Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

 

TVIRTUMO VYKINIMAS

Paklaustas, kaip išmintingam pastoti galima, atsiliepė bet koks išmintingas: „Reikia pasirūpinti šventam būti, tuomet randasi ir Išmintis; o kaip šventam pastoti galima, tai kiekvieno paties dalykas“. Kas lig šišon šį raštą akylai skaitęs yra, bene bus manęs, kad tasai iš tikro ir tiktai pataria, kaip šventam tapti galima. Tačiau to lig šiol sakyta dar nei nebuvo, o šalia kito, vien išguldyta, ko vengti reikia, jeib neapsiniauktų per labai žmogaus Išmintis. Bet paprastai žmonės tiki tą šventą esant, kurs nieko blogo ir pikto nepadaro. O tai apsirikimas. Patsai šventumas turi pareiti akivaizdon. Taip jau ir reikia sakyti, kad pati Išmintis turi aiškesnė pastoti, pats žmoniškumas turį būti tiesiog auginamas,.

Be to, šventumas ir šviesa ir nėra gentišku vien pagal žodį. Yra pagaliau abu tas pats dalykas. Ir todėl tikybos mokslai beveik daugiau ir geresnių patarimų paduoda, kaip išmintingam pastoti galima, negu kiti. Tik nebenumano žmonės to, ko tie mokslai nori. Beveik, sakytum, žmonės nebežino, kas verta ir kas neverta, žiūrint į žmogaus apsireiškimus. Taip tankiai tėvai džiaugiasi vaiku, kurs ant žodžio klauso, o pykinasi kitu, kurs varo „savąsias“; vadina aną geru, o šitą piktu. Nemano, jog gerasis taipojau paklusnus bus išvadžiotojams kaip ir tėvams, o kietsprandis vis varys „savąsias“. Iš tikrųjų svarbu pirm viso yra tvirtasis noras. Ir niekuomet neturėtų tėvai laužti savalninkumo, o tiktai kreipti jį į tai, kas geresnio išmanymo rodoma. Bet pirm viso svarbu yra, kad žmogus patsai rūpintųsi patvirtėti. Nesą patvirtėti yra tiek jau, kaip šventam ir išmintingam pastoti.

Labai palengva tvirtumas teauga. Ir vis reikalingas paties žmogaus pasiryžimas. Žinoma yra, kad žmogui tai šis, tai tas pareina į omenį, ir paprastai žmogus tam ir duoda valią. Bevaikštinėdamas ar ir bedirbdamas jis mintimis skrajoja kažin po kokias padanges, arba šitą ar aną nusitveria ir vėl padeda, ir tuoj mintimis vėl visai kitur yra, kad nei nebžino, kur ką padėjęs, ką padaręs.

Be galo žmogus tuomi sumenkėja. Tvirtybės jis negali turėti. Bet kas kartą, kad kas įpuola, kreipiant atidą į paties parinktą dalyką, po mažumytį tvirtumas auga. Tas pat atsitinka, kad žmogus žiūri su savo mintimis vis pasilikti prie to, ką daro. Po neilgo laiko nuolatinio tokio darbo žmogus aiškiai numanys noro ir valios tvirtumą ir pasijaus daug geriau išmanantis. Žmogus nusimanys paaugęs savo esybėje ir pasijaus savo prigimties valdonu pastojantis.

Arti tokio savęs auginimo stovi ir tai, kad žmogus steigiasi kantrus išlikti arba pradėtąjį darbą lig pabaigos varyti. Iš pradžios tai nelengva. Ypačiai karštuolis negali kantrus būti. Jis turėtų, kuomet jo kantrumas pradeda nykti, tuojau savo atidą kreipti į ką kita, jeib užmirštų, kas jį nekantrų padaro. Tokiu būdu jis palengva išmoks savyj parimti ir patvirtės. Toliau tad jau ir galės atvira akimi žvelgti į visus užpuolimus.

Sunkiau yra lengvaširdžiui išmokti kantriu ir rimtu būdu pradėtąjį darbą tolyn varyti ir pabaigti. Ypačiai tokiam, kurio omenyj svajonių srovės tik plūsta, kaip tūlam dailininkui. Tam reikia visuotinio patvirtėjimo. Visokiu būdu jis turi auginti savo žmoniškąją didybę, kaip tai, paveikslui, šitame rašte patariama. Ypačiai reikia žadinti širdingus jausmus pradėtajam veikalui. Niekuomet nebandyti tokį tverti, kurį gaminti tik taip „įpuola“. Ir nereikia tuoj pradėti, kaip tik prasimanius. Parimti turi omenyje veikalo diegas. Todėl ir nereikia apie jį su kitais kalbėti, o ir neleisti kitoms mintims jo iš omenies išbriauti.

Yra čia tas pats dalykas, kaip pažado ištesėjimas. Labai tai svarbu paties žmogaus patvirtėjimui. Ir vėl čia matyti, kad žmogus patsai tegali save auginti, o gyvenimas tam ir yra geriausia proga. Iš visų pusių reikalaujama, kad žmogus šį ar tą darytų. Lengvai jis tai ir pažada. Tvirto noro žmogus neranda tiek progos žadėti kaip kitas. Lengvaširdį veikiau visi nori išnaudoti. Matyti, kaip gyvenimas augina žmogų. Bet jis jį ir naikina, kad jis nesusipranta. Ką žmogus yra žadėjęs, jis turi ir ištesėti. Tarsi pats turi savo žodžio vietoje visu galėjimu pasistoti. Taip žmogus pasilieka vienybėje su mažiausiu savo pa-norėjimu ir linkimu. Ir tasai, ką pradėjo augti, nėra nai-kinams  žodžio  neištesint, o šelpiamas, stiprinamas.

Nėra tai plačiai žinoma, jog taip iš tikro esti. Tačiau labai tankiai matyti, kaip žmogaus tvirtumas dingsta, jam žodžio neištesint. Lyg jis savo žmoniškume nyktų. Antraip kiekvienas gal ištirti, kaip jis tarsi galingesnis pastoja, tą išpildydamas, ką sau pačiam ar kitam pažadėjęs yra. Bet ne vien tai. Kas kartą jis lyg iš nežinių labiau ir laikosi savo žodžio ir atsargiau žodį duoda. Ir ne vien valios, bet ir Išminties galybė auga. Ir negal vienas kitam geriau patarti, kaip tai: visuomet pasilikti ir menkiausiuose dalykuose prie tartojo savo žodžio. Visuomet buvo, o iš dalies ir dar šiandien tame randamas žmogaus prakilnumas. Todėl reikia žadėjus ir ištesėti arba visai nežadėti.

Menkiausiuose dalykuose tai tiekjau svarbu, kaip didžiausiuose. Bet menkesniuose veikiau galima pramokti prie žodžio pasilikti ir tuomi patvirtėti. Maži dalykai tankiau stojasi. Ir iš jų lengviau matoma, kad noras arba gi valia svarbiausioji viso pasisekimo dalis yra. Akylai pabojant, kaip koks darbas vykinams, pasirodo aiškiai, jog tvirtas noras tarsi stebuklu atsiekia savo tikslus. Bet, kad kas žadėta, o prie ištesėjimo tik vos slenkama, tad jau nesiseka niekuomet. Tūli kalba apie kažin kokius priešingus dalykus. Dargi mano, geriau būtų buvus savo žodžio nepildžius. O tikroji nesisekimo priežastis buvo vangusis pasiryžimas, silpnasis noras. Todėl būtinai reikalinga visuomet su pasikėlimu laikytis žodžio. Tik taip auga tvirtybė ir stojasi pasisekimas.

Daug dar būtų galima apie tai kalbėti. Gyvenimas nuolatai duoda žmogui progos savyje pasitvirtinti. Mesti reikia j šalį visą abejojimą ir bailumą ir stotis prie darbo. Berods aklas drąsumas yra paikumas, kurs drąsuolį pagaliau visai nieku paverčia. Bet kas ne karščiuodamas, o su ramiu dvasios žvilgiu ir nusitikėjimu tveria už darbo, tas nepadarys niekų. Nepasisekimas tiesiog gaminamas, kad kas pradėtąjį darbą nupeikia. Tankiai girdima: būtų visai gerai, bet – išeis ir tat nieku. Yra tai silpnųjų ir paikųjų bei atbulųjų niekinimo ir naikinimo būdas. Kas nori tolyn eiti, kas nori dvasiškai augti ir tarpti, turi savo viduje nuolatai laimėjimo jausmą žadinti ir gaivinti ir su linksmu nusitikėjimu ir drąsumu savo pirmiau gerai apmąstytą ir po to sau ar kitam duotą žodį pildyti. Taip pasiseks darbas, ir juomi padidės ir žmogaus tvirtumas. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas