Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

GYVENIMO TIKSLO SUPRATIMAS

Aplamai imant, galima sakyti, kad žmonės labai aukština Išmintį. Tarp visai ant žemo laipsnio stovinčių žmonių išmintingasis gyvena kaip koks Dievo pasiuntinys. Ir senovėje tokie tiesiog kaip dievai arba nors kaip dievų sūnūs buvo garbinami. Iš dalies tat ir pasiliko lig šių dienų. Galima berods sakyti, išmintingasis savo Išmintimi kitus priverčia, kad ir nenoroms, jį garbėj laikyti turi. Vienok tuomi tik ir užtikrinta, kad Išmintimi žmogus aukštai iškyla. Visuomet jis pasilieka aukštūnu. Ir jo galybė, tikrai žiūrint, pasirodo didesnė už karalių ir ciesorių galybę. Toji gali būti naikinama, kad ir niekuomet nebsistoja iš naujo, bet Išmintis, kiek ir pasistengtum prieš ją, galiausiai tik viršų palaiko.

Taip Išmintis pasirodo aukščiausias šio gyvenimo dalykas, ir taip žmonės žiūri į ją. Tačiau galima pastebėti, kad žmonės ne taip ir pasielgia, lyg jie Išmintį iš tikro aukštintų. Yra čia tas pats dalykas, kurs kitur3 (3 Vydūnas. Žmonijos kelias) iš kitos pusės aiškintas, būtent kad žmonės gyvendami užtvirtina, jog gyvam būti yra labai svarbu, o protavimu ir savo pasielgimu tam lyg prieštarauja.

Ir tai suprantama. Reikia tik omenyj turėti, kad kūno gyvybė yra prietaisas šitame pasaulyje sąmoningam pastoti, o sąmonė vėl prietaisas Išminčiai apsireikšti. Įmanytai sąmoningas pastojęs, žmogus gal sąmonę su kūno gyvybe sulyginti ir sąmonę aukščiau statyti. Jis gal suprasti, jog kūniškasis gyvenimas tam turi derėti, kad sąmonėj rastųs turtingesnis turinys ir kad ji tuomi daugiau sušvistų. Tuomi jam pasirodo pati jo gyvybė didesnė, galingesnė, ir jis džiaugsmingas, net palaimingas tikisi pasijausti. Pat ir tie, ką kūno gyvybę naikina, „nusižudo", tą užtikrina. Jie nusibengia sąmonės paturtėjimo nebnumanydami. Ir todėl jiems pasirodo kūno gyvenimas nieko nevertas. Taip jie ir kiti, kurie paprastai gyvena, nieko nenumano apie tikrąjį žmoniškumo laipsnį, apie Išmintį. Per labai jie vienu pastoję yra su savo sąmonės turiniu ir kūno gyvenimu. Nežino, nejaučia jie ir trečiojo gyvybės laipsnio. Todėl ir nesistengia ant jo užkopti.

Kas jįjį regi, tas, be abejonės, kitaip gyvena. Mato, jog gyvenimas yra kelias į aukštesnį gyvumą ir kiekviena to kelio dalis yra tiekjau svarbi kaip kitoji. Be pirmojo žingsnio nėra galimas antrasis ir tretysis. Aišku taipo-jau, kad antrasis toliau nuveda negu pirmasis, o dar toliau tretysis. Tretįjį žingsnį žengiant, gali būti, kad pirmasis bei antrasis pasirodo nebe tokie svarbūs. Vienok, žiūrint į kelio galą, visi trys žingsniai būtinai reikalingi.

Mūsų amžiuje labai daug ir plačiai kalbama apie pažangą. Tačiau nežinoma, koks tas pažangos takas ir kur jis nuveda. Todėl reikėtų nuolatai atkartoti, kad pažanga yra kilimas į pilnesnį, tobulesnį žmoniškumą, į aiškią sąžinę, į skaidriąją Išmintį.

To nematydami, žmonės krypsta šen ir ten. Nori šio ir kito. Vis tikisi sulauksią pasimėgimo, džiaugsmo ir palaimos. O vis apsirinka ir ieško iš naujo. Iš tikro kūnu būti gyvam yra smagu, bet sąmoningam būti yra džiaugsmas, o Išmintyje gyventi palaima.

Bet gal tūli tai ir numano. Tik nežino, kaip reikia prieiti prie Išminties. Vienas tik pamokinimas nieko neištaiso. Žmogaus noras nepažadinams vien žodžiais. Jis turi būti judinamas pasimėgimu, džiaugsmo pajautimu. Todėl tat, kas žmogaus norą sukelti gali, turi tiesiog į jo esybę įsiekti, turi tiesiog su ja susitikti, turi paties žmogaus patyrimu pastoti. O kadangi tai nelengva padaryti, todėl žmonės, turėdami ir geriausius mokslus, vis ir nuolatai klydinės ir ieškinės, kol neišras, kas tikrąją palaimą teikia. Ir tik tuomet jie bus tikrąją pažangą supratę, kadangi jie toliau bus pažengę. Jų rūpesnis bus tuomet, kad kūnas išliktų sveikas, kad sąmonė paturtėtų ir pagaliaus kad sąmonėje sušvistų Išmintis. Tik tasai žmogus gal Išminties palaimingumą numanyti, kuriame nors menka Išminties šviesa apsireiškia.

Šitą įvykinti tat gal būti vadinama Išminties auginimu. Jisai būtų tikrasis apsišvietimas. Jis nėra kitaip, o tik vien galimas Išminties užtekėjimu žmogaus sąmonėje. Ir ką žmonės darytų ir veiktų, apsišviesti norėdami, vis turi tat būti tiktai rūpesnis, kaip Išmintį sukelti, Sąžinę sužadinti.

Pirm viso berods reikia žinoti, jog tai iš tikro galima ir kaip tai galima. Reikia tiesiog išmanyti, kad Išminties apsireiškimas yra galutinis gyvenimo tikslas, kuriam žmonija artinas, tūliems nei nesijaučiant. Bet žmogus, kurs šiek tiek savo žmoniškumą numano, tuom nusimanymu ir įgyja galybę, bet irgi įsakymą prisidėti visomis jėgomis prie pildymo gyvenimo pareigos. O pilnai iškopusieji iš žmogaus nesižinojimo dirba kiek įmanydami, kad žmonija greičiau prieitų Išminties laipsnį.

Berods gyvenimas pats neša visus žmones prie šio tikslo. Ir tūli gal manys, jog tai žmogui pačiam nebereikia vargintis. Bet, rodos, labai lengvai suprantama, jog kelionė kuo labiau pasunksta, kad ji būtina, o dar ir prievarta reikalinga. Tikrai tai nepritinka aukštajam žmogaus stoviui. Tik gyvulys turi būti kartais varomas. Žengiant tolyn mielu ir tvirtu noru, kelionė nepasunksta, o, be to, dar greičiau ir toliau nueinama.

O kad apie tai pasidarytų mums aiškiau, šišon bus bandoma išguldyti, kas reikalinga žinoti.

Vis tik mokslas nieko nevertas, jeigu jis neišmėginamas. Mokslas tegali būti patarimas. Patsai žmogus turi gyventi ir veikti. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas