Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

ŽMOGAUS UŽDAVINYS

Žmogaus gyvenimas yra visiškai kitoks negu kitų gyvių. Tieji tarsi nešami gamtos atsivėrimo jėgų, pažangos įstatymo. Todėl ir visas jų gyvenimas yra toks žymiai gamtiškas. Gamta jais pati stačiai ir be kliūčių veikia.

Žmogus, berods, ir negali stotis šalia gamtos. Jisai, kaip koks jis matomas, taipo jau yra jos pavidalų vienas. Ir visas žmogaus tarpimas ir kilimas yra nešamas galingos įstatymų prievartos. Vienok toji neapsireiškia ūmai. Žmogus turi gana laiko ir vietos savaip gyventi. Ir tik ilgai ir plačiai gyvenęs, jis atsitrenkia į prievartą. Bet kol to neatsitinka, jis daro ir veikia, kas jam pamėgsta.

Tankiai todėl ir sakoma žmogų negamtiškai gyvenant, arba jį pasielgiant gyvuliškai. Nėra tai teisinga. Kad žmogus negamtiškai gyvena, jis nepuola atgal į gyvuliškumą. To jis negali. Bet jis puola į bjaurumą ir baisumą. O gyvulys, ar šiaip, ar taip, vis pasilieka gyvuliu ir gyvena gamtiškai.

Tasai baisumas, ką kartais „žmogumi“ apsireiškia, yra sukilimas galingų jėgų, kurios tik iš dalies yra gyvuliškos, o iš dalies visai kitokios rūšies. Paties žmogaus tuomet nebelieka nė menkiausio žymio. Žmoniškoji šviesa, būtent Išmintis, visiškai pradingsta. Baisumas yra tamsos galybė.

2mogus, kaip jis akims pasirodo, yra krūva įvairiausiųjų ir stebuklingiausiųjų jėgų. Kol nėra jos pabudusios, jųjų lyg ir nebūtų. Bet nėra,  taip sakant, tuomet neigi žmogaus. Neapsireiškia nei jo valia, nei Išmintis. Siaučiant gyvenimo vėtroms, prigimties jėgos iš lengvo bunda. Ypačiai tam naudingas yra kultūrinis gyvenimas. Svarbus taipo jau ir mokslas. Ir kaip iš paprastų dalykų pasidaryti galima plaišinimo prietaisas, taip ir žmogaus prigimties jėgos gali tapti naudingos, o ir labai pavojingos. Jas išauginus, reikia būtinai jas ir suvaldyti. Tuomet yra jos tiek naudingesnės tarnavimui, kiek didi jų galybė. Tik jas suvaldyti tegali patsai žmogus. Nėra jis regimasis žmogaus pavidalas, nei geismų ir nei minčių gyvenimas. Visa tai yra jam tik suteikta gimimu. Todėl ir vadinama prigimtimi.   Patsai  žmogus yra  dvasiškas, yra pati Išmintis, Valia ir Esybė. Ir vien šitai trejybei tegalima suvaldyti prigimties jėgas. Tik ji turi taipo jau pabusti regimame  žmoguje. Ir greta ano prigimties jėgų sukilimo didesnė, tvirtesnė, šviesesnė pastoti.

Gyvenimas ją taipo jau žadina, kaip ir prigimties jėgas. Tik neturėtų tosios daugiau, o žmogus menkiau pabusti. Tuomet jų suvaldymas nėra galimas. Dar lygiai ir yra toks mūsų gyvenimas, kad jis tik vis paskiau atsiekia patį žmogų.

Tasai be to ir labai ypatingu būdu gyvena su savo prigimtimi. Josios jėgų krūvoj jisai esti kaip kokia šviesa, kuri taip su jomis susiliejusi yra, kad beveik vienu su jomis žinosi. O toks yra čia gyvenimo įstatymas: su kuomi žmogus žinosi vienu esančiu, tat jis ir esti ir tokia yra ir jo sąmonė, jo žinojimas ir pasižinimas.

Dar mūsų amžiaus žmogui nuolatai ir įkalbama, būk esąs patsai savo prigimtis ir nieks kits. Nuolatai su ja jis suauginamas, ir todėl yra su ja ir labai suaugęs. Tik prityrimas išvien tą vienybę ardo. Išvien jis žmogui parodo, kaip jis savo prigimties jėgų pavergiamas. Ypačiai aiškiai tai apreiškia kultūros žmogaus prityrimas. Taip viens kitam priešinas prityrimas ir mokslas žmogaus omenyje, ir žmogus pasilieka, koks buvęs. Negali kilti, nežinodamas, kaip ir kur. Ir gyvena toliau savo paprastoj prietemoj. Kad nors kas jam pasakytų, jog jo uždavinys yra savo žmoniškumą žadinti ir stiprinti! Gal tuomet to ir panorėtų ir darytų. Ir pasijaustų bežengiąs švieson.

Tuom tarpu jam tikrinama, jog nėra nė tos vergovės, ką jis gyvai pajaučia. Esanti toji tik jo paties dingstis. Palaimingu būdu nors dar patariama, kad žmogus susivaldytų. Kad tai tik ir įsikaltų kultūros žmonės! Be abejonės, tuomet kaskart aiškiau išvystų, jog yra vienas, kas valdo, o antras, kas valdoma. Suprastų save atskirti nuo savo prigimties. Ir tuomi parimtų daugiau savyje ir būtų šviesesni, skaistesni.

Tik tas atsiskyrimas šiuo savo prigimties nėra toks lengvas dalykas. Labai drūčiai ji prisikibusi prie žmogaus. Ir tūliems rodos, jog atsiskirti nuo jos yra atsižadėti visų gyvenimo smagumų, net paties gyvenimo. Todėl tankiai apie tai kalbama kaip apie paties naikinimą, arba apie peiktiną silpnučių nesusipratimą, apie gyvenimo niekinimą ir bėgimą iš šio pasaulio. O tik kiekvienas nors šiek tiek iš prityrimo žino, jog, pasiduodant prigimties jėgų linkimams, išeina silpnas žmogaus apsireiškimas, bet pasiduodant tam, kas gražu, teisu, prakilnu, trumpai, kas tikrai žmoniška, stojasi didžiausieji ir geriausieji žmonijos veikalai4 (4 Taip ir  rašte:  Dr.  Paul  Deussen,  Elemente  der Metaphysik, perskyrime: Ueber das Wesen des Idealistus).

Be to, ans persiskyrimas nėra regimas, erdvinis dalykas. Yra jis skirtumo žinojimas, žinojimas žmogaus liuosybės, arba dykybės. Ir todėl žmogus šitų žinojimu kartu ir įgyja galybę prigimties jėgoms valdyti. Tuo žinojimu jis tiesiog išauga iš prigimties priespaudos bei vergovės ir iš jos tamsumos.

Nieks negal žmogaus iš jos išvesti. O tik jisai pats. Nieks šiaip negal jo pastatyti ant aukštesnio stovio, kad jis pats nepasiilgsta, nenori to prakilnumo. Tik paties žmogaus pasiryžimas ir noras gali jį iškelti iš prigimties taip, kad išaugęs iš jos ją pilnai ir suvaldyti gal ir ja pasinaudoti šiame pasaulyje apsireikšti pilnoj žmoniškoj šviesoj, grožybėj ir didybėje. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas