Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

KAIP KARŠTUMAI APDENGIA IŠMINTIES ŠVIESĄ

Už visa, kas lig šiol aiškinta, daug lengviau suprantama, kad geismai ir karštumai trukdo Išminties apsireiškimą. Plačiai žinomas yra dalykas, kad nuogąstis, paveikslą imant, labai suardo visą susipratimą. Nusigandęs žmogus beveik niekuomet nežino gerai, ką bedarąs. Bet ir nuliūdimas, baimė, pasibaisėjimas labai tamsiai apniaukia žmogaus žinojimą, kaip kiekvienas patyręs yra. O kaip labai žmogų apkvailinti gal kerštas ir pavydas, kone kas dieną dukart matyti galima. Tik reikia atviras akis turėti. Didžiausieji paikumai, bet ir bjauriausieji nežmoniškumai pareina iš keršto ir neapykantos. Žmogus pats vėliau stebisi jais. Dar visuomet gamino žmogaus karštumas vien žuvimą ir naikinimą. Didis žmonijai naudingas veikalas nesistojo dar niekuomet iš jo. Dar ir kur tarnavo, rodos, aukštiems dalykams, jis buvo tik mirties žirgas. Nėra tiek daug kraujo pralieta dėl kitų, kaip dėl tikybos dalykų. Jų dėl žmonių milijonai skaudžiausiu būdu nubengti. Tūlos tautos tiesiog išnaikintos. O visa tai, kadangi karštumas suardė žmogaus susipratimą ir nuslopino Išmintį.

Labai aiškiai tų ūkanų tamsybė pasirodo, kad reikia kalbėti su karštuoliu. Nepriima jis nė jokio patarimo. Ką ir pasakysi, visa išeis ant vėjo. Ir negalimas dalykas, kad toks žmogus suprastų. Karštumas naikina visą išmanymo galybę. Ramus pastojęs, sakosi pats, kaip tik ir negalėjęs klausyti tokių išmintingų žodžių.

Tūli berods tiki, karštumą sužadinus, žmogų parvesti ant Išminties kelio. Tankiai tai daroma, žmogų norint ti-kybiškai priversti. Visaip jis gąsdinams, lyg jis tuomet pastosiąs tikinčiu. Tikėjimas yra iškilimo dalykas, o ne toks, kurį galima žmogui įbrukti ir prieš jo išmanymą, prieš jo valią. Tikyba yra daug aukštesnis gyvenimas negu paprastasis. Tikėti yra parimti Išmintyj.

Gąsdinimas yra tiesiog žmogaus išvaikymas iš Išminties. Todėl rytų žemėse gąsdinimas tikimas mirties nuodėme. Prie mūsų nėra to išmanymo. Tikima tiesiog, jog nusigandęs žmogus pildysiąs Dievo valią, sulig Dievo įsakymais. Neišmanoma, jog baimės varomas žmogus neveikia patsai, o baimė juomi. Aukštesnės doros įsakymus pildyti yra aukštesnę gyvybę apreikšti. O tosios neįkvepia žmogui jokia baimė.

Vienok tūli tiki, kad žmogus, pabūgęs velnio ir pragaro, tuomet ir pasidarysiąs geresnis. Beveik sakyti galima, jog krikščionių tikyboj pirmą vietą pildo tikėjimas į velnią. Ir sakyk kokiam tikinčiųjų, kad netiki į velnią, tuoj pašauks tave bedieviu. Į Dievą tikėti tūliems beveik pašalinis dalykas.

Taip randasi prie mūsų toks jau nupuolimas kaip ir vietomis rytų žemėse. Ir ten iš aukštų tikybos mokslų galiausiai tūliems tesiliko piktųjų dvasių garbinimas. Visokios aukos joms atnešamos, miniau jos nekenktų žmonėms. Tuomet, rodos, žmogus pats savo jėgomis palaimingai gyvens ir neprivalės aukštesnės pagalbos.

Iš tokio stovio joks pamokslas žmogaus neiškeis. Baimės apimtas, jis gyvena karštumo ūkanose ir negal išmanyti mokslo. Iš tųjų jis turi augdamas išdidėti. Žmogų gelbėti norint,  reikia jo  norą kreipti į  ramesnius dalykus, kurie nėapsiausti tiek stambaus karštumo. Taip jis iš lengvo iškyla iš jų ir jų nebepagaunamas.

Visą šitą geismų, troškimų ir kitų karštumų veikimą žinant, lengvai išmanoma, kad žmogus, supamas jų bangų, skandinamas jose, negali prieiti prie Išminties šviesos. Ir visas mokslas išeina nieku ir pasilieka vienat atminties apsunkinimu. Tai gali ir kiekvienas ramiai manydamas ir savo prityrimų atsimindamas išmanyti. Bet šiandien tai beveik visai nežinoma. Kiekvienas kupinas visokių karštumų mokinasi, mėgina apsišviesti, eina mokslus. Nieks nemano, jog visas triūsas turi išeiti nieku. Negal būti kitaip. Pagal teisybę reikėtų kiekvienam, ką apimtas esti kokio geismo, kokios baimės, kokio pavydo, troškimo, keršto ir t. t., atsižadėti apsišvietimo, kol nenusistoję bus visi karštumai. Jų sloginamas žmogus, kurs mokslus eina, turi būtinai visa atbulai suprasti. O žmogus mokslininkas, ką jų esti valdomas, tegal sukraipytus mokslus skelbti. Nėra kitaip.

Iš viso to, kas pasakyta, išeina kuo aiškiau, kodėl šiandien tikras apsišvietimas labai sunkiai įgynamas. Visi, taip mokytojai kaip ir mokslus einantieji, yra karštuoliai, kurių Išminties šviesa apdengta, taip kad negali rastis tikrasis išmanymas. Ir mokslai visi turi likti sukraipyti. Visai nesirūpinama tomis šviesos kliūtimis. Nėra todėl ir tikro supratimo, kaip jų nusikratyti.

Pagaliau vieną dalyką tyčia dar minėti reikia. Jis labai menk pabojamas. O jaunieji jo labai apimti. Yra tai gašlumas, lytiškasis karštumas, ką ir vadina įsimylėjimu ar šiaip kokiu nežinomu būdu. O jis tik su meile tiek bendro teturi, kiek žemė su dangumi. Kaip tasai žmogaus Išmintį ir pagaliaus kūną žavina, retai tikru būdu suprantama. Ir visai nėra šišon menamas koks paties žmogaus vieno nusižengimas prieš savo kūno skaistumą, bet paprastas abiejų lyčių paleistuvavimas. Yra tai viena didžiausiųjų apsišvietimo kliūčių, apie ką todėl tur būti kartą plačiau kalbama. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas