Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

 PRIGIMTIES PRIRUOŠIMAS

Iš prityrimo esti žinoma, kad tamsus yra tas žmogus, kurio prigimtis yra bukli ir žiauri. Toks žmogus paprastai visai gamtiškai gyvena. Jojo, visai kaip ir gyvulių, prigimtis pildo savo reikmenes. Patsai žmogus savęs nejaučia, o tik vien savo prigimtf. Nesą, kad menkas yra minčių gyvenimas, linkimai vangūs ir tiktai sapningi geismai, tuomet patsai žmogus tarytum padingęs esti savo prigimtyj. Toji jį visiškai yra įtraukusi į savo nesižinojimą.

Kitaip atsiranda, kad prigimtis visokių erzinimų, skausmų ir smagumų užgaunama. Tuomet žmogus esti priverstas savo   prigimtimi, net visu savo gyvenimu daugiau pasirūpinti. Ir stojasi čia visai ypatingas judėjimas. Kad jau paprastai prigimtis yra įvairiausių jėgų krūva, kuri nuolatai ardoma ir iš naujų jėgų naujai kraujama, tad kuo daugiau žmogui pačiam prigimties dėlei triūsiant. Kaip kūnas įvairesniais valgiais maitinamas, taip ir geismų ir minčių gyvenimas aprūpinams guvesniais dalykais. Tuomet žmogus jaučiasi šviesesnis ir tvirtesnis. Bet ir patiria, kaip šita jo šviesa ir jo tvirtumas visai toks, kaip kuomi jo prigimtis maitinta. Toliau ir pasirodo, jog pagal tai tankiai prigimtis viršų palaiko žmoguje ir pagaliau aiškiai išreiškia savo linkimą: būti šelpiama paprastu būdu.

Iš viso to matyti, kad prigimtis tokių naujų jėgų reikalauja, kokiomis ji patlab apsireiškia; kad pagal tai žmogus jaučiasi šviesesnis ar tamsesnis, tvirtesnis ar silpnesnis ir prigimčiai vergauja arba ją valdo. Prigimtis todėl gal ir turi būti žmogaus tikslams priruošiama. Jos minčių ir linkimų gyvenimas turi būti perkeičiamas ir kūnas maitinamas geriausiu būdu sulig gamtos įstatymais. Matydami žmogaus puolimą, tūli tiki aplinkenybes tai padarant. Ir šalinas nuo „svietiško" gyvenimo ir nuo „nelabųjų" draugų, ką „žmogų“ tik išvadžioja. Nežinoma tiems žmonėms, kad kūnas veikia, kaip geismai jį varo. O tie vėl sukyla, kaip juos mintys vadžioja. Todėl nieko nepadaro žmogaus bėgimas nuo „svieto". Reikia prigimtį priruošti geram tarnavimui. O kadangi prigimties galingiausieji apsireiškimai prasideda iš minčių, todėl šitą primosimą tegalima tinkamiausiu būdu atlikti prasidedant" su minčių gyvenimo taisymu. Aiškiai yra ir paprastam žmogui numanoma, jog savo prigimtį tegalima valdyti iš minčių aukštybės. Su mintimis žmogus tarsi arčiausiai susieina. Jomis jis gali paliepti linkimams ir geismams ir tais – toliau kūnui. Norint įgauti pilną valdžią ant prigimties, tik tokiu keliu tegalima prie to prieiti.

Kas prasidėtų pirmiau su kūno atnaujinimu, paveikslui, su atsilaikymu nuo alkoholio ir viso to, kas kūną apsunkina, menkai ką atsiektų. Kūne berods palengva nyktų linkimas stipriai prisigerti. Ir daug piktenybių ir žiaurumų žmogus išvengtų ir jų nepadarytų. Vienok visa tai būtų tik menka dar nauda. Pareitų žmogui proga, rastųs išvadžiotojų, ir jis gyventų kaip seniau. O, be abejonės, vien tai svarbu, kad žmogus visuomet, kokios ir būtų aplinkenybes, pasielgtų protingai ir žmoniškai. Bet jam tai tėra galima, kad jis savyje toks tvirtas pastojęs yra, jog jokie įkalbinimai ir viliojimai jo apversti nebėgai.

Šito tvirtumo negalima kitaip priruošti, kaip žmogaus minčių ir linkimų bei geismų perkeitimu. Į visai kitą šalį jie turi krypti. O tik ne vien tai. Berods galima lengviausiai suvaldyti savo prigimtį, atidą kreipiant nuo netikusio dalyko į kitą. Nieko nedaro, kad tasai ir šiaip nieko nevertas. Vis tik žmogus išvengia negeistinos vergovės. Ir būtų gerai, kad nors tai žmonės plačiau ir aiškiau žinotų! Vienok svarbiau už visa tat yra, kad žmogaus mintys ir linkimai, jo visas vidus kryptų į paties žmogaus esybę, į jo vidaus pamatą. Tuomet stotus žmogaus Išmintis ir Valia, visa jo šviesa ir tvirtybė.

Taip žmogaus prigimtis turi būti priruošiama jo apšvietimui ją taisant iš vidaus, jokiu būdu ne iš paviršiaus. Kad bus kitoks pastojęs jojo pasaulio ir žmogaus gyvenimo supratimas, bus ir kitokie jo linkimai, geismai ir sapnai, ir pat jojo kūnas priešinsis tūliems valgiams, gėrimams bei veikimams. Ir vėl bus žmogui galima geriau suprasti ir manyti. Slinks žemyn tokiu būdu visos apsišvietimo kliūtys. Prigimtis visuose savo gyvenimo skyriuose bus giedresnė, ir pati žmogaus šviesa galės aiškiau spindėti. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas