiam koją į savo priešo sprandą. Dievams prilygsta tie, kurie išgyveno pergalės svaigulį ir išdidumą. Didėja naujų pergalių ir valdžios troškulys. Kas gi yra gyvenimas, jei ne valdžios siekimas? Visa žemė turėtų didvyriui priklausyti, visos šalys ir tautos — jam lenktis. Kalnai ir jūros nesukliudys, valdžia kils ir plėsis lig pat dangaus. Visi gyvenimo džiaugsmai — tuštybė palyginti su šia pergale. Didvyrio valiai lenkiasi milijonai, visi jam tarnauja, o jis valdo. Viskas jam pavaldu: šalys ir tautos paklūsta jo kuriančioms rankoms. Kas ten drįsta aukščiau iškelti galvą! Žmonėms leidžiama galvoti taip, kaip galvoja valdovas, jie — žaislai, judantys pagal valdovo valią. Taip pavergiami žmonės ir tautos priverčiamos kalbėti kita kalba. Vaikams liepiama dainuoti apie jų tėvų pavergėjus, dainuoti svetima kalba. Užkariautojų valia primetama nugalėtiesiems, iš jų atimamas turtas ir laisvė. Trokštančiam valdžios nėra jokių ribų, jo akys godžiai skverbiasi vis tolyn. Sėdintis soste nesirūpina praeitimi, nesuka galvos dėl ateities. Sostas meta milžinišką šešėlį, o aplinkui liepsnoja viską naikinanti ugnis. Nuo valdovo apsiausto laša šiltas kraujas: buvo paaukota ne viena gyvybė. Galingasis valdovas nieko nepaiso. Jo gyvenimo tikslas — valia valdyti, nugalėti, pavergti. Jokia amžinybės palaima neatstos tos puikybės, kuri apima valdovą, sėdintį savo galingame soste. Tik karo genijus tą puikybę gali patenkinti. Turi patenkinti, nes tas, kuris kovoja su karo genijaus vėliava, nieko neklausia ir nieko neprašo. Jis atkaklus, jis viską pasiima pats, tai— titanas, kurio bijo net dievai.

Tokių būna ypatingų atvejų. Iš minios iškyla religijos ir valdžios pusdieviai. Pusdievis nori priversti visus jam tarnauti, nori pasiglemžti viską, kas geriausia. Religijos pusdievis viską, ko jam reikia, suranda savy. Savo esybės viduje suranda didybę ir harmoniją, norėtų jomis {14} papuošti varganą žmonių būtį. Bet tai jam vis nepavyksta, nes galingieji nenori pažvelgti žemyn, į tuos, kuriuos pavergė, pražudė, kurių namus pavertė griuvėsiais. Galingieji nenori matyti savo aukų.


II 

DU GENIJAI ŽMONIJOS ISTORIJOJE


Valstybių atsiradimas ir sunykimas

Daugelis tvirtina, kad karų būta nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios. Pasaulio istorija mena daug karų. Tačiau žmonija prisimena tik mažą savo praeities dalį — apie 6 tūkstančius metų. Visi kiti tūkstančiai pranyko amžių ūkanose. Pakanka ir to, kas prisimenama, kad galima būtų teigti, jog žmonija daug kariavo. Pasaulyje būta didelių bendruomenių. Tai liudija kultūrų židiniai Nilo, Eufrato, Gango slėniuose, Kretos saloje, bent keliose Amerikos srityse. Daug buvo kariauta, kol susikūrė valstybės. Po to karai buvo neišvengiami norint jas išlaikyti. Galų gale karai jas sunaikino. Žinių apie Amerikos kultūras turima iš tų laikų, kai buvo suniokoti keli indėnų kultūros centrai. Kultūros Nilo slėnyje ir prie Gango krantų išlaikė tęstinumą. Kretos kultūra plito žemyne ir Egėjo jūros pakraščiuose, po to ją pakeitė kitos kultūros. Eufrato slėnyje iškilo ir suklestėjo valstybė. Ši Artimųjų Rytų dalis tapo pasaulinių įvykių centru. Net dabartinis karas iš dalies susijęs su Mesopotamija. Čia kūrėsi garsios karalystės, kurių šlovė neišblėso tūkstantmečiams prabėgus. Senovės šumerai ir akadai čia kūrė savo valstybes. Stiprūs jų valdovai tvirtai laikė valdžią savo rankose. Legenda tapo Sargono I valdymas. Kai kurie valdovai elgdavosi visai taip pat kaip šiandieniniai: pasiskelbdavo, esą jie išvadavę tautas iš vergijos. Kaip ir šiais laikais, būdavo nutylima, kad „išvaduotieji“ pateko į naują vergiją. Užgrobtos žemės būdavo prijungiamos prie jas „išvadavusios" karalystės. Hamurapio laikais (1958—1916 m. prieš Kristų) buvo nedviprasmiškai paskelbta, kad {15} valdovo valia valdiniams — įstatymas. Tuo tarpu 2500 m. prieš Kristų šiaurėje susikūrė nauja valstybė ir greitai išsiplėtė nuo pat Himalajų iki Apeninų. Tai buvo arijai. Bet begalinis jų valdžios troškimas pasaulio nenustebino. Tautų dėmesys krypo į semitus. Vėl stiprėjo Egipto valstybė. Pagarsėjo faraonas Ramzis II (1324—1258 m. pr. Kr.), graikų vadinamas Sesostriu. Sustiprėjo semitų įtaka. Pirmą ir paskutinį kartą susivienijo visos semitų gentys. Tai įvyko asirų karalystėje. Praėjo keturios kartos, o semitų įtakingumas nemažėjo nei Sargono nei Saneribo, nei Asarchadono ir Ašūrbanipulo (722- 626 pr. Kr.) laikais. Tuo netikėtesnis buvo žlugimas. Per labai trumpą laiką ši galia visiškai sunyko. Vos keleriems metams praėjus po galingojo Ašūrbanipalo mirties, jo įpėdinis sviedė liepsnojantį deglą į savo rūmus. Ugnyje žuvo jis pats, jo lobiai ir žmonos. Iš galybės liko pelenai. Atėmęs ją iš asirų, karo genijus prisiminė arijus. Valdant Kirui, Kambiui, o ypač Darijui, sustiprėjo ir galingumu asirus pranoko persai. Tautos ir čia buvo pavergtos, bet persų karalystėje gyventojus vienijo politinis bendrumas. Persų valstybė gyvavo šimtmečius. Balkanų pusiasalyje iškilo makedonų valstybė. Iš graikų jie perėmė kultūrą ir gyvenimo būdą, paskleidė juos po visą pasaulį. Sušvito Aleksandro Didžiojo žvaigždė. Makedoniečio šlove stebimasi net šiandien, nors šis garsus vyras valdė neilgai, jo imperija greitai suskilo, sustiprėjo atskiros jos sritys. Atėjo Romos klestėjimo amžius. Susidūrimų su keltais laikais Romai užtekėjo šlovės saulė. Romos valstybė plėtėsi, tolimiausiose jos srityse stiprėjo ir ginklavosi miestai. Stiprios valstybės idėja buvo apėmusi visą Romos visuomenę. Galia valdyti būdavo suteikiama stipriausiems ir labiausiai jos vertiems. Visi noriai paklusdavo išrinktajam. Valdantysis būdavo negailestingas. Tik prisiminkime, ką rašo Manilijus ir Papirijus Kursarijus. Piliečiai vykdė savo pačių išsirinkto autoriteto valių, visiškai atsisakydami savosios. Iš liaudies buvo kilę Scipionas Afrikietis, Sula, Pompėjus ir Cezaris. Su pagarba lenkdamasi šiems valingiems žmonėms, Roma laikė juos savo atstovais. Jais reiškėsi romėnų būdas ir dvasia. Bet po kiek laiko liaudies valia valdyti išblėso. Dar visą šimtmetį Roma išlaikė savo galią. Tačiau greitai {16} po Cezario nuvertimo Romoje įsiviešpatavo karo genijus. Liaudis atsisakė būti valdančiojo įrankiu. Todėl barbarams nebuvo smarkiai priešinamasi. Cezariams ir karvedžiams reikėjo vieniems ginti valstybę. Taip išblėso Romos šlovė, o kartu su ja — ir paskutinė universali valstybė. Vėliau susikūrė mažesnės valstybės. Germanu gentys pastatė altorių karo genijui. Prancūzijoje, prie Reino žemupio ir į vakarus nuo jo, iškilo Merovingų, o vėliau Karolingų dinastijos, pagarsėjusios kruvinais karais. Galybe jos bandė varžytis net su Roma. Tačiau neprilygo Rytų valdovams. Tuo pačiu metu Arabijos dykuma tapo naujos karingos valstybės lopšiu. Greitai Mahometo išpažinėjams lenkėsi visas pasaulis: nuo Indijos iki Šiaurės Afrikos ir Pirėnų pusiasalio. Senuosius laikus priminė Eufrato slėnyje įkurta sostinė. Prancūzija greitai suskilo į tris dalis. Rytinėje susikūrė didelė valstybe, kuri vis stiprėjo. Vokiečių imperatoriai siekė sukurti vieninga valstybę. Jų siekiai sutapo su šiaurės germanų, kurie taip pat jautėsi pašaukti valdyti tautas. Valstybės kūrėsi Europos vakaruose, pietuose ir rytuose. Kai kurios nors valstybės valdžia nusilpdavo, ji patekdavo didelių, lokių kaip Rusija ar Britų imperija, valstybių įtakon. Šios valstybės suspaudė Vokietiją iš visų pusių. Nors ir padalyta, bet jau nuo tų laikų Vokietija pajuto savo galią valdyti. Ne vien patys germanai kalti, kad jų svajonė apie pasaulinę imperiją neišsipildė, nors jos įgyvendinimui nedaug trūko. Čia jiems sukliudė iš Romos kilusi jėga. Vokiečių kaizerių užmačioms sutrukdė krikščionių bažnyčia.

Bažnyčia sutelkia minią į tautą, tačiau ne į valstybę. Tai matome iš kryžiaus karų istorijos. Daug vėliau buvo suprasta, kad bažnyčia neturi siekti pasaulietinės valdžios.

Pirmoji savo jėgą pajuto Prancūzijos liaudis. Tokio tautinio pakilimo simboliu tapo Žana d'Ark. Tik visai tautai susitelkus, iš keltų ir germanų susikūrusi Prancūzijos karalystė 1429 m. atrėmė svetimšalių puolimą.

Dar vienas valdovas, bandęs užkariauti pasaulį, buvo Karolis V. Jo galia ir valdos padidėjo atradus Naująjį pasaulį. Karolis V svajojo, kad jo karalystė taps pasaulio centru, o jo valdžiai įsigalėti padės tikėjimo ir moralinio tobulėjimo skelbimas. Susidūręs su netikėtai stipriu {17} pasipriešinimu, 1556 m. neišsipildžiusias savo svajones jis nusinešė į kapą.

Didėjo liaudies troškimas pačiai valdyti savo šalį. Oliverio Kromvelio laikais Anglijoje buvo nuversta ka­raliaus valdžia (1648 m.). Nuo to laiko valdžios vyrai suprato, kad liaudis sukyla, kai nepaisoma jos valios. Britų imperija tapo panaši į žlungančią Romą. Žmonės neberėmė savo valdovų. Jau nuo Amerikos atradimo ir baisių nusikaltimų indėnams (F. Pizarro susidorojimas su inkais 1532 m.) laikų Europoje įsigalėjo savininkai. Naujajame pasaulyje pergalingai įsiviešpatavo liaudies valdžia. Amerika, remiama Prancūzijos, išsikovojo nepriklausomybę išsilaisvindama iš Anglijos (1775—1783) ir tapo pirmąja demokratine šalimi. Greitai Prancūzijoje įsiliepsnojo revoliucija, suteikusi valdžią žmonėms iš liaudies. Senieji Europos valdovai šią revoliuciją greitai nuslopino.

Kartu su stipria naujųjų laikų banga iškilo Napoleonas Pirmasis. Kas gi kitas, jei ne Napoleonas visa puikybe įkūnijo karo genijų? Napoleonas troško sukurti valstybę, kuri pranoktų Anglijos įtaką Europoje ir įsiviešpatautų pasaulyje. Išblėso šio valdovo didybė, kuri lyg milžiniška liepsna jau laižė padangę. Ne kartą taip būta pasaulio istorijoje. O Anglijos politinis įtakingumas didėjo ir pasiekė viršūnę kaip milžiniškas šešėlis išsidriekdamas virš Europos.

Buvo ir kitų stiprios valdžios židinių, kurie dar tik kūrėsi. Savo valdas plėtė Rusija. Prancūzijoje valdžia svyravo tarp karaliaus ir liaudies. Stiprėjo Prūsijos valstybė. Frydricho Didžiojo laikais (1740—1786) susiliejo valdovo valia ir tautos jėga. Taip išaugo vokiečių Reichas. Europos centre atsirado stipri valstybė, kurios galia slypėjo tautoje. Ši valstybė įrodė, kad turi ne tik valią valdyti, bet ir jėgų šią valią įgyvendinti. Ji pranoko visas kitas didžiąsias valstybes. Taip valdžios ir valstybingumo židiniai įsižiebdavo tai vienoje, tai kitoje tautoje, tai valdžią paimdavo pavieniai stiprios valios žmonės, tai vėl ji atitekdavo visai tautai. Dabar stipri valstybė įsikūrė Europos viduryje. Iš dalies ji susijus su kai kuriomis pietryčių {18} sritimis, kurias gaubia legendų migla. Nuo senovės Ašūro, Aleksandro ir Kalifato iki pat Vokietijos eina tęsinys, istorinės ir naujos valstybės susijusios.


Valdymo priemonės 

Valdžios siekiantis žmogus dažnai klaidžioja klystkeliais. Manoma, kad galingesni tie, kurie turi stipresnę valią. Kelias į valdžią lengvesnis stiprios valios žmogui. Žmogus kuria įrankius, kurie padėtų išlaikyti valdžią ir sumažintų pavojų ją prarasti. Tobulindamas ginklus, o ne savo vidines galias, jis siekia didesnės valdžios ir pasitelkia visus savo sugebėjimus. Ginklai turi sunaikinti viską, kas gresia valdžiai. Pati valdžia įgauna tik tariamą reikšmę, išauga valdymo priemonių reikšmė. Stiprią valią pakeičia gudrumas ir intelektas. Žmonijos istorija šiuo požiūriu yra nenutrūkstamas karo priemonių kūrimas. Karo priemonių tobulinimas susijęs su valstybių kūrimusi, padidėjusiu žmonių susitelkimu ir padažnėjusiu bendravimu. Visa mokslo ir kultūros pažanga skiriama tobulesnių ginklų gamybai. Kai buvo įsitikinta ginklo galia, karas tapo pagrindiniu kultūros raidos veiksniu. Žmogus, išradęs pirmąjį ginklą, pasijuto daug stipresnis. Tai buvo pradžia. Žmogui, pasigaminusiam akmeninį vėzdą, iki tol karas nerūpėjo. Ilgainiui žmogaus veikla pakrypo kita linkme, ir jis pats ėmė keistis. Tik stipriose rankose akmeninis vėzdas buvo veiksmingas ginklas. Vėliau buvo sukurti ginklai, reikalingi sumanumo ir didesnio vikrumo: lankai, strėlės, ietys ir skydai, kardai ir durklai. Naujas žingsnis į priekį buvo kietesnio ir patvaresnio metalo išradimas. Šumerai triumfavo, kai bronziniai jų skydai, kardai ir ietys pasirodė tvirtesni už priešų varį. Šiais ginklais savo kariuomenę apginklavo Hamurapis, jo kariai nuolat mankštinosi ir buvo pasirengę kovai. Arijams laimėti padėdavo greiti jų kovos žirgai. Stipriųjų Ašūro valdovų pergales lemdavo tų laikų kultūros laimėjimai, tobulesni ginklai, turtai ir veržlumas karo žirgų, kurie kovos įkarštyje nešdavo karo vežimus tiesiai į priešų gretas. Vikrūs ir sumanūs kariai buvo persai. Jų samdyta kariuomenė užpuolė graikus. Persai kovėsi ietimis, lankais {19} ir strėlėmis, o graikai išrado falangą — sunkiai apsiginklavusių karių gretos susiglausdavo sudarydamos vieną, beveik neišardomą visumą. Aleksandras Makedonietis pasinaudojo kultūrine ir karine graikų patirtimi. Jo kariuomenę sudarė koplitai — kalavijais ginkluoti sunkieji pėstininkai, falangos, raiteliai ir lengvai ginkluoti pėstininkai. Roma taip pat daug kariavo ir turėjo gerai išmuštruotą kariuomenę. Hanibalas įrodė, kad gerai organizuota kariuomenė gali nugalėti didesnę, bet mažiau sutelktą. Pagrindinis pranašumas — ne fizinė jėga, o sumanumas ir išmintis. Ginklai buvo toliau tobulinami, bet ilgą laiką neišrasta nieko nauja. Kai buvo išrastos sprogstamosios medžiagos, karai įgavo naują pobūdį. Europoje parakas pirmą kartą panaudotas mūšyje XII a., bet tuomet tai buvo pavienis atvejis. Kilpiniu lanku dar naudotasi net XVIII a. Mūšyje prie Leipcigo kalmukai buvo ginkluoti lankais ir strėlėmis. Vien ietimis ginkluoti šveicarai nugalėjo prie Murteno vokiečius, nors šie ir turėjo šaunamuosius ginklus. Pradėjus masinę šaunamųjų ginklų gamybą, karai tapo dar baisesni. Žmogaus rankose negyvoji gamta įgavo griaunamąją jėgą. Jau nieko nebereiškė fizinė žmogaus jėga. Reikėjo mokėti sumaniai naudotis ginklu. Jis buvo nuolat tobulinamas, tam buvo sutelktas visas žmonijos intelektas. Buvo sukurti daug triūso reikalingi pabūklai ir rankiniai šaunamieji ginklai, jų modeliai nuolat tobulinami, didinamas šūvio nuotolis ir griaunamoji jėga. Visi technikos laimėjimai turėjo padėti tobulinti šaunamąjį ginklą. Karui pritaikyta net garų jėga ir elektros energija, viskas, ką geriausio sukūrė žmogaus protas. Žmogus kūrė ir tebekuria sudėtingas mašinas, stengdamasis nugalėti kitą žmogų. Žmogus tapo gamtos viešpačiu, bet jam to negana. Per daugelį šimtmečių įgytas žinias jis naudoja savo artimo kankinimui ir žudymui.

Nuo seniausių laikų žinoma, kad ginklų rūšis ir kariuomenės tipas tarpusavyje susiję. Stengiasi panaudoti visas turimas jėgas: žmones, žirgus, ginklus ir pabūklus. Karas tapo intelektualiniu žaidimu, ypatinga mąstymo rūšimi. Čia karo genijus siekia tobulybės. Kariuomenės vadas turi būti išsilavinęs ir kultūringas žmogus. Jo są­monė pranoksta bendrą žmonijos susiformavimo lygį. Bet {20} kariuomenės vado nejaudina daugybės žmonių, žūstančių siaubingose kančiose, mirtys. Jam terūpi vienintelis tikslas — sunaikinti priešą. Taip elgiasi tas, kuris prisiekė karo genijui.


Religija ir valdžia 

Karo vadai ir didvyriai gyvena taip, lyg neišpažintų jokios religijos. Jau vien tai, kad siekiama valdžios, rodo, jog nusigręžta nuo aukščiausiojo gėrio. Tačiau istorija to nepatvirtina. Apie karo vadų ir valdovu santykį su religija vaizdžiai pasakoja pastatai ir skulptūros, kuriuos išsaugojo laikas.

Milžiniškos piramidės ir didingos šimtavarčių Tėbų šventyklos viduriniojo Egipto karalystėje byloja apie galingą valdžią. Bet tai gimė iš religijos dvasios. Senovės Egiptas garsėjo kaip aukštos kultūros ir tūkstančio dievų kraštas. Be abejonės, valdovų statulos pirmiausia turėjo simbolizuoti jų galybę. Tačiau, žiūrint į jas, kyla ir kitokių minčių. Jas sukūrę menininkai matė valdovuose dieviškos galios pasireiškimą. Valdžios ir religijos ryšį rodo šumerų, akadų ir asirų sukurti akmeniniai reljefai. Milžiniškos gyvulių statulos rūmuose ir šventyklose aukštino dievybę ir valdžią. Asirų karaliai skelbėsi dievo Ašūro įpėdiniais. Egipto faraonas Hamurapis iškaldino savo įstatymus diorito plokštėse ir leido pavaizduoti save stovintį prieš dievą Marduką, taip nurodydamas savo valdžios ištakas. Visi senovės valdovai manė, kad jų valdžia yra dieviškos kilmės. Šis tikėjimas skleidėsi įvairiomis formomis. Žmonių santykis su religija tuomet buvo visai kitoks. Senovės valdovai įvairiais būdais pasiskelbdavo esą Dievo pateptieji, jų galybė paliko neišdildomus pėdsakus, prieš kuriuos pasijuntame nykštukais. Nuo to laiko pasikeitė tik religijos išpažinimo formos, o kai kurie neišmanėliai džiūgauja, neva įveikti prietarai.

Savotiškas arijų — o jų laikais suklestėjo persai—tikėjimas. Valdžia esanti tikėjimo pažadų išsipildymas. Karai pažeidžia Dievo įstatymą. Tą patį skelbė semitų, senovės žydų, tikėjimas. Iranėnai tikėjo savo dieviška kilme ir sandora su Dievu. Gamtoje viešpatauja tamsus ir {21} nuožmus Angra Mainjus, iš jo kilo chaosas. Žmogus — dalelė tos jėgos, kuri sukūrė tvarką ir šviesą. Valstiečiai ir karvedžiai, išminčiai ir amatininkai — visi turi padėti šviesos dievui Ahūra Mazdai kovoti su Angra Mainju. Iš Dievo kyla aukščiausias gėris ir didvyriškumas. Tai arijų religijos įtaka. Materialų chaosą pavertus kosmosu, sukurtas pasaulis ir įžiebta žmogiškoji sąmonė. Gėris — kultūra ir tvarka, blogis — jų stoka. Gamtoje nėra dorovės įstatymų, nes ją valdo Angra Mainjus. Žemiškoji valdžia— Ahūra Mazdos veikimo sritis. Darijus I sakėsi užkariavęs daug šalių Dievo pagalba, nors tai nebuvo tiesa.

Aleksandras Didysis sugriovė persų valstybę, jis skleidė graikų kultūrą Rytuose, o tai padėjo jam įsiviešpatauti. Graikų kultūra, filosofija ir literatūra sukūrė visur esančių dievų įvaizdį. Persų tikėjimas buvo tik mokymas. Graikų religija skatino žmogų veikti.

Romos valdžia taip pat rėmėsi religija, buvo labai pakanti kitoms religijoms ir bandė jas suvienyti. Helio-gabalo istorija greičiausiai yra išgalvota. Pirmasis religiją ėmė rimtai vertinti imperatorius Konstantinas. Krikščionybė palaikė ir stiprino jo valdžią.

Kiti valdovai tikėjimu mažai rūpinosi. Gal dar Karolį V galima vadinti tikinčiu valdovu. Napoleonas I tikėjo likimu, dovanojusiu jam sėkmę. Tik mahometonų pasau­lyje valdžia ir religija vis dar buvo susijusios.

Apie valdžios atsiradimą iš religijos liudija Domremi mergelės pasirodymas ir Oliverio Kromvelio iškilimas. Gyvenimais jie patvirtino savo santykį su religija. Bet tai tik epizodai pasaulio istorijoje, be to, valdžią šiais atvejais rėmė susivienijus liaudis.

Pasaulio istorija rodo, kad vis labiau buvo linkstama prie karo genijaus. Tai liudija ir krikščionių bažnyčios istorija. Tikinčiųjų bendruomenė neturėtų rūpintis valdžia. Tačiau Roma siekė valdžios. Popiežius įsiviešpatavo Vakaruose. Krikščionybės genijus keliavo per Europą ne­paisydamas kariaujančių valstybių sienų. Po kiek laiko popiežiai perėjo į valdžios genijaus pusę. Inokentijus III jau skirdavo ir nušalindavo karalius. Jis žaidė karalys­tėmis tarsi šachmatų figūromis. Garbėtroškiškos vokiečių imperatorių svajonės nublanko prieš popiežiaus galybę. Krikščionių bažnyčia įgijo tokią valdžią, kokios neturėjo {22} nė vienas pasaulio valdovas. Religijos genijus iš pradžių rėmė bažnyčios įsigalėjimą. Žemėje tikėtasi sukurti Dievo karalystę. Bet sukurta tik žemiškoji karalystė. Bažnyčia visus privertė paklusti, apie tokią galią svajojo ne vienas šios žemės valdovas. Nuo bažnyčios priklausė net vidinis žmogaus gyvenimas. Niekas nebūtų išdrįsęs kitaip galvoti ir tikėti, skelbti kitas tiesas, negu moko bažnyčia. Bet atsirado žmonių, pajutusių dvasinės vergystės pavojų, ir nuo Arnoldo Bresiečio iki Jano Huso ne kartą bandyta sukilti. Daugybė žmonių mirė kankinių mirtimi už mėginimą prieštarauti bažnyčiai. Po Reformacijos bažnyčios įtaka sumažėjo. Ją vėl šiek tiek sustiprino katalikiškoji Reformacija. Po kiek laiko protestantų religinis gyvenimas taip pat sustabarėjo ir apmirė. Tik prisiminkime tuos pasigailėtinus nemokšas, privertusius mirties patale gulintį Lutherį dar kartą pakartoti naujojo mokymo tiesas.

Atėjo nuo religijos nepriklausomo mąstymo ir naujo sąmoningumo, eksperimentų ir tyrinėjimų laikai. Jie prasidėjo mistikų manifestais. Mokslas ir religija, visas dvasinis gyvenimas modernėjo. Šis istorijos tarpsnis buvo pavadintas gamtos mokslų suklestėjimo epocha. Vadinamasis netikėjimas ir Dievo ieškojimas, gamtos tyrinėjimai ir modernioji technika — viskas kilo iš vieno šaltinio. Religijos genijus apleido bažnyčią. Jo vietą užėmė karo genijus. Senovėje valdžia rėmėsi religija, dabar — mokslu. Visas kultūrinis gyvenimas turi būti skirtas esamai valdžiai. Iš religijos reikalaujama sutelkti liaudį. Šių laikų valdžia stengiasi paveikti minios jausmus ir dvasinį gyvenimą, užimti bažnyčios vietą jame. Tačiau valdovų nebegloboja religijos genijus.

Antikos mąstytojų minties lakumas, senovės valdovų galinga valia, įspūdinga senųjų statinių dvasia — nepranokstami. Net didingai kylantys į dangų gotikinės katedros skliautai neprilygsta Filono šventyklų griuvėsiams. Gal šiuolaikiniai statiniai ir tobuliau suplanuoti, bet žiūri į juos ir matai, kad dominuoja praktiškumas, o ne dvasia. Valdovų asmenybes užgožia jų valdžios įtvirtinimo priemonės. Kai jie pasirodo liaudžiai, stengiasi paveikti ją plačiais rankų mostais, žodžiai išduoda jų dvasios{23} menkumą Dvasios didybei, minties jėgai ir kūrybingumui nebelieka vietos. Mūsų laikus užvaldė jėga. kuri, vadinama būtinybe.


Religija ir žmonija 

Religiją reikėtų vertinti kitaip negu valdžią, atsirandančią ir vėl pranykstančią amžių bangose. Religija duota kartu su žmoniškumu. Religijos genijus sklando ten, kur ramybė, orumas ir pastovumas. Amžiams tekant, kinta tik žmogaus dvasia, todėl netikslu būtų kalbėti apie religijos istoriją. Tai ne religijos, o žmogaus sąmonės raida. Taip pat neteisinga manyti, kad atsiranda naujos ir sunyksta senos religijos. Primityvios dvasinės sandaros žmonės visais laikais išpažino tik vieną — jutimų — religiją. Ši religija remiasi prietaru, kad gamta turinti kūrybingo plėtojimosi galią. Jutimų religija išliko tokia pati kaip ir prieš tūkstančius metų. Primityvios dvasinės sandaros žmonės labai panašūs. Net jų gaminami daiktai vienodi visame pasaulyje. Tai gali paaiškinti skolinių teorija, bet iš esmės čia — religijos įtaka. Skirtumai, atsiradę dėl klimato ypatumų, neturi lemiamos reikšmės. Daug svarbesni fiziologiniai pakitimai žmoguje, nors per 4 tūkstančius metų jie beveik nežymūs. Šiuolaikinis Egipto felachas priklauso tai pačiai rasei kaip ir prieš daugelį metų mirusi mumija. Vis dėlto senojo pasaulio žmogaus pojūčiai turėjo skirtis nuo šių laikų žmogaus pojūčių. Senovės žmogus daug dažniau bendraudavo su augalijos ir gyvūnijos pasauliu, susiliesdavo su gamtos jėgomis, todėl turėjo būti labiau veikiamas esmių srities, tuo tarpu šiuolaikinis žmogus labiau veikiamas formos. Šiuo atžvilgiu Įvairių rasių pojūčių religija turi skirtis. Šių neryškių pažiūrų ir sąvokų skirtumų per maža naujai religijai atsirasti. Dauguma žmonių išlaiko įgimtą religiją.

Religija ne moko, o tik žadina žmogaus sąmonę ir ją apšviečia, Nuo žmogaus sąmoningumo priklauso jo santykis su religija. Visai kitoks sudėtingesnės dvasinės sandaros žmonių religingumas. Tai žmonės, gyvenantys fantazijos ir sąvokų pasaulyje. Kartais jie palaikomi naujų religijų pagrindėjais. Tokiu atveju galima kalbėti apie {24} skirtingų epochų ir tautų religijas. Tačiau ir tokie žmonės keitėsi. Kai sensoriniai nervai tapo nebe tokie jautrūs, pakito visas vidinis žmogaus pasaulis. Kas anksčiau atrodė gyva ir sudvasinta, dabar laikoma vaizduotės žaidimu. Protu nepaaiškinamos žinios pavadintos klaidingomis. Gamtos jėgos anksčiau atrodė dvasingos. Graikai jas sudievino. Dabar visa tai laikoma blyškiais fantazijos šešėliais. Ir tik išminčiai bandė čia įžvelgti tikrąją daiktų esmę. Pitagoras, Sokratas, Platonas ir kiti suprato, kad žmogus pranoksta gamtos dievus. Žmogus gali ir net privalo tobulėti ir kilti į vieną — aukščiausiąją — dievybę.

Vaizduotės ir jausmų pasauliui nuskurdus, žmonės pradėjo garbinti protą. Tai sudarė sąlygas tobulėti intelektui. Veltui Platonas bandė mąstyti kitaip negu jo mokytojas Sokratas. Jam, kūrusiam idealios valstybės modeli, nuolat reikėjo remtis savo mokytojo patirtimi. Platonas taip pat tapo mokytoju įkūręs Akademiją, kurios tikrai mokslišką mokymą perėmė net šių dienų valstybė ir pritaikė savo kultūriniam gyvenimui. Visa Platono filosofija religinė. Platono mokinys Aristotelis ir jo sekėjai religijos klausimus apeidavo. Taip religija pamažu traukėsi iš vaizdiniais ir sąvokomis gyvenančių žmonių sąmonės. Žinoma, Pitagoras, Sokratas, Platonas ir kiti į juos panašūs negyveno vien nuotaikų ir vaizdinių pasaulyje. Jiems turėjo būti prieinamos tobulesnės pažinimo rūšys. Tai tokie žmonės, kurių tikėjimą tikrai galima vadinti dvasingu.

Jau galėtų pakakti to, kas pasakyta. Aišku, kad kūniškas žmogaus gyvenimas priverčia sąmonę suskilti į jausmų ir vaizdinių sritis bei į virš jų iškylančią protingą dvasinę butį. Tik didieji žmonės sugeba pažinti ir valdyti savo sąmonę. Prisiminkime, ką sakė Sokratas apie kiekviename žmoguje slypintį demoną — sąžinę. Tokie žmonės norėjo, kad jų sąmonė nebepriklausytų nuo penkių gamtos duotų pojūčių.

Tokios yra visų laikų žmonijos religinės struktūros ir jų raida, kurią nulėmė gamtiniai ir sąmonės pakitimai. Tuo reikėtų remtis siekiant atkurti religijos istoriją.

Bet tai dar ne viskas. Religijos genijus veikia žmoniją dar ir kitu būdu: per konkrečias asmenybes, kurios kaip galingos bangos nusirita per dvasinį žmonijos gyvenimą. Dar prieš šių didelių bangų susidarymą nujaučiamas jų {25} artėjimas. Tokios bangos įtaka nesumažėja, kai ji nuslopsta, — priešingai, kurį laiką išlieka ir auga veikdama gausybę žmonių, žadindama žemesnio sąmoningumo žmonių dvasines galias, skatindama religijos reformas. Tokios jėgos nepranyksta net tuomet, kai prievarta nuslopinamos. Religijos genijus vis dažniau pasirodo žmonijai. Tai labiau pamatoma negu religinių struktūrų keitimasis. Klysta kalbantys apie naujų religijų kūrimąsi. Tariamieji naujų religijų kūrėjai dažniausiai protestuoja prieš tokią nuomonę. Tai būna ne nauja religija, o reformacija. Ne taip lengva įvertinti jų įtaką. Čia išdėstytas požiūris gali būti pavadintas mistiniu, bet tik tamsaus sąmoningumo atžvilgiu. Silpnaregiui visas pasaulis atrodo aptrauktas ūkanomis. Geranoriškai nusiteikus, galima suprasti viską, apie ką čia kalbama.

Dar pamąstykime apie pavienio žmogaus reikšmę viso pasaulio gyvenimui. Kartais ji atrodo visai nedidelė, nors iš tiesų taip nėra. Kai kurie žmonės yra ne tik individualybės — jie lyg mažos saulės skleidžia šviesą visam pasauliui. Kuo savitesnė individualybė, tuo labiau ji veikia žmoniją. Didingas buvo religijos genijaus pasireiškimas per Kristų. Stengiamasi išsaugoti visas žinias apie jį ir jo paties žodžius. Tebemėginama paaiškinti tą jėgą, kurią jis skleidė ir pažadindavo kitiems žmonėms. Lyg toji jėga nebūtų paties Kristaus įvardinta ir paaiškinta. Dažnai tik miglotai nutuokiama, ką Kristaus veikla reiškė pasauliui. Vėliau iš viso, kas žinoma apie Kristų, buvo sukurtas prieštaringas ir šiuolaikiniam protui sunkiai suvokiamas mokslas. Neginčytina, kad jo esmė — meilė ir išmintis, gėris ir grožis. Visi dvasios atsiskleidimai yra aukščiausios būties ženklai, tačiau atsiskleidžia tik dvasinės žiūros keliu. Jei tai nepavyksta, jų reikšmė dėl to nesumažėja. Per Kristų žmonijai dar karią atsiskleidė kilniausios jėgos. Jos nepranyks ir išliks netgi tuomet, kai nebus galimybės atvirai veikti.

Krikščionybės paplitimą mokslininkai aiškina tariamu jos liaudiškumu. Tai klaida. Religija jokiu būdu nėra liaudiška. Liaudiška gali būti tik tai, kas jutimiška. Kristus kreipė žmonių mintis kitur. Todėl retai būdavo suprastas taip, kaip iš tikrųjų norėjo, nors jo kalbos sujaudindavo ir paveikdavo žmones. Daugelis žiūrėjo į jį {26} kaip į nuo gyvenimo atitrūkusį entuziastą. Krikščionybė paplito visai dėl kilų priežasčių. Pirma, Kristus įkūnijo galingą ir nuostabią jėgą, nesuvokiamą nei protu, nei jausmais. Tai galėjo būti tik dangiškasis Kūrėjas. Antra. Kristus žmones laikė Dievo vaikais ir ieškojo žmogaus esmės. Todėl jis žadino ir žadina tikėjimą net pačių primityviausių žmonių dvasioje. Tai ir yra visa krikščionybės paplitimo paslaptis, kuri Kristaus laikais labiau varžė negu skatino uolius jo sekėjus.

Kristaus veikimas nesiliovė jam mirus. Jis jaučiamas ir šiandien, žmonės juo gyvena pagal savo sąmoningumo lygį. Krikščionybe remiasi vadinamoji europietiškoji dvasinė kultūra taip, kaip budizmu — Azijos, Mahometo mokymu — Šiaurės Afrikos kultūros. Kristaus veikimas padeda žmonijos kultūrai neiškrypti iš natūralios raidos kelio. Kristumi remiasi visa, ką žmonija pasiekė ir dar pasieks. Religijos genijus rengiasi vėl įžengti į mūsų būtį nauju žėrinčiu pavidalu. Reikia rengti kelią jo atėjimui, nes karo genijus siekia sutrupinti pasaulį.

KARAS   IR   RELIGIJA

Originalo pavadinimas „Krieg und Religion“. Versta iš 1917 m. geguže datuoto autorinio mašinraščio, kuris gautas iš Br. Kviklio archyvo. Vertė Vita Gaigalaite.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai IV tomas