Apsišvietimas
- Vydūno raštai I tomas
- Peržiūros: 6164
- Apsišvietimas
- GALUTINIS VISŲ ŽMONIŲ IEŠKINYS
- TIKROJI ŽMOGAUS GYVYBĖ
- GYVENIMO TIKSLO SUPRATIMAS
- **ŠIŲ DIENŲ ŽMOGAUS APSIŠVIETIMAS**
- MOKSLO GALYBĖ
- ŠlOS DIENOS MOKSLO ĮTEKME ŽMOGUI
- MOKSLAS IR ŠVIESA
- **APSIŠVIETIMO KLIŪTYS**
- MOKSLO PAINIOS
- KAIP MINTIS KLIUDINA APSIŠVIETIMĄ
- KAIP KARŠTUMAI APDENGIA IŠMINTIES ŠVIESĄ
- APSIŠVIETIMO KLIŪTYS KŪNE
- **APSIŠVIETIMO IŠLYGOS**
- ŽMOGAUS UŽDAVINYS
- PRIGIMTIES PRIRUOŠIMAS
- KELI PATARIMAI
- **PATS IŠMINTIES AUGINIMAS**
- TVIRTUMO VYKINIMAS
- ŠVIESOS ŽAIDIMAS
- IŠMINTIES STOVIS
- Visi puslapiai
IŠMINTIES STOVIS
Taip toli parėjus, kad jame Išmintis pilnai užtekėjusi, žmogus visai pasikeičia. Lig tol jis ieškojo, norėjo to, kas džiaugsmo ir palaimos teikia. Ir vis apsiriko. Bet ir vis artyn priaugo prie to, kas ją iš tikrųjų dalina. Ir kai jis artinos, jis vis daugiau ir užmiršo ieškoti sau ko įgyti, o pastojo vis daugiau pats dalinąs ir teikiąs. Prie Išminties artyn prieiti yra ją viduje pajausti, vienu su ja būti, Išmintimi pastoti. Tuomet žmogus yra tapęs džiaugsmo ir palaimos viduriu. Nebereikia jam nieko. Patsai jis dalina. Jame yra išnykę, kas nori ir ieško, kad ką gautų. Pasilieka vien, kas teikia.
Gyvenimo, pasaulio Priežastis žvelgia iš žmogaus sielos ir akių, kaip iš saulės. Pilna vienybė yra atsiekta. O tai esti Šviesiausioji Meilė. Nepažįsta toji jokių skirtumų. Todėl ir nėra jai krašto. Visa ji savyj suglaudžia, visą žmoniją, visą gyvybę. Nėra, ko jai reikėtų, o vien tik save dalinti ir teikti.
Nenumanoma yra paprastam žmogui ta augančioj i palaimos banga, kad meilė nuolatai pasididinti gali. Žmogus tuomi stačiai slenka į neapsakomos palaimos, galybės ir šviesos gilybes. Nebėra tarp jo ir Amžinojo dar skirtumo. Nesą žmogaus nebėra. Iš jo Vienas tik apsireiškia, kurs Vienas iš tikrųjų ir tiktai esti.
O regimasis žmogus vaikščioja tarp žmonių, kaip kokia Dievo Malonė. Jo artybė laimina. Jo žodis apšviečia. Jo valia stiprina. Kur jis nueina, čia užteka saulė. Ir nyksta nuliūdimas. Džiūsta ašaros. Šventas jisai. Ir išmintingas, nes šventas.
Visi gyvenimo slėpiniai jam atviri. Nežvelgia jis iš paviršiaus į juos, o iš vidaus. Visa galybė jojo rankose yra. Visa grožybė iš jo spindi. Apsišvietęs jis yra iš tikrųjų. O ne vien tai. Pats jisai yra pastojęs pati šviesa. Pati amžinoji šviesybė jame šviečia.
Retai tokių žmonių randasi. Tačiau kiekvienas žmogus turėtų tą Išminties stovį atsiekti. Ir jis tai gali. Tik reikia tuomi rūpintis. Pačiam reikia prisiruošti, pačiam ir pasiryžti. O paties noras to tik ir ieško. Todėl ne aklai vykimės šviesą, o reginčiomis akimis.
Tesie ramybė su visais!
- << Ankst
- Toliau