Ketvirtadienis, Gruo 05th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

 MOKSLO PAINIOS

Mokslas, kurs šiandien pirmoj vietoj stovi, liepia žmogui žvelgti beveik tik į vieną gamtos reiškinį, būtent į materiją. Visa kita tiki esant materijos šešėliu, arba to visai ir neboja. Ir todėl ne vienas jau mokslininkas pradėjo į šitą siaurumą rodyti sakydamas, kad toks jau gamtos reiškinys kaip materija esti ir jėga, sąmonė, protas ir t. t. Ir visi jie guldosi ant ypatingo neregimo pamato. Vienas gamtą tyrinėjąs mokslininkas tiesiog juokauja aiškindamas, koks ypatingas esąs tikėjimas tųjų, ką sako materiją esant regimo pasaulio pamatu, o tačiau toji materija tiktai esanti jųjų manymo dalykas, jokiu būdu nėra nei regima, nei nutveriama.

Toliau mokslas visai nemėgina didžios žmonių prityrimo dalies. Visa, kas žmonių prietaruose yra, ir tūli kiti gyvenimo reiškiniai visai dar nėra išmėginti, nei tikrai bandyta tai mėginti. Dauguma mokslininkų bijosi su tuom prasidėti. Ne vienas anų drąsiųjų, ką rūpinos tokiais tyrinėjimais, kitų nupeiktas tapo, jeigu nepašauktas tiesiog suklydėliu.

Didžiai girtina esti, kad mokslininkai atsargiai su tuomi apsieina, ką jie ištirti nori. Vienok tūli atvirai sako, jog, įsileidžiant j tyrinėjimą, paveikslui, žmogaus skirtumo nuo prigimties, visas su tiek vargu pastatytas mokslo bokštas griūva. Tuomi pasitikrina, kad mokslas guldytas ant sumanyto pamato, kurį judinant visas mokslas juda. Todėl mokslas turi vengti visa, kas jį sugriauti galėtų.

Labai ypatingas yra mokslas ypačiai viename dalyke. Į tūlus gyvenimo klausimus jisai atsiliepia: „To mes nežinome ir niekuomet nežinosime“. Apsisukus vėl kalba apie pažangą. Rodos, kad yra pažanga, pagaliaus žmonės turėtų užlipti ir ant aukštesnio išmanymo laipsnio. Bet lyg tuo nė netikima. Tūli supranta pažangą esant vien pavidalo pasitobulinimu. Vos vienas ir antras mokslininkas bailiai prataria, kad pažanga esti dvejopa, būtent kad pavidalas pasitobulina ir sąmonė bei jos šaltinis daugiau pasiskaidrina, kad Išmintis sušvinta. Abu dalyku atsieina gretimais. Bet, pavidalo pasitobulinimui pasibaigus, eina tolyn dar Išminties arba viso žmoniškumo tarpimas.

Tik mokslas apie tai nieko nesako, kaip galima tinkamiausiu būdu žadinti Išmintį. Paprastai tikima, jog kiekvienam duotas prigimtimi ypatingas Išminties saikas, o tasai negal būti nei padidinams, nei pamažinams, vien galima išmokti juom geriau pasinaudoti.

Vos kelis metus atgal tūli mokslininkai tvirtai tikėjo Išmintį esant vien kūno ypatingumu ir nieku kitu. Nuostabus labai toksai tikėjimas. Sulig juo ta iš kūno pastojusi Išmintis, kuri todėl neturi savyj jokios esybės, galinti išmanyti save pačią nieku, o kūną esant esybe. Rodos, tai išmanyti kūnas turėtų galėti. Paprastai kitą dalyką išmanyti tegali tat, kas aukštesnis už jį yra.

Bet jeigu taip ir būtų, kad Išmintis stojasi iš kūno, tad reikėtų tuomi pasirūpinti, kaip geriausiu būdu tat įvykti galėtų. Aišku bene esti, kad kūnas turėtų būti sveikas, toliau, kad jis nebūtų apsunkinamas jokių slogų, jausmų, erzinimų, kad galva nebūtų prikimšta visokių sukraipytų minčių. O jeib atsirastų galvoj Išmintis, turėtų galva būti mankštinama, bet ne paprastu „galvos laužymu“, o jos minkymu ir braukymu. To berods nieks nedaro. Vis tik būtų nuoseklus  toks veikimas.

Išmintingieji sako, jog Išmintis yra visur ta pati savo gyvenimo laipsnyje, kaip saulės šviesa regimame pasaulyje. Tik Išmintis neapsireiškia visuomet lygiu skaistumu. Aiškesnis arba silpnesnis jos apsireiškimas dera iš to, kaip kokia yra žmogaus prigimtis. Išmintis yra liepsna, o prigimtis žvakė. Žvakei esant netinkamai, ir šviesa menka. Norint geresnės šviesos turėti, reikia gerinti žvakę. Norint įgauti skaistesnę Išmintį, reikia taisyti prigimtį.

Vienok nėra Išmintis prigimties duoklė, kaip ir liepsna nesutveriama žvakės. Bet žvakė yra liepsnos ir tosios šviesos prietaisą, o taipgi esti prigimtis Išminties išlyga. Sako išmintingieji, kad Išmintis yra visai kitoks Visatos pamato apsireiškimas negu kūnas. Ir silpnasis numano, jog materija ir visi vien materiališki pavidalai yra dalykai, kurie nesižino, neturi savęs žinojimo, o Išmintis tat yra, kas save žino. Toliau visi giria, kas išmintinga, o peikia, kas neišmintinga, juokiasi iš girtuoklio, kurs nebsižino, kas atsieina su juom. Ir, aplamai žiūrint, pasirodo visur žmonių noras, kad Išmintis viršų palaikytų ant viso, "kas regima, tai esti ant – materijos. Aišku, kad Išmintis yra galybė, kad ji yra šviesa, ką per prigimtį apsireikšti steigiasi. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas