Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

 KELI PATARIMAI

Prigimtį norint pertaisyti, reikia pirm viso žinoti, jog visa tai tik visai iš lengvo gali nusiduoti. Palengva teauga augmenys ir kiti kūniški pavidalai. Palengva ir tegali kitoks virsti prigimties vidus. Kam nepasiseka visa tuo jau, tas neturėtų nusiminti. Tamsumai, kurie šalinami, vi iš naujo sukyla, kol tėra jų ir menkiausias kvapas. Tik nereikia sustoti auginus naujas skaidresnes mintis, švelnesnius jausmus, linkimus, geismus, maitinus savo kūną valybesniais, tyresniais valgiais.

Toliau ir reikia pastebėti, kad vien išmesti, kas sena kas apkreipta, visai nėra naudinga. Tuštumas esti pavojingesnis už blogą prigimtį. Jokių minčių omenyj neturėti yra pavojingiau negu penėti tamsias mintis. Visuomet reikalinga vietoj to, kas iš žmogaus šalinama, įsitiekti, kas nauja ir gera. Tat būtinai reikalinga. Kad visi tie žmonių „mokintojai“ tai tik gerai įsikaltų ir atbotų! Kiekvienam žinoma, kaip kūno išalkis verčia prie blogų darbų. Į dar daug blogesnius, net į baisius darbus stumia ir varo omenies tuštumas. Be jokių tvirtų minčių ir linkimų paprastas žmogus niekuomet neturėtų pasilikti. Todėl, taisant savo prigimtį, reikia būtinai tuomi pasirūpinti, kas galėtų būti naujai priimama.

Berods ir negalima kiekvienam pasakyti, ko vengti, o kuomi rūpintis reiktų. Kiekvienas stovi ant visiškai ypatiško laipsnio ir turi todėl visai savotišką kilimo taką ir būdą. Bet ir tik mažumą pažengdamas švieson, kiekvienas patiria tą patį dalyką. Todėl ir galima aplamai tarti apie tai, kaip reikia apsišvietimui prisiruošti.

Tikru būdu šviesai prisitaisę ir iš tikrųjų pažengę švieson, pasijaučiame visuomet didesni ir tvirtesni. Kitaip sakius: jaučiame džiaugsmą ir galybę, kokios lig tol nepažinome. Kiekvienas žingsnis pirmyn suteikia šviesesnį išmanymą ir tvirtesnį norą. Kuomet to nėra, galima tikrai žinoti, jog nebuvo tuomet kilimo, o puolimas.

Vienok reikia atsargiam būti. Tūli dalykai linksmina mus, tačiau neveda švieson. Paprastai žmonės tuomi linksminami, kas jų geismus pildo. Antraip jie liūdninami. O abejaip jie apsirinka. Nėra čia tikro džiaugsmo nei skausmo. Trumpas tėra ans linksmumas, praeina veikiai ir nuliūdimas. Iš abiejų pasilieka kartumas. Žmogus grimzta į tamsumą; ir jojo noras pasilpsta, kol neišnyksta visai. Tikrasis džiaugsmas sekamas visuomet smagaus jausmo. Žmogus nusimano esąs aukštesnis, ir jo noras tvirčiau kreipiasi į jo tikslus. Žmogus pastoja daugiau žmogumi. Ir niekuomet nėra jam galima nusiminti, kad jis kilęs yra į žmoniškumą. Pat kiekvienas skausmas, ką būtų pasidaręs žmogui kylant, virsta džiaugsmu.

Yra tai tikri saikai savo prisiruošimams seikėti. Bet naudinga ir yra žinoti kiekvienam, koks jisai ir nebūtų, kad nereikėtų niekuomet prie to prisiartinti, kas abelnai vadinama prastu, žemu, blogu. Ir visai geri anie patarimai, kad reikia akis ir ausis saugoti nuo piktų paveikslų ir žodžių. Bet daug svarbiau dar yra nieko pikto, sukraipyto ir kvailo nemanyti ir negeisti, ir minau apie tai nekalbėti. Ką manome ir tariame, tai labai atsiliepia visai mūsų prigimčiai. Kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu ji šviesesnė ar tamsesnė pastoja. Todėl nemanykime ir nekalbėkime niekuomet niekų.

Šitą gerai supratę, turime berods ir sakyti, kad lygiu būdu netinka įsidėti į galvą bet kokių mokslų, kad reikia saugotis apkreiptųjų ir klaidingųjų. Vienok čia sunku pasakyti, ko vengti reikia. Be abejonės, visos mokslo, ypačiai gamtos mokslo, žinios yra naudingos. Tik reikia atskirti žinias nuo išvedimų. Tūli tiki juos esant žiniomis. Tikrosios žinios gal kiekvieno žmogaus būti ištiriamos, žinoma, su reikalingomis išlygomis. Išvedimai vis kitokie, sulig žmogumi. Berods yra ir žinių, kurios suvokiamos ne regimam pasaulyje, tai esti ne paviršutiniu pajutimu, o neregimuose gyvenimo skyriuose, tai esti regėjimu ir išmanymu. Tokias žinias paduoda ir šitas bei jam lygūs raštai. Tačiau jos aiškiai skiriasi nuo išvedimų. Jos gal kiekvieno žmogaus būti patiriamos.

Bet būtinai vengti reikia aklo tikėjimo bet kokiu mokslu. Kiekvienas tur būti mėginams. O kad tai negalima, reikia nors žiūrėti, ar jam nesipriešina teisybės jausmas, kur ypačiai aiškus protingam žmoguje, neapsunkintame visokių „mokslų“.

Toliau reikia atsiminti pamatinę žinojimo išlygą, būtent tą, kad žmogus pačiame išmanymo viduryje stovi ir kad visuomet toks esti ir jo išmanymas ir supratimas, koks jis yra. Save pažinus, tegalima savo išmanymo vertybę išvysti. Bet galima ir tik tad visą gamtą, visą gyvenimą pažinti.

Kas žmoguje, tai esti jo prigimtyje, randama, tas ir yra gamtoj. Ir kaip jis savo viduje gal atskirti tris gyvenimo arba sąmonės skyrius, taip ir gamtoj. Nekalbant apie dvasiškąjį skyrių, kurs tik retiems težinomas, yra gamtoj kaip ir žmoguje minčių, toliau geismų ir pagaliau kūniškasis gyvenimo skyrius. Žmogus tai viename, tai antrame aiškiau žinosi. Įmigdamas visai atsitraukia nuo kūniško gyvenimo.

Tuomi žmogus patiria kitą tikrą žinią, būtent tąją, kad gyvenimas laikais sukyla ir vėl dingsta, kaip koks bangavimas. O yra jųjų trumpi, ilgesni ir labai ilgi. Visi jie apsireiškia, kaip neapverčiami įstatymai tai valdo.

Kad visas gyvenimas sulig įstatymais apsireiškia, yra tokia žinia, kuri nei menkiausio nutarimo neužleidžia. Nieks neatsieina iš netyčių arba be įstatymų. Visas Visatos gyvenimas nuo didžiausių lig mažiausių dalykų yra neperžengiamų įstatymų tvarkintas.

Priminti reikia šišon berods, kad paprastam mokslui dar tik tėra žinomi keli įstatymai. Todėl ir čia dar daug kalbama apie „netyčias“.

Pagaliau viena žinia yra svarbiausia iš visų. Bet ji tėra įgyjama šviesiausiu išmanymu, kad ir numanoma kiekvieno šiek tiek giedro žmogaus teisybės jausmu. Yra tai ta žinia, kad visos Visatos Priežastis tėra Viena, ir kad jos Akivaizdoje visa nusiduoda. Neturi Ji pradžios nei pabaigos. Iš visų gyvių, ką regime, žmogus stovi arčiausiai Jos. Todėl jisai, tai esti jo esybė, turi būti tikresnė už visa, kas šiaip apsireiškia, ir sulyginant nors išrodyti nepragaišinga.

Taip žmogus turėtų išmokti tartum iš savo vidaus gilybės žvelgti į gyvenimą. Ir todėl jam reikalinga tą gilybę suvokti ir čia gyventi. Tuomet stovėtų jis pilnoj šviesoj. Nelengvas tai dalykas ir neįgyjamas taip vos pamanius. Bet iš prityrimo žinoma, kad tasai, kurs ieško, kas gražu, teisu ir prakilnu, pagaliau tikrai ir suranda šviesą. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas