Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

KAIP MINTIS KLIUDINA APSIŠVIETIMĄ

Žmogaus prigimtis, taip galime patys išmėginti, turi tris gyvenimo skyrius. Paviršutinysis yra kūniškasis gyvenimas, kurs beveik visai tamsoje stovi, tai esti, jis nepareina į mūsų sąmonę, nepastoja mums tiesiog žinomas. Antrasis yra geismų, karštumų gyvenimas. Tasai mūsų sąmonėj pasidaro žinomas, kaip koks šešėlių blaškymas. Trečiame skyriuje gyvena mintys. Cia sąmonė kuo daugiau šviečia. Nesą už šito gyvenimo skyriaus plūsta Išminties šaltinis. Lygiai todėl mintys ir yra labai svarbios visame žmogaus gyvenime. Jos pirmiausiai sulaiko Išminties šviesą, kaip vėl, antraip vertus, jos ją gal įtekmingesnę padaryti.

Mintys yra pradžia viso sąmoningo žmogaus krutėjimo ir veikimo. Bemintis žmogus nieko ir nedaro. Kuo skaitlingesnės bus atplaukiančios jo mintys, tuo bus jis ir daugiau vikrus, veiklus. Berods turi mintis susijungti ir dar su geismu arba nors su linkimu, kurs tiesiog pasiekia kūną. Kaip sąmonė nėra matoma, taip ir nėra regimas jos turinys. Vienok žinant, kaip nusiduoda žmogaus veikimas, galima iš jojo ir suprasti, kokios mintys žmogaus omenyje gyvena.

Mintys gal būti vadinamos veikimo sėkla. Bet reikia gerai suprasti, jos yra diegai ir daiktai. Jos gyvena neregimam gyvenimo skyriuje, bet iš jų stojasi, kas regima. Auginki mintį, tuomi ir augysi veikimą. Ir kokia esti mintis, tokis bus ir veikalas. Nenorint nieko blogo daryti, nereikia nieko blogo minėti. Nenorint silpnam būti, nereikia silpnu būdu mąstyti.

Kad galėtum vienu žvilgiu sutverti minčių pasaulyje šios dienos žmonių mintis, tuomet suprastum, kodėl žmonių gyvenimas dabartyj toks yra suveltas, supainiotas, sudarkytas, lyg jame nebūtų tikro žmoniškumo. Žmonių minčių pasaulis yra beveik kaip kokia marga tamsių dūmų bedugnė. Vos kibirkštėlės čia sušvinta.

Berods šviečia kiekviena mintis. Bet menka ta jos šviesa sulyginant su Išmintimi. O kur jų tiek stumdos ir briaujas, kaip šiandien žmogaus omenyj, čia sumenkėja ir ta menkutė minčių šviesa, o Išmintis pasilieka apdengta kaip saulė už debesų. Ir nėra kiekviena mintis lygiai šviesi kaip kita. Visos tos mintys, ką apreiškia aukštesnį žinojimą, yra šviesesnės. Visų daugiausiai spindi tos, kurios reiškia grožybę, labumą ir teisybę. Tokiai minčiai mažumą vienai palūkėjus sąmonėj, ji žymiai pasipildo Išminties, lyg sušvistų kokia saulės apšviesta žvaigždė. Bet svarbu didžiai, kad ji būtų laba mintis, o kuo ilgiau parimtų sąmonėj.

Vargas, kad mūsų dienomis žmonės apie tai beveik nieko nežino! Nežino neigi, koks yra skirtumas tarp supratimo ir išmanymo, tarp proto ir išminties. O tik nebūtų sunku tai ištirti. Mintys atplaukia sąmonėn pagal tikrus įstatymus. Jų valdomos, jos gretinas ir jungiasi bei mezgasi viena prie antros. Kad nauja mintis neranda omenyj tokios, šalia kurios jai galima stotis, ji tuoj ir šalinasi. Sako žmogus: nesuprantu. Labai tankiai tas žodis girdimas. Pasirodo nesuprantama, tai koks veikalas, rašinys, muzika ir t.t. Ir tik retasis težino, kan tat reiškia. Kas nesuprantama, tai vien yra nepaprasta. Daugiau nieks. Ir kuomet nesuprantami dalykai virsta paprastais, tuomet visiems rodos, jie esą suprantami.

Kad, paveikslui, magnetas gelžgalėlį pritraukia, rodos visai suprantama. Beveik kiekvienas vaikas tai žino. Bet kad žmogus nieko netardamas ir neveikdamas, o vien žvelgdamas prisitrauktų kokį laukinį paukštelį, kokį nejaukų gyvulį, tuomet tat tūliems būtų nesuprantama. Bet, apmąstant magneto pritraukimą, pasirodytų, jog ir tai negal būti išguldoma. Yra tai prityrimo dalykas, o šis žmogaus pritraukimas nepaprastas. Reikia vieną, kaip ir antrą, dalyką išmanyti. Supratimas nieko nesako.

Arba imkime suprantamą, kaip sako, medžio augimą iš grūdo. Ir čia vos retasis išmano, kaip tai nusiduoda. Yra mokslininkų, kurie tyrinėja gyvybę. Bet jie nori tai paprastu būdu akių regėjimu padaryti. Vienok gyvybė tik apsireiškia augančiais pavidalais, o nesistoja pati regimai. Yra ji dalykas neregimo gyvenimo skyriaus. Nėra ji suprantama, o tik išmanoma. Tačiau kalba tūli apie augimą kaip apie paprastą dalyką.

Išmanyti reiškia Išmintimi peršviesti, Išminties šviesoj regėti. Kas tai daro, nežiūri, ar naujasis dalykas turi kokį žinomą žymį ar ne. Ir svetimiausias dalykas gal būti išmanomas. Išminties šviesoj gal viskas būti regima. Bet reikia žinoti, jog tai iš tikro ir galima, o po kokiomis išlygomis. O to žinojimo šiandien nėra. Dargi nė nežinoma, kaip reikia apsisaugoti, kad Išminties šviesa neaptemtų. Nežinoma, kad mintys nepriima Išminties šviesos, jeigu jos negana toj šviesoj parimsta; kad nereikia todėl daug žinių rinkti ir omenin dėti, o menk ir svarbiausias bei prakilniausias  o jas ramiai omenyj palaikyti.

Tūlas mokslininkas jau spėjo, ar tik šios dienos „speciališkumas“, tai esti mokslo pasidalinimas į mažiausias šakeles, neapsunkina gyvenimo išmanymo, Nujautė tasai tikrai, kaip yra. Vienok tuom tarpu nuolatai kraujamos omenin naujos mintys, naujos žinelės. Ir akylai žiūrima, kad jos taikiai gretintus viena prie kitos. Būk tai esą moksliškai. Pasirodo tad visa taip gražiai užtikrinta, visos hipotezės, tai esti visi spėjimai, taip gerai paremti. Tveriamas tokiu būdu mokslas.

Ypatingu būdu neilgai trukus, atsiranda koks mokslininkas, kurs ima griauti, kas taip atsargiai statyta tapo. Išrodo, jog visos tos mintys, kitaip sudėtos, geriau taikos ir teikia geresnį mokslą. Ir taip nusiduoda, jog įgauna mokslo svarbumą iš naujo, kas šimtas metų atgal mokslo buvo išpeikiama ir atmetama. Nuolatini ir nuobodūs yra tie persikeitimai mokslo ir žmonių sąmonėj. Ir šviesa nesiranda, o tik slopinama, kur ji pradėjo pasirodyti.

Bet gana tankiai žmonės, kurie nieko nežino apie šituos dalykus, sprendžia apie mokslo vertybę vien pagal jo prirodinėjimus; o tie gal dar nė nieko neprirodo. Mokslo arba rašto ir šiaip kokio veikalo vertybė vien tame yra, kad juomi žmoguje žadinamas žmoniškumas. Pasižiūrėjęs kokį dailės dalyką, pasiklausęs muzikos ir pasijautęs palaimintas ar pašventintas, gali tikrai žinoti, kad tai buvo tikroji dailė. Skaitant mokslo raštą, o patiriant viduje atgaivinantį skaistumą, tuomi skaitytojui geriausias duotas yra liudymas, jog skaitomasis mokslas yra išmintingas. Kas nužeminančią įtekmę padaro žmogui, turi abejotiną vertybę, kad ir dar tiek būtų prirodinėjimų. Ir tik tasai gal spręsti apie dailišką arba mokslišką bet kokio veikalo vertybę, kurs yra išauginęs jautrumą veikalo įtekmei tuoj išmanyti.

Šišon ir būtų vieta minėti, kad pamatini mokslai visi nėra išrodomi. Lyg savaime išmanomi, jie pasidaro neišvengiamai žinomi. Imkime tik, paveikslui, klausimus: kas šviesa yra, kas sąmonė, gyvybė, meilė ir t. t. Tie dalykai nėra paprastu būdu išguldomi, galima juos tik išmanyti. Išmintis ne išguldo, o regi. Pagaliau šviesa tik regima šviesoj.

Bet išmanymas negalimas, kur jis visokiu būdu slopinamas. Labiausiai tarnauja tokiam darbui mintys, kurios priešinas viena kitai ir pačiu laiku žmogui teikiamos. Tankiai patiria tai mokintiniai. Griežtai stovi jų omenyse tikybos mokslai prieš gamtos mokslus. Ir tankiai draudžiama apie tikybos mokslus mąstyti. Rodos, tuomet jie griūtų. O tik reikėtų išmanyti, jog tikybos mokslai beveik nieko bendro neturi su regimu pasauliu, jog visi tikybos stebuklai tame gyvenimo skyriuje nusiduoda, kur mąstymas nieko nesuvokia ir todėl visai bereikalingas esti. Gamtos mokslai vėl tiesiog verčia visa išmėginti. O tačiau gana tankiai reikalaujama tikėti į mokslininko žinojimą, į jo autoritetą. Didžiausio tikėjimo, rodos, prašo rauplių ir kitų ligų gydymas „skiepijimu".

Taip žmogaus išmintis nežadinama ir nepenima. Tikybos dalykuose tūli savo viduje taip ilgai kovoja, kol nepapranta, baimės priversti dėl savo sielų pražudymo, nieko nebeišmanyti. Kiti vėl, atsidėję ant gamtos mokslų, taip arti susijungia su kūnišku pajutimu, jog viso to, kas be to jų viduje nusiduoda, visiškai nebepastebi. Ir taip nei vieniems, nei antriems negal užtekėti Išminties šviesa. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas