Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

Vydūnas. Raštai

I tomas. Vilnius „Mintis“, 1990 m.

Žvelgiu aukštyn, ir erdvėse visur išvydau tik tą Patį Vieną. Žvelgiau žemyn į jūras. Ir čia bangavo bangose visur tik Jis Pats Vienas. Žvelgiau į širdį. Tai buvo jūros, pasaulių begalis ir nesuskaitomi sapnai. Bet ir juose išvydau tiktai Jį Patį Vieną.  Iš Rytų šalių mokslo.


APSIŠVIETIMAS

KELIAS ŠVIESON


GALUTINIS VISŲ ŽMONIŲ IEŠKINYS  

Sako garsusis anglas Bulveris-Litonas: „Pirmasis bei nepašalinamasis, gražiausias bei prakilniausias gamtos įstatymas yra žmonių nelygybė“. Tas žodis priešinas tūlųjų tikėjimui. Vienok nelygybė nesirodo tik vien tarp žmonių. Visose gamtos valstybėse regimai tas pats įstatymas valdo. Nėra du akmens grūdeliu, nėra du lapu ant vieno medžio, ką būtų visiškai lygiu. Bet skirtumai vis didesni pastoja, kuo aukštesnis yra tas laipsnis, ant kurio gamtos gyvenimas apsireiškia. Augmenys daugiau skiriasi nuo viens antro, negu akmenys. Dar daugiau skirtumų yra tarp gyvulių, o didžiausieji tarp žmonių.

Ir tie skirtumai nesireiškia tiktai pavidalu, tojo sveikata, gyvybe ir gyvenimu, bet ir žmogaus protu, žmogaus manymu, jo geismu, troškimu, linkimu, o galiausiai ir jojo noru, jojo valia, išmintimi ir sąžine. Iš visų tų skirtumų labiau pasidaro žymūs tieji, ką stojasi su žmonių linkimais, geismais bei troškimais. Dėl tų dalykų žmonės virsta tiesiog viens kito priešu ir nevidonu. Ir iš to gema ir nuolatai auga visa tat, kas bloga, kas bjauru, kas žmogų žemina ir kankina, kas jam teikia visą nepalaima, vienu žodžiu, kas nežmoniška.

O rodos, žmogus tikrai nori to, kas duoda palaimos. Tūli filosofai tiesiog sako palaimą esant vieninteliu žmonių linkimų, geismų ir norų galu 1 (Toks mokslas vadinamas graikų žodžiu: eudemonizmu, tai esti mokslas, kaip galima palaimingam pastoti). Kiti taipojau tikrina, jog doros mokslas, arba graikų žodžiu: etika, kuri ištiria žmogaus noro kelius ir tikslą ir tankiai nori parodyti, į ką žmogaus noras turėtų krypti, negalinti išrasti kito tikslo.

Bet gal tūlam bus numanoma, jog čia, kur tiktai šviesiausias išmanymas gal atsisekti, labai lengvai apsirinkama. Ir jau ne vienas šviesus mokslininkas aiškino, jog doros mokslas neturi būti koks įsakymų rinkinys, neturi būti tikėjimas į kokį nors tikslą. Ir etika turi, kaip kitos mokslo šakos, vien tai ištirti ir parodyti, kas iš tikro esti. Jos uždavinys yra išreikšti, po kokiu įstatymu žmogaus noras sukyla ir koks iš teisybės yra galutinis jo ieškinys.

Doros moksle yra svarbūs vyriausiai: žmogus, kurs nori, tasai jo noras, toliau – kas norą žadina ir pagaliaus tat, ko noras atsiekti nori. Šišon svarbu tik paskutiniu du dalyku.

Žmogaus norą, be abejonės, žadina laukiamasis smagumas arba džiaugsmas. Bet jį padaryti ir noro tikslu yra apsirikimas. Kaip negalima pasidžiaugti džiaugsmu, taip ir negalima džiaugsmo norėti. Tai reikia gerai išmanyti. Visuomet norima tat, iš ko džiaugsmas pareina. Džiaugsmas tarsi masina norą ieškoti to, kas džiaugsmą teikia. Džiaugsmas ir jo versmė yra du dalyku, ką turi būti aiškiai atskiriamu.

Žinoma yra, kad žmonės lygiai tuo skiriasi, kad vienas iš vieno dalyko, kitas iš kito laukiasi džiaugsmo. Kaip koks kiekvienas yra, taip jam vienas ar kitas daiktas pasirodo daugiau ar menkiau geidžiamas. Žmonės ieško visuomet vien to, kas jiems džiaugsmo žada. O todėl suprantama, kad jie gal apsirikti. Vienok tas apsirikimas nepareina iš noro, o iš neišmanymo. Žmonės neišmano pasirinkti to, iš ko džiaugsmas iš tikro spindi, todėl kreipiasi į tą, kas džiaugsmo ir tik žada.

Tačiau šis apsirikimas nėra nuodėmingas. Tik noras neturi būti gadinamas. Tad pagaliaus, išmanymui iš lengvo sušvitus, sieks noras tikrojo dalyko. Bet kad išmanymas tamsinamas, o noras pagenda, pasilpsta, tad jis nieko nebeieško, ir žmogaus dora nyksta.

Žmogaus noras genda, kad jam nestatomi arčiau dalykai, kurie žada aukštesnį už paprastąjį džiaugsmą, o tik tokie, kurie stambiai, balsiau žada smagumą. Tuomet visai dyglūs dirgsnių erzinimai tegal žmogų pajudinti. Ir tūliems tad pasirodys, būk tas žmogus vien pasimėgimo nori. Bet iš tikrųjų jis nieko nebenori. Vien geismai jame trokšta. O kas juos sukelia, tat, galima sakyti, žmogų tik ir varo.

Nežiūrint į šį žmogaus nupuolimą, galima visuose žmonėse pastebėti vieną ir tą patį pamatinį norą. Tasai apsireiškia visuose žmonių linkimuose. Ir juo visi žmonės lygūs. Yra tai noras gyvam būti. Šitas noras pasirodo visame plačiame pasaulyje. Jame gyvybė tarsi veržiasi j atvirumą. Dėl to nieks abejoti negal. Yra visur tokio apsireiškiančio noro.

Gyvenimas, taip aišku, žada didžiausiąjį džiaugsmą. Vienok jis ne tiktai žada. Jis iš tikro yra džiaugsmo versmė. Džiaugsmas yra siaurybės nuslinkimas, yra augimo, pasididinimo, pasidauginimo pajautimas. Gyvendamas kiekvienas gyvis tą patiria. Todėl gyvam būti ir išlikti yra sveiko noro vienintelis ir galutinis tikslas. 


TIKROJI ŽMOGAUS GYVYBĖ

Žiūrint į žmogų, ne tuojau aišku, kas tai yra gyvam būti. Žmogaus kūnui užgimus, tūli tiki žmogų esant gyvą. Kūnui nykstant, sakoma, žmogus miršta. Bet nėra tai teisinga. Ne vienas apie kūdikį sako jį esant nepilnu žmogumi. Iš tikrųjų gyvasis, pilnasis žmogus nėra gyvas tiktai kūnu. Kūno gyvybė apsireiškia nuo užgimimo lig mirties. Bet visą tą laiką, būtent „žmogaus amžių“, pasidaro laikais žymi dar ir kita gyvybė, kuri vadinama sąmone. Ji tuomet yra atvira, kad, kaip sakoma, žmogus budi, ir ji vėl pasislepia, kad žmogus įmiega. Kūnas be perstojimo pasilieka gyvas. Tačiau į miegančio žmogaus kūną žiūrėdamas, negali sakyti, kad juomi pilnasis žmogus apsireiškia.

Žmogaus sąmonė ir dingsta, kad jį kokie labai didi skaudėjimai ar liga kankina. Ir ne kartą žmogus pasilieka be sąmonės, kol nenumiršta, kaip sakoma. Vienok tuomet jo amžius iš tikro pasibaigė su sąmonės nykimu, o ne kūno gyvybei dingus. Todėl turime sakyti, jog tikresnioji žmogaus gyvybė yra sąmonė.

Toji yra kaip koks žinojimas to, sakysime, žemesnio laipsnio, būtent kūno gyvenimo ir viso, kas kūniškai apsireiškia. Bet sąmonė ir kūno gyvybė taip labai dera viena iš antros, jog ilgą laiką tūli mokslininkai tikėjo sąmonę esant kokiu gyvo kūno apsireiškimu, kurs be regimo kūniško pamato nesąs galimas. Ir nėra tai visiškai neteisinga, bet ir ne visai teisinga. Tai numanė dabar tūli garsūs mokslininkai, ir jie tikrina, jog kiekvienas ypatiškas reiškinių laipsnis turi savo pamatą: fiziškasis kitą negu chemiškasis, gyvybės laipsnis vėl kitą, o sąmonės laipsnis dar aukštesnį.

Tačiau pasilieka teisinga, kad bet kaip kūno gyvenimas yra sąmonės apsireiškimui prietaisą. Antraip vertus, vėl kūno gyvenimo lyg ir nebūtų, kad jisai mums nepareitų į sąmonę. Nieko apie jį nežinotume. Vien sąmonėje, ir visai tik čia, surandame visą gyvenimą. Sąmonėj susitinkame su visu tuo, į ką linksta mūsų noras. Be sąmonės tikrai mums nebūtų jokios gyvybės. O kad gyvybė branginama, tad kuo daugiau turi būti aukštinama ir sąmonė. Gyvybė tėra lyg tiktai sąmonės pakojė, jos papėdė.

Žiūrint į sąmonę, reikia atskirti sąmonės šviesą ir jos turinį, arba tat, kas į jos šviesą stojasi. Yra tai labai svarbu. Paprastai apie tai nė nemąstoma. Tikima sąmonės šviesą pasididinant, kad čia daug susispiečia minčių. Iš dalies taip ir yra. Vienok tankiau antraip nusiduoda. Sąmonės šviesos negalima tik vien tuom padidint, kad jos ugnis tarsi kūrenama daug mintimis. Reikia dar ir kita atboti. Bet apie tai bus toliau sakoma.

Tuo tarpu svarbu pirm viso išmanyti, jog žmogui gyvam norint būti neužtenka, kad kūnas gyvas yra; ir sąmonė turi šviesti. Kūno gyvybė vien todėl norima, kadangi ji yra prietaisas sąmonei paturtėti visokiais prityrimais. Ir vienas doros įstatymas sako: kas nori tikslo, nori ir to, kas veda į tikslą ir jam tarnauja. 2mogaus noro tikslas yra sąmonė, o tajai tarnauja kūno gyvybė.

Taip, aplamai sakant, noras gyvam būti yra ant žmogaus laipsnio noras būti sąmoningam. Bet, giliau žvelgiant, pasirodo, jog to dar ir neužtenka. Sąmonė dar nėra tikroji žmogaus esybė arba gyvybė. Ji tiktai kaip koks atsispindėjimas, o ne tikrasis daiktas. Žmogus gali būti sąmoningas, gali visą pasaulį ištirti, gali jausti, mąstyti, viso ko įsivaizdinti ir svajoti, o tačiau aiškiai pastebima, jog jame dar nėra pilno žmogaus aukštumo, neapsireiškia tikroji žmogaus gyvybė.

Ir toji tiktai iš lengvo pareina į atvirumą. Gana tankiai matyti, kaip jaunikaitis arba mergaitė pradeda tarytum kaip koks žiedas atskleisti visas sielos grožybes, o po laiko vėl visa yra dingus. Toliau pasirodo iš naujo toks iškilimas, o gal jis ir vėl nyksta. Tankiai tiktai visai seni pasipuošia galutinai širdies ir sielos grožybe, tikrąja žmogaus gyvybe.

Bet galima šitą giliausiąją žmogaus gyvybę taip auginti, kad ji, kartą sukilusi, nebepadingsta. Rods ir ji visai taip kaip kūno gyvybė irgi sąmonė laikais daugiau apsireiškia ir toliau vėl apsiniaukia. Vienok reikėtų rūpintis, kad ji kas kartą aiškiau stotųsi, kaip pavasario saulė kas rytą aiškesne šviesa pasirodo, o šiaurėje pagaliaus visai nebenusileidžia. Tai iš tikrųjų gyvenimo tikslas.

Šita giliausioji ir tikriausioji žmogaus gyvybė visokiais spinduliais sušvinta. Pasirodo ji ypatingu žmogaus tvirtumu ir atvirumu bei drąsumu, nekaltumu ir malonumu bei apykanta, vidaus ramumu ir veiklingumu, nuolaidumu bei didumu, stiprumu ir skaistumu, be jokio keršto ir jokios puikybės, kantrumu ir teisingumu, be jokio bailumo, išmanymu, prakilnumu, dora ir t. t. Trumpu žodžiu, tikroji žmogaus gyvybė gal būti vadinama žmoniškumu. To žmoniškumo vidurys yra sąžinė, jo šviesa — Išmintis. Toji savyje visa suglaudžia. Ji yra ta gyvybė, ką visi žmonės noroms ar nenoroms, žinioms ar nežinioms ieško. Bet ji nėra tiktai gyvybė, ji yra ir gyvybės žinojimas.

Todėl išmintingam būti yra tikriausias žmogaus būdas gyvam būti. Išmintingasis žino save esantį. O žino tai neklaidingai. Pažįsta tikrąją savo esybę. Žino, jog toji yra pati Visatos esybė. Pilnai išmintingas žmogus žino save esantį Amžinoj Visatos Priežastyj, save esantį vieną su šita Priežastimi.

Kaip visiems regima, žmogus yra aukščiausias ir tobuliausias regimo pasaulio gyvis. Bet jo tobulumas nesiranda pavidale ir tojo gyvybėje, neigi jo sąmonėje. Mažumą apmąstant pasirodo, jog jis yra todėl tobuliausias, kadangi jame apsireiškia žmoniškumas, kadangi jis žino apie savo būvį, kadangi jis turi „sąžinės“ ir esti todėl tikrasis „asmuo“.

Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti gyvais pavidalais, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, Išmintimi. Tat pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu. Tat iš tikro yra abelnai norimas dalykas² (Moksliškai tai aiškina raštas: Wilh. Schuppe, Grundzūge der Ethik und Rechtsphilosophie, Breslau, 1881) Jis ne tiktai žada džiaugsmo ir palaimos, bet ir esti tikros palaimos šaltinis.

Žmoniškesniam, išmintingesniam pastoti yra todėl tiek jau, kiek palaimingesniam būti. Tat liudija visuomet ir visur prityrimas. Išmintingasis yra nuolatai pilnas ramybės, pilnas palaimos. Todėl, rodos, visų žmonių noras turėtų būti kreiptas į Išmintį, į šią tikros gyvybės pilnybę. Tačiau lyg to nebūtų. Ir nėra tai paviršutinis dalykas. Noras, kurs apsireiškė susitveriančiais pavidalais, turi tarsi kreiptis į savo esybės, į viso pasaulio Priežastį. O šitas krypimas yra labai svarbus ir prakilnus atsitikimas, kurs aukštai stovi Visatos gyvenime. 


GYVENIMO TIKSLO SUPRATIMAS

Aplamai imant, galima sakyti, kad žmonės labai aukština Išmintį. Tarp visai ant žemo laipsnio stovinčių žmonių išmintingasis gyvena kaip koks Dievo pasiuntinys. Ir senovėje tokie tiesiog kaip dievai arba nors kaip dievų sūnūs buvo garbinami. Iš dalies tat ir pasiliko lig šių dienų. Galima berods sakyti, išmintingasis savo Išmintimi kitus priverčia, kad ir nenoroms, jį garbėj laikyti turi. Vienok tuomi tik ir užtikrinta, kad Išmintimi žmogus aukštai iškyla. Visuomet jis pasilieka aukštūnu. Ir jo galybė, tikrai žiūrint, pasirodo didesnė už karalių ir ciesorių galybę. Toji gali būti naikinama, kad ir niekuomet nebsistoja iš naujo, bet Išmintis, kiek ir pasistengtum prieš ją, galiausiai tik viršų palaiko.

Taip Išmintis pasirodo aukščiausias šio gyvenimo dalykas, ir taip žmonės žiūri į ją. Tačiau galima pastebėti, kad žmonės ne taip ir pasielgia, lyg jie Išmintį iš tikro aukštintų. Yra čia tas pats dalykas, kurs kitur3 (3 Vydūnas. Žmonijos kelias) iš kitos pusės aiškintas, būtent kad žmonės gyvendami užtvirtina, jog gyvam būti yra labai svarbu, o protavimu ir savo pasielgimu tam lyg prieštarauja.

Ir tai suprantama. Reikia tik omenyj turėti, kad kūno gyvybė yra prietaisas šitame pasaulyje sąmoningam pastoti, o sąmonė vėl prietaisas Išminčiai apsireikšti. Įmanytai sąmoningas pastojęs, žmogus gal sąmonę su kūno gyvybe sulyginti ir sąmonę aukščiau statyti. Jis gal suprasti, jog kūniškasis gyvenimas tam turi derėti, kad sąmonėj rastųs turtingesnis turinys ir kad ji tuomi daugiau sušvistų. Tuomi jam pasirodo pati jo gyvybė didesnė, galingesnė, ir jis džiaugsmingas, net palaimingas tikisi pasijausti. Pat ir tie, ką kūno gyvybę naikina, „nusižudo", tą užtikrina. Jie nusibengia sąmonės paturtėjimo nebnumanydami. Ir todėl jiems pasirodo kūno gyvenimas nieko nevertas. Taip jie ir kiti, kurie paprastai gyvena, nieko nenumano apie tikrąjį žmoniškumo laipsnį, apie Išmintį. Per labai jie vienu pastoję yra su savo sąmonės turiniu ir kūno gyvenimu. Nežino, nejaučia jie ir trečiojo gyvybės laipsnio. Todėl ir nesistengia ant jo užkopti.

Kas jįjį regi, tas, be abejonės, kitaip gyvena. Mato, jog gyvenimas yra kelias į aukštesnį gyvumą ir kiekviena to kelio dalis yra tiekjau svarbi kaip kitoji. Be pirmojo žingsnio nėra galimas antrasis ir tretysis. Aišku taipo-jau, kad antrasis toliau nuveda negu pirmasis, o dar toliau tretysis. Tretįjį žingsnį žengiant, gali būti, kad pirmasis bei antrasis pasirodo nebe tokie svarbūs. Vienok, žiūrint į kelio galą, visi trys žingsniai būtinai reikalingi.

Mūsų amžiuje labai daug ir plačiai kalbama apie pažangą. Tačiau nežinoma, koks tas pažangos takas ir kur jis nuveda. Todėl reikėtų nuolatai atkartoti, kad pažanga yra kilimas į pilnesnį, tobulesnį žmoniškumą, į aiškią sąžinę, į skaidriąją Išmintį.

To nematydami, žmonės krypsta šen ir ten. Nori šio ir kito. Vis tikisi sulauksią pasimėgimo, džiaugsmo ir palaimos. O vis apsirinka ir ieško iš naujo. Iš tikro kūnu būti gyvam yra smagu, bet sąmoningam būti yra džiaugsmas, o Išmintyje gyventi palaima.

Bet gal tūli tai ir numano. Tik nežino, kaip reikia prieiti prie Išminties. Vienas tik pamokinimas nieko neištaiso. Žmogaus noras nepažadinams vien žodžiais. Jis turi būti judinamas pasimėgimu, džiaugsmo pajautimu. Todėl tat, kas žmogaus norą sukelti gali, turi tiesiog į jo esybę įsiekti, turi tiesiog su ja susitikti, turi paties žmogaus patyrimu pastoti. O kadangi tai nelengva padaryti, todėl žmonės, turėdami ir geriausius mokslus, vis ir nuolatai klydinės ir ieškinės, kol neišras, kas tikrąją palaimą teikia. Ir tik tuomet jie bus tikrąją pažangą supratę, kadangi jie toliau bus pažengę. Jų rūpesnis bus tuomet, kad kūnas išliktų sveikas, kad sąmonė paturtėtų ir pagaliaus kad sąmonėje sušvistų Išmintis. Tik tasai žmogus gal Išminties palaimingumą numanyti, kuriame nors menka Išminties šviesa apsireiškia.

Šitą įvykinti tat gal būti vadinama Išminties auginimu. Jisai būtų tikrasis apsišvietimas. Jis nėra kitaip, o tik vien galimas Išminties užtekėjimu žmogaus sąmonėje. Ir ką žmonės darytų ir veiktų, apsišviesti norėdami, vis turi tat būti tiktai rūpesnis, kaip Išmintį sukelti, Sąžinę sužadinti.

Pirm viso berods reikia žinoti, jog tai iš tikro galima ir kaip tai galima. Reikia tiesiog išmanyti, kad Išminties apsireiškimas yra galutinis gyvenimo tikslas, kuriam žmonija artinas, tūliems nei nesijaučiant. Bet žmogus, kurs šiek tiek savo žmoniškumą numano, tuom nusimanymu ir įgyja galybę, bet irgi įsakymą prisidėti visomis jėgomis prie pildymo gyvenimo pareigos. O pilnai iškopusieji iš žmogaus nesižinojimo dirba kiek įmanydami, kad žmonija greičiau prieitų Išminties laipsnį.

Berods gyvenimas pats neša visus žmones prie šio tikslo. Ir tūli gal manys, jog tai žmogui pačiam nebereikia vargintis. Bet, rodos, labai lengvai suprantama, jog kelionė kuo labiau pasunksta, kad ji būtina, o dar ir prievarta reikalinga. Tikrai tai nepritinka aukštajam žmogaus stoviui. Tik gyvulys turi būti kartais varomas. Žengiant tolyn mielu ir tvirtu noru, kelionė nepasunksta, o, be to, dar greičiau ir toliau nueinama.

O kad apie tai pasidarytų mums aiškiau, šišon bus bandoma išguldyti, kas reikalinga žinoti.

Vis tik mokslas nieko nevertas, jeigu jis neišmėginamas. Mokslas tegali būti patarimas. Patsai žmogus turi gyventi ir veikti. 

 


ŠIŲ DIENŲ ŽMOGAUS APSIŠVIETIMAS 


MOKSLO GALYBĖ

Visai paprastas šių dienų tikėjimas yra tas, būk apšvietimas teikiąs mokslą. Todėl raginimas apsišviesti, kurs tankiai girdimas, visuomet pataria, kaip mokslo įgyti reikalinga ir galima. Sakoma tiesiog mokslą esant šviesa; o mokslo pasisavinęs žmogus esąs apšviestas.

Nėra tai be teisybės. Mokslas iš tikro veda švieson. Kas pirma nežinojimo tamsoj paslėpta buvo, pastoja žinoma. Kur gyvenimas pasirodo suveltas, be tvarkos, be tikslo, čia mokslas jį padaro tvarkų, tikslingą, smagų. Mokslu žmogus tepradeda suprasti gyvenimą. Mokslo turėdamas, jis tiktai žvelgia akylai į pasaulį, į visą gamtą.

Nepasakysi keliais žodžiais, į kokias gilybes ir tolybes mokslas rodo. Mokslo šviesoj žiūrint, visi žemės kraštai pastoja žmogui žinomi, kad jų ir niekuomet nebūtų matęs. Visos žemės kraštų grožybės mokslu klojasi žmogui po akių, jog galima jomis pasidžiaugti jų tikrai nei neregėjus. Tokiu jau būdu pastoja žinomos ir visokios žmonių giminės ir tautos, jų būdai ir jų ypatybės bei gymiai. Visą žemę su visais jos gyventojais mokslas pastato žmogaus akivaizdoje. Tik reikia jam pažvelgti, ir tuoj žino apie visa.

Bet mokslas nepasilieka vien ant žemės. Galingais sparnais jis ir iškelia žmogų toli į padanges. Giliai apačioj pasilieka kaip koks mažas gniaužtelis didysis mūsų žemės rutulys. Ir mokslo šviesoje regime, kaip skrajoja begalinėj erdvėje saulių saulės stebuklinguose skrituliuose. Visa tai taip nuostabu, jog vos galima pakelti tą mokslo šviesą.

O dar nėra jau čia jo galo. Kaip jis rodo į padangių erdves, taip jis liepia ir žvelgti j amžių tolybes. Kas buvo šimtas, tūkstantis, tūkstančių tūkstantis metų atgal, tą mokslas išguldo, lyg būtų tai vakar ar gal pat šiandien buvus. Kokie buvę mūsų protėviai ir bočiai-probočiai, kaip jie gyvenę, visa tai mokslas išguldo. Mokina net suprasti, kaip žemė ir visos padangių žvaigždės stojos, kaip didžioji Visata susitvėrė.

Tokiu būdu mokslas žmogų lyg iškelia iš mažos jo vietelės, iš tamsios jo duobutės ir pasodina jį ant aukšto tarsi padangių valdono sosto, taip kad jis gali matyti visų pasaulių didybes ir amžius. Nebūtų nuostabu, kad žmogus, taip iškilęs ant mokslo kopėčių, pradėtų pasididžiuoti. Koks gyvis ant viso pasaulio gal susilyginti su juom, kurį mokslas taip apšvietęs yra!

O tai dar ne visa, ką mokslas žmogui suteikia. Dar galima klausti: kokią naudą turiu iš to žvilgsnio į anas tolybes ir aukštybes? Kad žmogus sėdi ant pasaulio valdono sosto, tad jam ir gi valdyti reikėtų! O tokiam reikalavimui mokslas iš tikro ir tarnauja. Nuolatai jis žmogui teikia galybės. Parodo, kokius turtus ir brangumynus gamta slepia. Aiškina, kokie įstatymai gamtos jėgas ir galybes valdo. Kaip galima anais pasinaudoti ir kaip šios padaromos žmogui paklusnios. Mokslas iš tikrųjų stato žmogų ant gamtos valdono sosto. Padaro iš teisybės jįjį gamtos viešpačiu, kuriam ji tiek paklusniai tarnauja, kiek jis mokslo turi.

Todėl neblogas yra tas patarimas kiek įmanant mokslo įsiteikti. Žmogui tuomet daug smagiau gyventi. Daug jis turi pasimėgimo ir džiaugsmo. Mokslu jis gal net pačią palaimą prisivilioti. Nereik jam tiek vargti. Gamta jį užvaduoja.

Pagaliaus mokslas dar vieną dalyką atsiekia. Padaro patį žmogų kitokį, būtent liuosą ir dyką. Tiek jam po akių pastatęs, tiek jam suteikęs galybės, iškelia jį ir iš kitų žmonių. Ir mokslo žmogus nesinaudoja vien gamtos, bet ir kitų žmonių jėgomis. Savo nesusipratimu tamsieji žmonės nesiskiria daug nuo gamtos jėgų. Todėl turi susipratusiems arba patiems mokslo žmonėms tarnauti, net ir vergauti. Visai negali būti kitaip. O norint ištrūkti iš tos vergovės, reikia mokintis, reikia šviestis. Mokslas duoda žmogui susipratimo žvakę į ranką. Tad jam galima numanyti, jog žmogus negimęs vergu būti. 2mgus iš giminės yra aukštūnas. Tą žinodamas, jis be abejonės bandys kilti ir iškops iš vergovės klampynių.

Mokslas pagaliaus žmogui siūlo jo paties jėgas. Sužadina jame visokius jausmus ir linkimus, visokias proto ir mąstymo galybes. O tos daug galingesnės už visos gamtos jėgas. Tik proto įgavęs, žmogus gali gamtą valdyti ir ją pasidaryti jaukiu sau tarnu. Be abejonės, mokslas yra kaip kokia dieviška dovana. Esti kaip kokia gyva, dangiška liepsna, kuri šviečia vien žmogaus labo dėlei. 


ŠlOS DIENOS MOKSLO ĮTEKME ŽMOGUI 

Yra daug liudymų, jog tokio mokslo, kaip jį žmonės šiandien turi, žmonija niekuomet nepažino. Todėl ir nestebėtina, kad mokslo žmonės šiandien apie praėjusius amžius kalba kaip apie tamsiuosius. Tikima tiesiog, jog su mokslu žmonės iš lengvo esą kilę iš anos tamsos į šių dienų šviesą. Ir dabar būk nepasakytai iškilusi žmonija. Galėtum kone sakyti, jog labai didis žmonių skaičius su savo mokslu taip aukštai stovi, kad beveik kakta atsitrenkia į padanges. Ir gal ne vienam subyrėtų kaukuolė, kad nebūtų tos padangės iš tikrųjų tik mąstymų vortinklės ir svajonių dūmai.

Tokie žodžiai išrodo kaip tuščias mokslo nupeikimas. Bet nenori jie tuo būti. Nepeiktinas yra pats mokslas, o tik pasididžiavimas. Negyveno žmonės kitais amžiais taip tamsoje, kaip tikima. Jiems švietė kitoks mokslas.

Kitaip jie suprato gyvenimą ir gamtą. Kitaip visa ir naudojo.

Tam galima ir priešintis, nurodant tai, kad šios dienos žmogus žmoniškiau gyvena, kad jis naudojasi visokiais įrankiais ir padargais, apie kuriuos senovėje vos vienas ar antras sapnavo, kad žmonių apgyventi žemės kraštai visai kitaip išrodo, trumpu žodžiu, kad šiandien turime kultūrą, o senais laikais jos nebuvo.

Bet lygiai tat nėra visai teisybė. Berods šišon, kur dabar gyventa, senovėje nebuvo kultūros krašto, o tik neįžengiami miškai, girių tankumynai. Vienok tuo laiku buvo kitur, paveikslui Graikijoj, Babilonijoj, o dar seniau Egipto ir indų žemėj aukšta, nuostabi kultūra. O kiekviena tų įvairių kultūrų neprilygo kitai. Ir mūsų kultūra yra tiktai kitokia. Kad ji aukštesnė esanti už visas buvusiąsias, tai pasakyti nebūtų teisinga.

O kaip su kultūra, taip ir su mokslu. Nėra kultūros be mokslo. Kultūra yra mokslo žiedas. Mokslas tam žiedui teikia šyvo ir šilumos bei šviesos, Kaip ir galėtų, paveikslui, žmonės elektrikos įrankius pasidaryti, kad neturėtų mokslo apie elektriką! Ir taip lengva suprasti visi dalykai.

Bet visa tat, ramiai apmąsčius, pasirodo ne tiek svarbu. Daug svarbiau yra tai, ar šių dienų žmogus yra kitoks negu senovės žmogus. Kad mokslas ir kultūra aukšta yra, tuomet, rodos, ir žmogus turėtų už senų amžių žmones prakilnesnis būti. Be abejonės jis yra protingesnis ir apsukresnis. Mūsų kultūros žmogus augina savo protą ir miklumą visu galėjimu. Bet prakilnesnis žmogus be abejonės yra tas, kurs visuomet ir žmoniškesnis pasirodo, kurio dora aukšta, kurio sąžinė aiškiai apsireiškia, kurio Išmintis šviečia.

Vargiai galės kas patikrinti, jog šios dienos mokslo šviesa apsišvietusieji žmonės būtų žmoniškesni, sąžiniškesni už praeities žmones. Vis daugiau paveikslų parodo, kad lygiai antraip destis. Gyvenančioji karta tiesiog stebisi, kaip greitai puola, kas prakilnu. Imkime tik ir tiesą. Tūli visai stačiai tiki, jog esą galima tiesas vienam ar antram suteikti sulig pasimėgimu. Nebėra to jausmo, jog tiesa nėra padalinamas ir teikiamas dalykas, o gyvenimo įstatymas. Kiekvienas žmogus turi savo žmoniškas tiesas, kurių negalima nei atimti, nei paduoti, o tik aplenkti arba sulaužyti. Žmogaus tiesos yra žmoniškame jo stovyje gamtoj ir žmonių draugijoj.

Bet nė neprivalome taip toli į išmanymo gilybes įžengti. Tik reikia išmėginti, ar šios dienos teistojai teisiau teisia negu seniau. Visame kultūros pasaulyje skundžiasi žmonės dėl nesuprantamo nuteisimo. Kartais tasai griežtai stovi prieš paprasto protingo žmogaus tiesos supratimą. Galima rods čia įspėti, kad gyvenimas šiandien daug painesnis už senesnįjį. Vienok ir tūli aukšti teistoj ai sako, jog reikėtų kitaip tiesas nusverti. Teisiama perdaug moksliškai, o negana – žmoniškai.

Tą pat matome ir tūluose kituose dalykuose. Mokslo žmonės nebesupranta gyvenimo, o gyvenimas nebsutinka su mokslo žmonėmis.

Bet žiūrėkime į gyvenimą iš kitos šalies. Atsitinka kokia nepalaima, ir tuojau visų kraštų žmonės sujunda ir sukrunta gelbėti. Gražus tai iš tikro dalykas. Čia pasirodo kultūra. Ir tolimų šalių žmonės gal patirti, kas toli nusiduoda, ir mielaširdingai gelbėti. Bet vos prašoka kelios savaitės, ir jau visa užmiršta. Visas jų mielaširdingumas yra išnykęs. Žmonės apimti kokių vaidų, peštynių, kokių nelabų veikimų. Taip vėl pasirodo, jog visa, kas rodės esant žmoniška, tegyvena tarsi žmonių paviršiuje, odoje, o ne viduje, širdyj ir sieloj.

Arba žvelkime į kitą kultūriško gyvenimo skyrių! Žiūrėkime į žmonių linkimus, jų geismus bei norus! Vargiai išvysime, kad jie kreipiasi į tai, kas veda į Išminties šviesą. Visuomet jie rišasi ir mezgasi vienat prie kūniško gyvenimo. Kūno erzinimai, jausmų supimai, tai tat, ko daugiausiai ieškoma. Mokslas, kurs padavė žmogui į rankas visokias gamtos jėgas, tuomi ne tiek žmogų iškėlė, kiek jįjį joms padavė, net pavergė. Žmogus nebsusipranta nei išmintingas. būti, nei patsai norėti. Visais linkimais ir geismais jisai kabinasi į gamtos turtus ir jėgas ir save užmiršdamas joms visai pasiduoda.

Kūno gyvenimas ir geismų karštumas jį visai po savim pagauna. Žmogus, ką mokslas pastatė net gamtos valdonu, virto iš tikro jos vergu. Ir ji jį vilioja ir suvedžioja.

O jis kaip kokia beždžionė šokinėja, kraipos, vargsta ir pasimėgsta bei pasilinksmina, kol nėra sunaikinęs savo kūno ir miršta.

Atsimenant to, kas šio rašto pradžioje aiškinta, reikia sakyti, jog mokslas berods padidina skaičių to, kas žada palaimos, bet jis nemokina išmanyti, kas ją iš tikro ir teikia. Padaro gyvenimą įvairesnį, duoda žmogui visokių įrankių, bet nepadidina tiek ir tikrosios jo galybės.

Kad žmogus duotus gamtos valdyti be mokslo vadžių, o vien atsidėjimu klausytųs tylių bei slaptų jos raginimų, tuomet ji jo nesuvedžiotų. O taip, žmogus nėra žmoniškesnis pastojęs, ir jo kūnas nėra sveikesnis. Labai padidėjęs yra gydytojų skaičius, bet skaitlingesnės ir yra ligos. Ir daugiau yra mūsų amžiuje bepročių negu seniau. Tikras kultūros žmogus serga beveik kas dieną kita liga.

Daug dar galima rašyti apie šios dienos apšvietimo pasekmes. Vis tik negalės pasirodyti, kad šios dienos žmonija yra iš tikro apsišvietusi, o tik kad patraukiama yra jos atida į nesuskaitomus daiktus ir daiktelius. Tūliems „apšvietimas" tiesiog suteikė vienas nepalaimas, vargus, ligas, nedorybes. Tai tikrino jau seniau neng šimtas metų atgal garsusis prancūzas Žanas Žakas Ruso. Ir jis galutinai patarė veikiau pasilikti be kultūros, be mokslo. Tačiau jis dar nė nepažino mūsų laikų kultūros ir mokslo bei jų pasekmių.

Vis tik jis yra apsirikęs. Nėra taip, kad mokslas žemina žmoniškumą. Kaip naudingiausias dalykas gal virsti blogu, kad jis nenaudojamas tikru būdu, taip ir mokslas bei kultūra. Ne mokslo kaltybė, kad pasirodo ant žmonių blogos jo pasekmės veikiau negu labosios, o pačių žmonių apsileidimas. Užmiršta, kokių šalia plačiausiai šiandien žinomų mokslų dar ir kitų reikėtų. Užmirštas esti ir dar vienas labai svarbus dalykas, būtent tas, kad kiekvienas darbas, pat ir stambusis kūniškasis, dera žmogaus apšvietimui. Pasirodytų tai aiškiau, kad žmogus patsai, savimi atliktų, prie ko gyvenimas jį verčia. Bet užmiršta pagaliaus, kaip iš tikro stojasi apšvietimas. 


MOKSLAS IR ŠVIESA

Mokslą ir kultūrą niekinant, nesiranda jokia nauda. Todėl garsusis vokiečių poetas Gėtė sako, lietuviškai padavus jo žodžius:

Kas dailę niekina ir mokslą peik, tan velnias visan pasigauna veik.

Geriau yra suprasti, kiek iš tikrųjų mokslas gali atsiekti. žmogui parėjus į šį pasaulį, gyvenimas jį visaip mokina. Ir žmogus išmoksta girdėti bei regėti, ragauti ir pajusti, pagaliaus ir užuosti. Taip gyvenimas žmoguje ne vien gamina visokius pajutimus, jausmus ir vaizdelius, kurie jo omenį pildo, bet jis ir augina ir stiprina visas prietaisas gyvenimo įtekmėms priimti, būtent visas pajustis, regles, arba kaip jas vadintum. Galima sakyti: šviesa augina akis, balsas ausis ir t. t.

Tokiu būdu žmogaus kūnas pastoja priimančiu gyvenimo įtekmes. Bet jis ir pasidaro tinkamas žmogui apsireikšti gyvenime. Žmogus išmoksta kūną šiek tiek tiksliai valdyti, būtent eiti ir žodžius tarti. Ir toliau, jo sąmonei vis daugiau pasipildžius visokių jausmų ir vaizdelių, jis ją vis geriau išreiškia savo kalba. Toji vėl ir savo būdu pasidaro įrankis gyvenimui pažinti ir žmogaus žinojimui apsireikšti.

Gyvenimas dar daugiau atsiekia. Jame nesirodo vien paprastos gamtiškos įtekmės, bet ir aukštesniosios, tai esti žmoniškosios. Kūdikis patiria tėvų ir brolių bei seserų meilę, patiria tėvų kantrumą ir teisingumą, protą ir išmanymą ir t. t. Ir tuomi tokios pat ypatybės jame žadinamos ir jame pradeda augti ir apsireikšti.

Gyvenime, kur žmogus užgimdamas iš lengvo susivokia, nėra tiktai paprastų gamtiškų įtekmių, bet randasi čia ir visokių kitų, prasidedant su tuo, kas ranka nutveriama, ir pasibaigiant su tuo, ko kitaip negalima vadint negu žmonišku-dvasišku, net jau dievišku. Visa tai apsireiškia paprastame gyvenime. Reikėtų tai šimtą kartų apmąstyti ir patirt mėginti.

Nepalaima berods, kad kartais jaunas žmogus to nepatiria arba kad jam negalima to patirti. Tuomet visa tai ir jame negali lavintis. Ir apgailėtini tie žmonės, ką gyvena tokiame padėjime, kur jiems nespindi žmoniškumo šviesa. Taip ir juose ji negal pareiti į atvirumą, pasilieka apdengta, ir slopsta.

Bet, nežiūrint į visa tai, gyvenimas paprastai dvejopu būdu žmogui naudingas. Jis padaro įtekmę žmogui ir, antra ėmus, augina jo kūno jėgas, pildo jo sąmonę ir žadina šiek tiek net jo žmoniškumą. Sulyginant su tuom, mokslas labai menkas. Žmogus vyriausiai savo kalba sutveria visus gyvenimo reiškinius ir pačia kalba save ir savo gyvybę apreiškia. O koki svarbi gyvenime esti kalba, toksai svarbus moksle yra raštas. Norint mokslo įgyti, reikia rašyt ir skaityt pasimokinti. Vienok kaip kalba visų prityrimų tik dalelę susemti tegal ir apreikšti, taip dar daug menkesnę suseka raštas. Ir tuomi jau parodyta, kiek siauresnis mokslas yra už patį gyvenimą. Toli jis pasilieka atgal už prityrimą.

Bet ir nėra jo taikoma auginti žmogaus jėgas, o vien jam žinių suteikti. Mokslas visai neatsižiūri į žmogų, nesirūpina tuom, koks ir kas žmogus, kurs nori mokslo, by tik jo atmintis priima mokslo žinias. Aplamai sprendžiant, mokslas vien teikia ir beveik visiškai guldosi ant atminimo. Ir tuomi dar labiau jo siaurumas pasirodo. Galima sakyti jį vien renkant žinias ir jas sukraujant ar tai raštuose, ar žmonių omenyje.

Tuomi prieiname prie svarbiausio dalyko. Visi numanom, jog žmogaus kūnas su savo akimis, ausimis ir t.t. yra prietaisas regimamjam pasauliui pažinti. Pasaulis su savo įtekme susitinka su žmogumi žmogaus sąmonėj. Į tan sąmonę ir mokslas savo žinias dėsto. Tąsias žmogus gali priimti arba praleisti. Kad jis jas priima, sakoma, jis jas išmano. Ko jis neišmano, tat berods gal pasilikti jo omenyj, vienok tat bus vis tik kaip koks svetimas, painus turtas. Kuo daugiau tokio yra žmogaus omenyj, tuo menkiau jam esti galima jį išmanyti, juom pasinaudoti. Išmanymo nei gyvenimas, nei mokslas negali į žmogų įdėti. Jis kyla iš paties žmogaus. Jis gal jame būti sužadinamas. O tik tuomet, kad žmoguje išmanymas stojasi, kad Išmintis apsireiškia, tuomet  žmoguje yra  šviesų  ir  tuomet jis yra  apsišvietęs.

Išmintis vienat yra tikroji žmogaus šviesa. Apsišviesti nėra daug mokslo turėti arba visaip gyvenus būti, o tik žmoniškesniam, i š-mintingesniam pastoti. Nei gyvenimas, neigi mokslas neduoda šviesos. Jie tik tarsi Išminties ugnį kūrena. Pasiliekant prie to paveikslo, suprantama lengviai, kad, per daug uždėjus ugniakurio, ugnis slopsta, šviesa nyksta. Todėl mokslas lig ypatiško laipsnio berods yra labai naudingas. Toliau tik su skirtais derėjimais.

Tuom tarpu mokslas visiškai nesirūpina tuomi, kaip reiktų su žmogumi apsieiti, kad jo Išmintis vis daugiau sušvistų. Be abejonės auginams protas. Vienok protas ne išmintis. Tėra jis tik ans tvarkusis žinių, tai omenies vaizdelių susipynimas. Kas daugiau žinių turi, tam viskas omenyje lengviau tvarkos, jis geriau „supranta“. Todėl mokslo žinios tam žmogui sunkiai suprantamos, kurs neturi omenyj gentiškų žinių. Bet jų turint ir naująsias lengvai priimant, žmogui rodos, kad gyvenimas pasidaro aiškesnis, šviesesnis. Ir žmogus tiki save esant mokslo žinių apšviestą. O jis tik daugiau regi. Mokslas jam duoda daugiau patirti, matyti, bet jis pats turi akių, tai esti išmanymo ir tojo šaltinio, būtent Išminties, turėti. Ir visas iškilimas mokslo galybe tėra užlipimas ant mokslo žinių kupetos. Regėjimo galybė, tai esti Išmintis, mokslo nėra teikiama. Kad žmogus pats neregėtų, mokslas jo nepadarytų reginčio.

Paprastu būdu mokslu apsišviesti tėra aklas apsišvietimo bandymas, kurs labai tankiai lygiai aptamsina. Silpnai primatančiam paduoki daug žiūrėti, ir jis pagaliaus nieko nebegalės matyti, ir gito nė nebenorės. Ne tik akys, bet ir noras bus sugadintas. Todėl, kaip žinoma, aukštesnių mokyklų vaikai ir labai vangiai tesimokina. Kiekvienas augimas, kiekviena pažanga, kad ji ir skaudi, pasilieka maloni, žuvimas, nykimas visuomet yra nesmagus. Ir tik kad menkesnis dalykas žūva, jeib aukštesnis galėtų tarpti, pajaučiame ir tuomet džiaugsmą. Bet paprastai aukštesnis mokslas nesukelia džiaugsmo, kaip iš tikro būti turėtų. Vaikai mokinasi vien atsiekti norėdami kokį žemesnį tikslą,  įgyti  smagią vietą gyvenime ir t.t., o ne apsišviesti. Visa tai liudija, jog jų mokslas neveda tiesiog į aukštesnį žmoniškumą, netarnauja be klaidų tikrajai žmogaus pažangai, nesijungia su giliausiu žmogaus noru.

Kuomet būsim supratę, jog šviesa nepareina iš mokslo, o iš paties žmogaus esybės, tuomet daug geriau bus galima mokslu pasinaudoti šitai šviesai sužadinti. Mokslas, kultūra, visas gyvenimas, kaip aiškinta pradžioje, turi tiktai prietaisos vertybę. O darbo prietaisos neturėtų jo trukdinti. Jeigu tat atsitinka, tad reikia prietaisas taisyti arba išmokti su jomis geriau apsieiti. Numesti turime, kas mums kliudina ant pažangos tako, kas neleidžia šviesai užtekėti.


APSIŠVIETIMO KLIŪTYS 


 MOKSLO PAINIOS

Mokslas, kurs šiandien pirmoj vietoj stovi, liepia žmogui žvelgti beveik tik į vieną gamtos reiškinį, būtent į materiją. Visa kita tiki esant materijos šešėliu, arba to visai ir neboja. Ir todėl ne vienas jau mokslininkas pradėjo į šitą siaurumą rodyti sakydamas, kad toks jau gamtos reiškinys kaip materija esti ir jėga, sąmonė, protas ir t. t. Ir visi jie guldosi ant ypatingo neregimo pamato. Vienas gamtą tyrinėjąs mokslininkas tiesiog juokauja aiškindamas, koks ypatingas esąs tikėjimas tųjų, ką sako materiją esant regimo pasaulio pamatu, o tačiau toji materija tiktai esanti jųjų manymo dalykas, jokiu būdu nėra nei regima, nei nutveriama.

Toliau mokslas visai nemėgina didžios žmonių prityrimo dalies. Visa, kas žmonių prietaruose yra, ir tūli kiti gyvenimo reiškiniai visai dar nėra išmėginti, nei tikrai bandyta tai mėginti. Dauguma mokslininkų bijosi su tuom prasidėti. Ne vienas anų drąsiųjų, ką rūpinos tokiais tyrinėjimais, kitų nupeiktas tapo, jeigu nepašauktas tiesiog suklydėliu.

Didžiai girtina esti, kad mokslininkai atsargiai su tuomi apsieina, ką jie ištirti nori. Vienok tūli atvirai sako, jog, įsileidžiant j tyrinėjimą, paveikslui, žmogaus skirtumo nuo prigimties, visas su tiek vargu pastatytas mokslo bokštas griūva. Tuomi pasitikrina, kad mokslas guldytas ant sumanyto pamato, kurį judinant visas mokslas juda. Todėl mokslas turi vengti visa, kas jį sugriauti galėtų.

Labai ypatingas yra mokslas ypačiai viename dalyke. Į tūlus gyvenimo klausimus jisai atsiliepia: „To mes nežinome ir niekuomet nežinosime“. Apsisukus vėl kalba apie pažangą. Rodos, kad yra pažanga, pagaliaus žmonės turėtų užlipti ir ant aukštesnio išmanymo laipsnio. Bet lyg tuo nė netikima. Tūli supranta pažangą esant vien pavidalo pasitobulinimu. Vos vienas ir antras mokslininkas bailiai prataria, kad pažanga esti dvejopa, būtent kad pavidalas pasitobulina ir sąmonė bei jos šaltinis daugiau pasiskaidrina, kad Išmintis sušvinta. Abu dalyku atsieina gretimais. Bet, pavidalo pasitobulinimui pasibaigus, eina tolyn dar Išminties arba viso žmoniškumo tarpimas.

Tik mokslas apie tai nieko nesako, kaip galima tinkamiausiu būdu žadinti Išmintį. Paprastai tikima, jog kiekvienam duotas prigimtimi ypatingas Išminties saikas, o tasai negal būti nei padidinams, nei pamažinams, vien galima išmokti juom geriau pasinaudoti.

Vos kelis metus atgal tūli mokslininkai tvirtai tikėjo Išmintį esant vien kūno ypatingumu ir nieku kitu. Nuostabus labai toksai tikėjimas. Sulig juo ta iš kūno pastojusi Išmintis, kuri todėl neturi savyj jokios esybės, galinti išmanyti save pačią nieku, o kūną esant esybe. Rodos, tai išmanyti kūnas turėtų galėti. Paprastai kitą dalyką išmanyti tegali tat, kas aukštesnis už jį yra.

Bet jeigu taip ir būtų, kad Išmintis stojasi iš kūno, tad reikėtų tuomi pasirūpinti, kaip geriausiu būdu tat įvykti galėtų. Aišku bene esti, kad kūnas turėtų būti sveikas, toliau, kad jis nebūtų apsunkinamas jokių slogų, jausmų, erzinimų, kad galva nebūtų prikimšta visokių sukraipytų minčių. O jeib atsirastų galvoj Išmintis, turėtų galva būti mankštinama, bet ne paprastu „galvos laužymu“, o jos minkymu ir braukymu. To berods nieks nedaro. Vis tik būtų nuoseklus  toks veikimas.

Išmintingieji sako, jog Išmintis yra visur ta pati savo gyvenimo laipsnyje, kaip saulės šviesa regimame pasaulyje. Tik Išmintis neapsireiškia visuomet lygiu skaistumu. Aiškesnis arba silpnesnis jos apsireiškimas dera iš to, kaip kokia yra žmogaus prigimtis. Išmintis yra liepsna, o prigimtis žvakė. Žvakei esant netinkamai, ir šviesa menka. Norint geresnės šviesos turėti, reikia gerinti žvakę. Norint įgauti skaistesnę Išmintį, reikia taisyti prigimtį.

Vienok nėra Išmintis prigimties duoklė, kaip ir liepsna nesutveriama žvakės. Bet žvakė yra liepsnos ir tosios šviesos prietaisą, o taipgi esti prigimtis Išminties išlyga. Sako išmintingieji, kad Išmintis yra visai kitoks Visatos pamato apsireiškimas negu kūnas. Ir silpnasis numano, jog materija ir visi vien materiališki pavidalai yra dalykai, kurie nesižino, neturi savęs žinojimo, o Išmintis tat yra, kas save žino. Toliau visi giria, kas išmintinga, o peikia, kas neišmintinga, juokiasi iš girtuoklio, kurs nebsižino, kas atsieina su juom. Ir, aplamai žiūrint, pasirodo visur žmonių noras, kad Išmintis viršų palaikytų ant viso, "kas regima, tai esti ant – materijos. Aišku, kad Išmintis yra galybė, kad ji yra šviesa, ką per prigimtį apsireikšti steigiasi. 


KAIP MINTIS KLIUDINA APSIŠVIETIMĄ

Žmogaus prigimtis, taip galime patys išmėginti, turi tris gyvenimo skyrius. Paviršutinysis yra kūniškasis gyvenimas, kurs beveik visai tamsoje stovi, tai esti, jis nepareina į mūsų sąmonę, nepastoja mums tiesiog žinomas. Antrasis yra geismų, karštumų gyvenimas. Tasai mūsų sąmonėj pasidaro žinomas, kaip koks šešėlių blaškymas. Trečiame skyriuje gyvena mintys. Cia sąmonė kuo daugiau šviečia. Nesą už šito gyvenimo skyriaus plūsta Išminties šaltinis. Lygiai todėl mintys ir yra labai svarbios visame žmogaus gyvenime. Jos pirmiausiai sulaiko Išminties šviesą, kaip vėl, antraip vertus, jos ją gal įtekmingesnę padaryti.

Mintys yra pradžia viso sąmoningo žmogaus krutėjimo ir veikimo. Bemintis žmogus nieko ir nedaro. Kuo skaitlingesnės bus atplaukiančios jo mintys, tuo bus jis ir daugiau vikrus, veiklus. Berods turi mintis susijungti ir dar su geismu arba nors su linkimu, kurs tiesiog pasiekia kūną. Kaip sąmonė nėra matoma, taip ir nėra regimas jos turinys. Vienok žinant, kaip nusiduoda žmogaus veikimas, galima iš jojo ir suprasti, kokios mintys žmogaus omenyje gyvena.

Mintys gal būti vadinamos veikimo sėkla. Bet reikia gerai suprasti, jos yra diegai ir daiktai. Jos gyvena neregimam gyvenimo skyriuje, bet iš jų stojasi, kas regima. Auginki mintį, tuomi ir augysi veikimą. Ir kokia esti mintis, tokis bus ir veikalas. Nenorint nieko blogo daryti, nereikia nieko blogo minėti. Nenorint silpnam būti, nereikia silpnu būdu mąstyti.

Kad galėtum vienu žvilgiu sutverti minčių pasaulyje šios dienos žmonių mintis, tuomet suprastum, kodėl žmonių gyvenimas dabartyj toks yra suveltas, supainiotas, sudarkytas, lyg jame nebūtų tikro žmoniškumo. Žmonių minčių pasaulis yra beveik kaip kokia marga tamsių dūmų bedugnė. Vos kibirkštėlės čia sušvinta.

Berods šviečia kiekviena mintis. Bet menka ta jos šviesa sulyginant su Išmintimi. O kur jų tiek stumdos ir briaujas, kaip šiandien žmogaus omenyj, čia sumenkėja ir ta menkutė minčių šviesa, o Išmintis pasilieka apdengta kaip saulė už debesų. Ir nėra kiekviena mintis lygiai šviesi kaip kita. Visos tos mintys, ką apreiškia aukštesnį žinojimą, yra šviesesnės. Visų daugiausiai spindi tos, kurios reiškia grožybę, labumą ir teisybę. Tokiai minčiai mažumą vienai palūkėjus sąmonėj, ji žymiai pasipildo Išminties, lyg sušvistų kokia saulės apšviesta žvaigždė. Bet svarbu didžiai, kad ji būtų laba mintis, o kuo ilgiau parimtų sąmonėj.

Vargas, kad mūsų dienomis žmonės apie tai beveik nieko nežino! Nežino neigi, koks yra skirtumas tarp supratimo ir išmanymo, tarp proto ir išminties. O tik nebūtų sunku tai ištirti. Mintys atplaukia sąmonėn pagal tikrus įstatymus. Jų valdomos, jos gretinas ir jungiasi bei mezgasi viena prie antros. Kad nauja mintis neranda omenyj tokios, šalia kurios jai galima stotis, ji tuoj ir šalinasi. Sako žmogus: nesuprantu. Labai tankiai tas žodis girdimas. Pasirodo nesuprantama, tai koks veikalas, rašinys, muzika ir t.t. Ir tik retasis težino, kan tat reiškia. Kas nesuprantama, tai vien yra nepaprasta. Daugiau nieks. Ir kuomet nesuprantami dalykai virsta paprastais, tuomet visiems rodos, jie esą suprantami.

Kad, paveikslui, magnetas gelžgalėlį pritraukia, rodos visai suprantama. Beveik kiekvienas vaikas tai žino. Bet kad žmogus nieko netardamas ir neveikdamas, o vien žvelgdamas prisitrauktų kokį laukinį paukštelį, kokį nejaukų gyvulį, tuomet tat tūliems būtų nesuprantama. Bet, apmąstant magneto pritraukimą, pasirodytų, jog ir tai negal būti išguldoma. Yra tai prityrimo dalykas, o šis žmogaus pritraukimas nepaprastas. Reikia vieną, kaip ir antrą, dalyką išmanyti. Supratimas nieko nesako.

Arba imkime suprantamą, kaip sako, medžio augimą iš grūdo. Ir čia vos retasis išmano, kaip tai nusiduoda. Yra mokslininkų, kurie tyrinėja gyvybę. Bet jie nori tai paprastu būdu akių regėjimu padaryti. Vienok gyvybė tik apsireiškia augančiais pavidalais, o nesistoja pati regimai. Yra ji dalykas neregimo gyvenimo skyriaus. Nėra ji suprantama, o tik išmanoma. Tačiau kalba tūli apie augimą kaip apie paprastą dalyką.

Išmanyti reiškia Išmintimi peršviesti, Išminties šviesoj regėti. Kas tai daro, nežiūri, ar naujasis dalykas turi kokį žinomą žymį ar ne. Ir svetimiausias dalykas gal būti išmanomas. Išminties šviesoj gal viskas būti regima. Bet reikia žinoti, jog tai iš tikro ir galima, o po kokiomis išlygomis. O to žinojimo šiandien nėra. Dargi nė nežinoma, kaip reikia apsisaugoti, kad Išminties šviesa neaptemtų. Nežinoma, kad mintys nepriima Išminties šviesos, jeigu jos negana toj šviesoj parimsta; kad nereikia todėl daug žinių rinkti ir omenin dėti, o menk ir svarbiausias bei prakilniausias  o jas ramiai omenyj palaikyti.

Tūlas mokslininkas jau spėjo, ar tik šios dienos „speciališkumas“, tai esti mokslo pasidalinimas į mažiausias šakeles, neapsunkina gyvenimo išmanymo, Nujautė tasai tikrai, kaip yra. Vienok tuom tarpu nuolatai kraujamos omenin naujos mintys, naujos žinelės. Ir akylai žiūrima, kad jos taikiai gretintus viena prie kitos. Būk tai esą moksliškai. Pasirodo tad visa taip gražiai užtikrinta, visos hipotezės, tai esti visi spėjimai, taip gerai paremti. Tveriamas tokiu būdu mokslas.

Ypatingu būdu neilgai trukus, atsiranda koks mokslininkas, kurs ima griauti, kas taip atsargiai statyta tapo. Išrodo, jog visos tos mintys, kitaip sudėtos, geriau taikos ir teikia geresnį mokslą. Ir taip nusiduoda, jog įgauna mokslo svarbumą iš naujo, kas šimtas metų atgal mokslo buvo išpeikiama ir atmetama. Nuolatini ir nuobodūs yra tie persikeitimai mokslo ir žmonių sąmonėj. Ir šviesa nesiranda, o tik slopinama, kur ji pradėjo pasirodyti.

Bet gana tankiai žmonės, kurie nieko nežino apie šituos dalykus, sprendžia apie mokslo vertybę vien pagal jo prirodinėjimus; o tie gal dar nė nieko neprirodo. Mokslo arba rašto ir šiaip kokio veikalo vertybė vien tame yra, kad juomi žmoguje žadinamas žmoniškumas. Pasižiūrėjęs kokį dailės dalyką, pasiklausęs muzikos ir pasijautęs palaimintas ar pašventintas, gali tikrai žinoti, kad tai buvo tikroji dailė. Skaitant mokslo raštą, o patiriant viduje atgaivinantį skaistumą, tuomi skaitytojui geriausias duotas yra liudymas, jog skaitomasis mokslas yra išmintingas. Kas nužeminančią įtekmę padaro žmogui, turi abejotiną vertybę, kad ir dar tiek būtų prirodinėjimų. Ir tik tasai gal spręsti apie dailišką arba mokslišką bet kokio veikalo vertybę, kurs yra išauginęs jautrumą veikalo įtekmei tuoj išmanyti.

Šišon ir būtų vieta minėti, kad pamatini mokslai visi nėra išrodomi. Lyg savaime išmanomi, jie pasidaro neišvengiamai žinomi. Imkime tik, paveikslui, klausimus: kas šviesa yra, kas sąmonė, gyvybė, meilė ir t. t. Tie dalykai nėra paprastu būdu išguldomi, galima juos tik išmanyti. Išmintis ne išguldo, o regi. Pagaliau šviesa tik regima šviesoj.

Bet išmanymas negalimas, kur jis visokiu būdu slopinamas. Labiausiai tarnauja tokiam darbui mintys, kurios priešinas viena kitai ir pačiu laiku žmogui teikiamos. Tankiai patiria tai mokintiniai. Griežtai stovi jų omenyse tikybos mokslai prieš gamtos mokslus. Ir tankiai draudžiama apie tikybos mokslus mąstyti. Rodos, tuomet jie griūtų. O tik reikėtų išmanyti, jog tikybos mokslai beveik nieko bendro neturi su regimu pasauliu, jog visi tikybos stebuklai tame gyvenimo skyriuje nusiduoda, kur mąstymas nieko nesuvokia ir todėl visai bereikalingas esti. Gamtos mokslai vėl tiesiog verčia visa išmėginti. O tačiau gana tankiai reikalaujama tikėti į mokslininko žinojimą, į jo autoritetą. Didžiausio tikėjimo, rodos, prašo rauplių ir kitų ligų gydymas „skiepijimu".

Taip žmogaus išmintis nežadinama ir nepenima. Tikybos dalykuose tūli savo viduje taip ilgai kovoja, kol nepapranta, baimės priversti dėl savo sielų pražudymo, nieko nebeišmanyti. Kiti vėl, atsidėję ant gamtos mokslų, taip arti susijungia su kūnišku pajutimu, jog viso to, kas be to jų viduje nusiduoda, visiškai nebepastebi. Ir taip nei vieniems, nei antriems negal užtekėti Išminties šviesa. 


KAIP KARŠTUMAI APDENGIA IŠMINTIES ŠVIESĄ

Už visa, kas lig šiol aiškinta, daug lengviau suprantama, kad geismai ir karštumai trukdo Išminties apsireiškimą. Plačiai žinomas yra dalykas, kad nuogąstis, paveikslą imant, labai suardo visą susipratimą. Nusigandęs žmogus beveik niekuomet nežino gerai, ką bedarąs. Bet ir nuliūdimas, baimė, pasibaisėjimas labai tamsiai apniaukia žmogaus žinojimą, kaip kiekvienas patyręs yra. O kaip labai žmogų apkvailinti gal kerštas ir pavydas, kone kas dieną dukart matyti galima. Tik reikia atviras akis turėti. Didžiausieji paikumai, bet ir bjauriausieji nežmoniškumai pareina iš keršto ir neapykantos. Žmogus pats vėliau stebisi jais. Dar visuomet gamino žmogaus karštumas vien žuvimą ir naikinimą. Didis žmonijai naudingas veikalas nesistojo dar niekuomet iš jo. Dar ir kur tarnavo, rodos, aukštiems dalykams, jis buvo tik mirties žirgas. Nėra tiek daug kraujo pralieta dėl kitų, kaip dėl tikybos dalykų. Jų dėl žmonių milijonai skaudžiausiu būdu nubengti. Tūlos tautos tiesiog išnaikintos. O visa tai, kadangi karštumas suardė žmogaus susipratimą ir nuslopino Išmintį.

Labai aiškiai tų ūkanų tamsybė pasirodo, kad reikia kalbėti su karštuoliu. Nepriima jis nė jokio patarimo. Ką ir pasakysi, visa išeis ant vėjo. Ir negalimas dalykas, kad toks žmogus suprastų. Karštumas naikina visą išmanymo galybę. Ramus pastojęs, sakosi pats, kaip tik ir negalėjęs klausyti tokių išmintingų žodžių.

Tūli berods tiki, karštumą sužadinus, žmogų parvesti ant Išminties kelio. Tankiai tai daroma, žmogų norint ti-kybiškai priversti. Visaip jis gąsdinams, lyg jis tuomet pastosiąs tikinčiu. Tikėjimas yra iškilimo dalykas, o ne toks, kurį galima žmogui įbrukti ir prieš jo išmanymą, prieš jo valią. Tikyba yra daug aukštesnis gyvenimas negu paprastasis. Tikėti yra parimti Išmintyj.

Gąsdinimas yra tiesiog žmogaus išvaikymas iš Išminties. Todėl rytų žemėse gąsdinimas tikimas mirties nuodėme. Prie mūsų nėra to išmanymo. Tikima tiesiog, jog nusigandęs žmogus pildysiąs Dievo valią, sulig Dievo įsakymais. Neišmanoma, jog baimės varomas žmogus neveikia patsai, o baimė juomi. Aukštesnės doros įsakymus pildyti yra aukštesnę gyvybę apreikšti. O tosios neįkvepia žmogui jokia baimė.

Vienok tūli tiki, kad žmogus, pabūgęs velnio ir pragaro, tuomet ir pasidarysiąs geresnis. Beveik sakyti galima, jog krikščionių tikyboj pirmą vietą pildo tikėjimas į velnią. Ir sakyk kokiam tikinčiųjų, kad netiki į velnią, tuoj pašauks tave bedieviu. Į Dievą tikėti tūliems beveik pašalinis dalykas.

Taip randasi prie mūsų toks jau nupuolimas kaip ir vietomis rytų žemėse. Ir ten iš aukštų tikybos mokslų galiausiai tūliems tesiliko piktųjų dvasių garbinimas. Visokios aukos joms atnešamos, miniau jos nekenktų žmonėms. Tuomet, rodos, žmogus pats savo jėgomis palaimingai gyvens ir neprivalės aukštesnės pagalbos.

Iš tokio stovio joks pamokslas žmogaus neiškeis. Baimės apimtas, jis gyvena karštumo ūkanose ir negal išmanyti mokslo. Iš tųjų jis turi augdamas išdidėti. Žmogų gelbėti norint,  reikia jo  norą kreipti į  ramesnius dalykus, kurie nėapsiausti tiek stambaus karštumo. Taip jis iš lengvo iškyla iš jų ir jų nebepagaunamas.

Visą šitą geismų, troškimų ir kitų karštumų veikimą žinant, lengvai išmanoma, kad žmogus, supamas jų bangų, skandinamas jose, negali prieiti prie Išminties šviesos. Ir visas mokslas išeina nieku ir pasilieka vienat atminties apsunkinimu. Tai gali ir kiekvienas ramiai manydamas ir savo prityrimų atsimindamas išmanyti. Bet šiandien tai beveik visai nežinoma. Kiekvienas kupinas visokių karštumų mokinasi, mėgina apsišviesti, eina mokslus. Nieks nemano, jog visas triūsas turi išeiti nieku. Negal būti kitaip. Pagal teisybę reikėtų kiekvienam, ką apimtas esti kokio geismo, kokios baimės, kokio pavydo, troškimo, keršto ir t. t., atsižadėti apsišvietimo, kol nenusistoję bus visi karštumai. Jų sloginamas žmogus, kurs mokslus eina, turi būtinai visa atbulai suprasti. O žmogus mokslininkas, ką jų esti valdomas, tegal sukraipytus mokslus skelbti. Nėra kitaip.

Iš viso to, kas pasakyta, išeina kuo aiškiau, kodėl šiandien tikras apsišvietimas labai sunkiai įgynamas. Visi, taip mokytojai kaip ir mokslus einantieji, yra karštuoliai, kurių Išminties šviesa apdengta, taip kad negali rastis tikrasis išmanymas. Ir mokslai visi turi likti sukraipyti. Visai nesirūpinama tomis šviesos kliūtimis. Nėra todėl ir tikro supratimo, kaip jų nusikratyti.

Pagaliau vieną dalyką tyčia dar minėti reikia. Jis labai menk pabojamas. O jaunieji jo labai apimti. Yra tai gašlumas, lytiškasis karštumas, ką ir vadina įsimylėjimu ar šiaip kokiu nežinomu būdu. O jis tik su meile tiek bendro teturi, kiek žemė su dangumi. Kaip tasai žmogaus Išmintį ir pagaliaus kūną žavina, retai tikru būdu suprantama. Ir visai nėra šišon menamas koks paties žmogaus vieno nusižengimas prieš savo kūno skaistumą, bet paprastas abiejų lyčių paleistuvavimas. Yra tai viena didžiausiųjų apsišvietimo kliūčių, apie ką todėl tur būti kartą plačiau kalbama. 


APSIŠVIETIMO KLIŪTYS KŪNE

Jau senovėje buvo žinomas žodis: sveika Išmintis tegali gyventi sveikame kūne. Ir tas žodis labai teisingas. O kad nebūtų dar ir kitų liudymų, tad jau tas vienas žodis turėtų mums senovės žinojimą gana aukštai statyti. Iš tikrųjų senovėje buvo geriau žinomos visos prietaisos apsišvietimui, kaip ir visos jo kliūtys. Šiandien karštumas -taip turi viršų ant žmogaus, jog žmogus nieko ne-atbodamas bėga pavyti savo tikslą, o jo tik neprieina niekuomet. Berods nepasilieka be nieko. Vienok jis tik tiki esąs atsiekęs ko norėjęs, kad ir paties jausmas tam priešinas. Žmonės šiandien bėga apsišviesti, kiek įmanydami, o neprieina šviesos niekuomet. Kaip ir prieitų, nežinodami, kas ta šviesa. Todėl jai ir pro šalį prabėga.

Šviesa teužteka visai palengva. Žaibai neduoda naudingos šviesos. Todėl reikia rūpintis užtekančia diena. O reikia rūpintis neatgristant. Nelengva tat mūsų karštuoliams. O dar sunkiau karštuoliams nežinėliams. Kaip šiaip galėtų žmogus, apsišviesti norėdamas, savo kūną tokiu būdu marinti, kaip tai daroma „stipriais“ gėrimais ir visokiais „vaistais“. Baisių gana reginių tūli yra išvydę, kad žmogus girtuoklis kaip gyvulys, ir tik dar daug baisiau, pasielgia. Kur tuomet yra dingusi aukštoji Išmintis, ką žmogui tiesiog prakilnybės vainiką deda ant galvos! O kur tuomet žmogaus pažanga! Visas žmoniškumas!

Rods, tai tamsiausias reginys. Bet iš jo galima suprasti, kokia tų gėrimų įtekmė iš tikro esti. Tūli tiki, jog prasiblaivius, esant visa vėl kaip po senovės. O tai negalimas daiktas. Kūnas ilgai dar nešasi tų gėrimų galybėmis. Negal protas tojo būti visai jautrus, kurs jį girtas visiškai prapuldęs buvo. Kad alkoholis taip yra sustinginęs smegenis, tad jos ir toliau nebėra guvios. Visai tik palengva jos gal nusikratyti alkoholio. Žinomas dalykas yra, kad maistas ir gėrimas, kurs į kraują parėjęs yra, tik iš lėto iš kūno vėl atstoja. O tai tad, kad kūnas atsinaujina. Bet reikia saugotis negeistinų dalykų iš naujo krauti į kūną.

Visi šitie dalykai plačiai žinomi. Vienok ir „apsišvietusieji“ vartoja stiprių gėrimų. Ir nieko nemąsto apie proto marinimą. Šviečiasi, rodos, be jokių kliūčių. Tūli tiki, jog, mažumą užgėrus, gali dar geriau ir skaidriau manyti. Gal berods būti, kad jau tūls taip yra nusibaigęs, jog alkoholio dvasios jau šviesesnės už jo paties. Bet blaivus žmogus mato lengvai, kas iš žmogaus dvasios, o kas iš alkoholio yra gimus. Nėra veikalų, ką, iš jo stoję, būtų didi buvę. Kur tai kartais tikima, čia jau visiškai apgailėtina esti tamsybė.

Bet nenuostabu, kad taip yra. Kur girtavimas toks paprastas dalykas, nebėgai būti aiškaus supratimo. O jau visiškai negal būti kalbos apie Išminties šviesą. Tūluose kraštuose, kaip imkime ir Vokietijoj, studentai turi tyčia parinktus savaitinius vakarus, kurie praleidžiami girtaujant. O kur būtų prie mažų arba didžių, prie prastučių kaip ir prie turtingųjų koks šeimyniškas arba kitoks svarbus atsitikimas, kad nebūtų tasai žymus padaromas smarkiu gėrimu! Visi žino, kokios yra tos pasekmės, bet nieks tikrai neapmąsto, kas juom pačiu iš tikro nusiduoda.

Sakė kartą koks girtuoklis, jog jis tik vieną stiklą te-išgeriąs. Tuomet jau jis pastojas kitu žmogumi, o tasai tad norįs ir stiklą gerti, iš ko išeinąs vėl kits ištroškęs žmogus ir t. t.be galo. Rodos, tai juokas. Vienok tas girtuoklis visai gerai suprato, kas, jam geriant, juomi nusiduoda. Žmogus, stiprių gėrimų vartodamas, žudo savo žmoniškumą, tiesiog veikia prieš gyvenimo tikslą, savyj naikina visa, kas šiek tiek yra iškilus.

Bet ne vien alkoholiu, o ir kitais dalykais, būtent kitais gėrimais, valgiais, vaistais ir t.t. žmogus tokiu jau būdu žeminas. Negalima visa minėti. Tiktai reikia aiškiai žinoti: visa, kas žmogaus sąmonę ir protą temdina, tat netinka imti į kūną. Visuomet bus kūnas apsunkintas ir nesiliks tinkama prietaisą būti Išminties užtekėjimui. Visu tuo, ką valgome arba geriame, suteikiame kūnui ypatingų jėgų. O žinoma, jog yra pasaulyje įvairiausių ir nuostabiausių. Tūlos maitina žmogaus kūną, tūlos jį naikina. Ir tos vadinamos nuodais. O kur tiktai nuodų randasi, to turime vengti. Berods sakoma, mažumą nuodų sveikas kūnas gali pakelti, kiti jam tiesiog esą reikalingi, ir pa-galiaus jis priprantąs prie jų, taip, jog jų privalo smagiam pasijusti. Yra čia daug teisybės. Vienok ar šiokie, ar kitokie tie nuodai, o kaip ir apie juos tikima būtų, visuomet jie pasilieka apsišvietimo kliūtimis, visi jie prilygsta alkoholiui ir jų įtekmė tojo įtekmei. Tik alkoholis visa kuo aiškiau apreiškia.

Dar toks kūno apsunkinimas nuodais turi labai toli nusiekiančias pasekmes. Nuolatai vartojami nuodai palengva visą žmogaus kūną persunkia. Ir pagaliaus jo kraujas mažiausiose dalelėse tų nuodų pilnas. Tokio žmogaus vaikai jau iš prigimties yra apnuodyti. Apie girtuoklių vaikus tat žinoma, bet nelabai apie tųjų, ką kitokius nuodus vartoja. Vienok protingas žmogus supras, jog pasekmės turi būti panašios. O kad jos ir nėra taip labai kenksmingos, vis tik jos kliudo apsišvietimui. Ir ne tik vieno žmogaus, bet ir visos jo giminės.

Taip labai įpratę į savo gyvenimą, viso to nei nežinome ir nei nenumanome. Pajautimo tam, kuomet Išmintis labiau, kuomet menkiau šviečia, tūli visai nepažįsta. Nė nežino, kad yra tai kas kita, negu proto veikimas. Bet senovėje, kaip tai žinoma apie išmintingąjį graiką Pitagorą, ir šiandien dar Rytų žemėje, tiesiog reikalaujama, kad atsilaikytų visų gėrimų, vaistų ir valgių, ką kūną, kad ir dar tiek menk, marina, kas apsišviesti nori.

Ir mėsos valgis buvo ir dar yra draudžiamas. Sako, žmogui tat nėra tinkamas valgis. O jausmingas žmogus turi tam pritarti. Tiesiog baisu yra gyvulį žudyti ir jo lavonu maitinti savo kūną. Nedaug skiriasi toks būdas nuo žmogėdžių būdo. Žmogaus kūnas mat visai gyvuliškas dalykas.

Bet apie tai galima visaip kalbėti. Žmogus, kurs prie to pripratęs ir to geidžia, negal tuoj visa kitaip suprasti. Kaip išrodinėta, jo mintys, jo geismai, o pagaliaus ir kūnas to neužleidžia. Ir ne kiekvienas lygiu būdu valgiu ir gėrimu apsunkinamas kaip kitasis. Vienok tiek gal ir silpniausiam būti suprantama, kad valgyti vien reikia dėl kūno išmaitinimo. O valgyti ir gerti tik skanumo arba kūno erzinimo dėlei jau blogas yra pasielgimas ir todėl netinka, apsišviesti norint. Berods valgis ir gėrimas turi būti skanus, o dargi labai. Jo skanumas yra liudymas, jog jis tinka kūnui maitinti. Bet kuomet valgiai ir gėrimai vien

jų skanumo dėlei vartojami, tuomet jie jau pačiam žmoniškumui pavojingi.

Tūlam gal šie aiškinimai pasirodys labai keisti. Ir ne vienas bene manys, jog nėra galima žmogui taip gyventi, kaip šišon patarta. Teisybė, mūsų amžiuje labai nepaprastas ir todėl sunkus būtų toks gyvenimas. Vienok, žinant gyvenimo įstatymus, reikia sakyti, jog jie to reikalauja. Tačiau visi tie, ką nori žygiu įgyti, kas verta pasirodo, težino, jog negalima ant vietos perkeisti gyvenimo. Kas, paveikslui, papratęs mėsos valgyti, negali tuom žygiu nuo jos atsisakyti. Greitai jo sveikata sumenkėtų. Visuomet reikia gamtiškai gyventi. O gamta šuoliais nešoka tolyn. Be to, vien atsilaikymas nuo mėsos dar ir nepadaro išmintingo.

Pagaliau reikia minėti ir tas apsišvietimo kliūtis, kurios kūne atsiranda, žmogui dirbant. Paprastai manoma, jog sunkiai dirbąs žmogus negali apsišviesti. Tai tiek teisybė, kad žmogus bedirbdamas negali iš knygų pasimokinti. Ir kraujui labai sujudus, negalima ramiai manyti ir išmanyti. Vienok tėra reikalinga maža valandėlė atodūsio, ir tuoj esi tam galingas. Sunkiausias darbas nėra apsišvietimo kliūtis. Gal kartais, rods, trukdyti ypatišką apsišvietimo būdą, kad jis, paveikslui, žmogų tiek priveikia, jog jam būtinai reikia ilsėtis ir miegoti. Bet, aplamai imant, kiekvienas darbas, irgi toksai, yra tiesiog naudingas apsišvietimui,  nes jis  žadina jėgas  ir daugina  prityrimą.

Tuomet berods bus kūniškas darbas ir veikimas vis apsišvietimo kliūtis, kad jis susijungs su geismais ir troškimais, juos sukeldamas arba jiems tarnaudamas. Tat aišku iš aukščiau paduotų išguldymų. Būtų todėl galima tuom šišon ir baigti. Tik vienas dalykas negal pasilikti neminėtas. Yra tai lytiškas žmogaus gyvenimas ir veikimas.

Apie tai bene bus tyčia platesnis raštas leidžiamas. Tuom tarpu gal užteks kelių žodžių. Lytiškame gyvenime apsireiškia ypačiai stebuklingos kūno jėgos. Suprantamas dalykas, kad jų tikrasis ar netikrasis naudojimas turi labai žymus pasidaryti žmogaus kilime, jo pažangoje. Ir, aplamai imant, reikia sakyti, jog negamtiškas lytiškas gyvenimas, tai esti kad lytiškos jėgos nenaudojamos gaminimui, o tik kūniško pasimėgimo dėlei, turi tiesiog padaryti negalimą Išminties užtekėjimą.

Ir nėra žmogaus, kurs, negyvendamas lytiškai sulig gamtiškais įstatymais, galėtų aiškią ir skaisčią Išmintį apreikšti. Todėl ir Katalikų bažnyčia draudžia kunigams apsivesti. Vienok vien kūniškas atsilaikymas dar toli nepadaro išmintingo. Kuomet geismai širdyje gyvena, tuomet visas atsilaikymas yra tik monas. Geismai dar daugiau tamsina Išminties šviesą negu kūno veikimai. Ir todėl toks draudimas išeina nieku, kad neiškyla draudžiamasis iš geismų sūkurio pasišventindamas tam, kas skaistu. Kuomet jis to daryti dar neįstengia, jam būtų geriau, kad vestų. Jo Išmintis, kad ir neaugtų, tad pasiliktų nors šiek tiek giedra, nes nesusiūktų tiek tamsių karštumų ir nevalybumų.

Kaip šituose, taip ir kituose dalykuose už vis yra svarbiau, kad žmogus liktų tyras, valybas. Tyram būt norėti yra geras žymis. Kas neja

učia purvo, stovi labai žemai. Ir norint pakilti dvasiškai, būtinai reikalinga yra meilė grynumui ir skaistumui. 


APSIŠVIETIMO IŠLYGOS


ŽMOGAUS UŽDAVINYS

Žmogaus gyvenimas yra visiškai kitoks negu kitų gyvių. Tieji tarsi nešami gamtos atsivėrimo jėgų, pažangos įstatymo. Todėl ir visas jų gyvenimas yra toks žymiai gamtiškas. Gamta jais pati stačiai ir be kliūčių veikia.

Žmogus, berods, ir negali stotis šalia gamtos. Jisai, kaip koks jis matomas, taipo jau yra jos pavidalų vienas. Ir visas žmogaus tarpimas ir kilimas yra nešamas galingos įstatymų prievartos. Vienok toji neapsireiškia ūmai. Žmogus turi gana laiko ir vietos savaip gyventi. Ir tik ilgai ir plačiai gyvenęs, jis atsitrenkia į prievartą. Bet kol to neatsitinka, jis daro ir veikia, kas jam pamėgsta.

Tankiai todėl ir sakoma žmogų negamtiškai gyvenant, arba jį pasielgiant gyvuliškai. Nėra tai teisinga. Kad žmogus negamtiškai gyvena, jis nepuola atgal į gyvuliškumą. To jis negali. Bet jis puola į bjaurumą ir baisumą. O gyvulys, ar šiaip, ar taip, vis pasilieka gyvuliu ir gyvena gamtiškai.

Tasai baisumas, ką kartais „žmogumi“ apsireiškia, yra sukilimas galingų jėgų, kurios tik iš dalies yra gyvuliškos, o iš dalies visai kitokios rūšies. Paties žmogaus tuomet nebelieka nė menkiausio žymio. Žmoniškoji šviesa, būtent Išmintis, visiškai pradingsta. Baisumas yra tamsos galybė.

2mogus, kaip jis akims pasirodo, yra krūva įvairiausiųjų ir stebuklingiausiųjų jėgų. Kol nėra jos pabudusios, jųjų lyg ir nebūtų. Bet nėra,  taip sakant, tuomet neigi žmogaus. Neapsireiškia nei jo valia, nei Išmintis. Siaučiant gyvenimo vėtroms, prigimties jėgos iš lengvo bunda. Ypačiai tam naudingas yra kultūrinis gyvenimas. Svarbus taipo jau ir mokslas. Ir kaip iš paprastų dalykų pasidaryti galima plaišinimo prietaisas, taip ir žmogaus prigimties jėgos gali tapti naudingos, o ir labai pavojingos. Jas išauginus, reikia būtinai jas ir suvaldyti. Tuomet yra jos tiek naudingesnės tarnavimui, kiek didi jų galybė. Tik jas suvaldyti tegali patsai žmogus. Nėra jis regimasis žmogaus pavidalas, nei geismų ir nei minčių gyvenimas. Visa tai yra jam tik suteikta gimimu. Todėl ir vadinama prigimtimi.   Patsai  žmogus yra  dvasiškas, yra pati Išmintis, Valia ir Esybė. Ir vien šitai trejybei tegalima suvaldyti prigimties jėgas. Tik ji turi taipo jau pabusti regimame  žmoguje. Ir greta ano prigimties jėgų sukilimo didesnė, tvirtesnė, šviesesnė pastoti.

Gyvenimas ją taipo jau žadina, kaip ir prigimties jėgas. Tik neturėtų tosios daugiau, o žmogus menkiau pabusti. Tuomet jų suvaldymas nėra galimas. Dar lygiai ir yra toks mūsų gyvenimas, kad jis tik vis paskiau atsiekia patį žmogų.

Tasai be to ir labai ypatingu būdu gyvena su savo prigimtimi. Josios jėgų krūvoj jisai esti kaip kokia šviesa, kuri taip su jomis susiliejusi yra, kad beveik vienu su jomis žinosi. O toks yra čia gyvenimo įstatymas: su kuomi žmogus žinosi vienu esančiu, tat jis ir esti ir tokia yra ir jo sąmonė, jo žinojimas ir pasižinimas.

Dar mūsų amžiaus žmogui nuolatai ir įkalbama, būk esąs patsai savo prigimtis ir nieks kits. Nuolatai su ja jis suauginamas, ir todėl yra su ja ir labai suaugęs. Tik prityrimas išvien tą vienybę ardo. Išvien jis žmogui parodo, kaip jis savo prigimties jėgų pavergiamas. Ypačiai aiškiai tai apreiškia kultūros žmogaus prityrimas. Taip viens kitam priešinas prityrimas ir mokslas žmogaus omenyje, ir žmogus pasilieka, koks buvęs. Negali kilti, nežinodamas, kaip ir kur. Ir gyvena toliau savo paprastoj prietemoj. Kad nors kas jam pasakytų, jog jo uždavinys yra savo žmoniškumą žadinti ir stiprinti! Gal tuomet to ir panorėtų ir darytų. Ir pasijaustų bežengiąs švieson.

Tuom tarpu jam tikrinama, jog nėra nė tos vergovės, ką jis gyvai pajaučia. Esanti toji tik jo paties dingstis. Palaimingu būdu nors dar patariama, kad žmogus susivaldytų. Kad tai tik ir įsikaltų kultūros žmonės! Be abejonės, tuomet kaskart aiškiau išvystų, jog yra vienas, kas valdo, o antras, kas valdoma. Suprastų save atskirti nuo savo prigimties. Ir tuomi parimtų daugiau savyje ir būtų šviesesni, skaistesni.

Tik tas atsiskyrimas šiuo savo prigimties nėra toks lengvas dalykas. Labai drūčiai ji prisikibusi prie žmogaus. Ir tūliems rodos, jog atsiskirti nuo jos yra atsižadėti visų gyvenimo smagumų, net paties gyvenimo. Todėl tankiai apie tai kalbama kaip apie paties naikinimą, arba apie peiktiną silpnučių nesusipratimą, apie gyvenimo niekinimą ir bėgimą iš šio pasaulio. O tik kiekvienas nors šiek tiek iš prityrimo žino, jog, pasiduodant prigimties jėgų linkimams, išeina silpnas žmogaus apsireiškimas, bet pasiduodant tam, kas gražu, teisu, prakilnu, trumpai, kas tikrai žmoniška, stojasi didžiausieji ir geriausieji žmonijos veikalai4 (4 Taip ir  rašte:  Dr.  Paul  Deussen,  Elemente  der Metaphysik, perskyrime: Ueber das Wesen des Idealistus).

Be to, ans persiskyrimas nėra regimas, erdvinis dalykas. Yra jis skirtumo žinojimas, žinojimas žmogaus liuosybės, arba dykybės. Ir todėl žmogus šitų žinojimu kartu ir įgyja galybę prigimties jėgoms valdyti. Tuo žinojimu jis tiesiog išauga iš prigimties priespaudos bei vergovės ir iš jos tamsumos.

Nieks negal žmogaus iš jos išvesti. O tik jisai pats. Nieks šiaip negal jo pastatyti ant aukštesnio stovio, kad jis pats nepasiilgsta, nenori to prakilnumo. Tik paties žmogaus pasiryžimas ir noras gali jį iškelti iš prigimties taip, kad išaugęs iš jos ją pilnai ir suvaldyti gal ir ja pasinaudoti šiame pasaulyje apsireikšti pilnoj žmoniškoj šviesoj, grožybėj ir didybėje. 

 


 PRIGIMTIES PRIRUOŠIMAS

Iš prityrimo esti žinoma, kad tamsus yra tas žmogus, kurio prigimtis yra bukli ir žiauri. Toks žmogus paprastai visai gamtiškai gyvena. Jojo, visai kaip ir gyvulių, prigimtis pildo savo reikmenes. Patsai žmogus savęs nejaučia, o tik vien savo prigimtf. Nesą, kad menkas yra minčių gyvenimas, linkimai vangūs ir tiktai sapningi geismai, tuomet patsai žmogus tarytum padingęs esti savo prigimtyj. Toji jį visiškai yra įtraukusi į savo nesižinojimą.

Kitaip atsiranda, kad prigimtis visokių erzinimų, skausmų ir smagumų užgaunama. Tuomet žmogus esti priverstas savo   prigimtimi, net visu savo gyvenimu daugiau pasirūpinti. Ir stojasi čia visai ypatingas judėjimas. Kad jau paprastai prigimtis yra įvairiausių jėgų krūva, kuri nuolatai ardoma ir iš naujų jėgų naujai kraujama, tad kuo daugiau žmogui pačiam prigimties dėlei triūsiant. Kaip kūnas įvairesniais valgiais maitinamas, taip ir geismų ir minčių gyvenimas aprūpinams guvesniais dalykais. Tuomet žmogus jaučiasi šviesesnis ir tvirtesnis. Bet ir patiria, kaip šita jo šviesa ir jo tvirtumas visai toks, kaip kuomi jo prigimtis maitinta. Toliau ir pasirodo, jog pagal tai tankiai prigimtis viršų palaiko žmoguje ir pagaliau aiškiai išreiškia savo linkimą: būti šelpiama paprastu būdu.

Iš viso to matyti, kad prigimtis tokių naujų jėgų reikalauja, kokiomis ji patlab apsireiškia; kad pagal tai žmogus jaučiasi šviesesnis ar tamsesnis, tvirtesnis ar silpnesnis ir prigimčiai vergauja arba ją valdo. Prigimtis todėl gal ir turi būti žmogaus tikslams priruošiama. Jos minčių ir linkimų gyvenimas turi būti perkeičiamas ir kūnas maitinamas geriausiu būdu sulig gamtos įstatymais. Matydami žmogaus puolimą, tūli tiki aplinkenybes tai padarant. Ir šalinas nuo „svietiško" gyvenimo ir nuo „nelabųjų" draugų, ką „žmogų“ tik išvadžioja. Nežinoma tiems žmonėms, kad kūnas veikia, kaip geismai jį varo. O tie vėl sukyla, kaip juos mintys vadžioja. Todėl nieko nepadaro žmogaus bėgimas nuo „svieto". Reikia prigimtį priruošti geram tarnavimui. O kadangi prigimties galingiausieji apsireiškimai prasideda iš minčių, todėl šitą primosimą tegalima tinkamiausiu būdu atlikti prasidedant" su minčių gyvenimo taisymu. Aiškiai yra ir paprastam žmogui numanoma, jog savo prigimtį tegalima valdyti iš minčių aukštybės. Su mintimis žmogus tarsi arčiausiai susieina. Jomis jis gali paliepti linkimams ir geismams ir tais – toliau kūnui. Norint įgauti pilną valdžią ant prigimties, tik tokiu keliu tegalima prie to prieiti.

Kas prasidėtų pirmiau su kūno atnaujinimu, paveikslui, su atsilaikymu nuo alkoholio ir viso to, kas kūną apsunkina, menkai ką atsiektų. Kūne berods palengva nyktų linkimas stipriai prisigerti. Ir daug piktenybių ir žiaurumų žmogus išvengtų ir jų nepadarytų. Vienok visa tai būtų tik menka dar nauda. Pareitų žmogui proga, rastųs išvadžiotojų, ir jis gyventų kaip seniau. O, be abejonės, vien tai svarbu, kad žmogus visuomet, kokios ir būtų aplinkenybes, pasielgtų protingai ir žmoniškai. Bet jam tai tėra galima, kad jis savyje toks tvirtas pastojęs yra, jog jokie įkalbinimai ir viliojimai jo apversti nebėgai.

Šito tvirtumo negalima kitaip priruošti, kaip žmogaus minčių ir linkimų bei geismų perkeitimu. Į visai kitą šalį jie turi krypti. O tik ne vien tai. Berods galima lengviausiai suvaldyti savo prigimtį, atidą kreipiant nuo netikusio dalyko į kitą. Nieko nedaro, kad tasai ir šiaip nieko nevertas. Vis tik žmogus išvengia negeistinos vergovės. Ir būtų gerai, kad nors tai žmonės plačiau ir aiškiau žinotų! Vienok svarbiau už visa tat yra, kad žmogaus mintys ir linkimai, jo visas vidus kryptų į paties žmogaus esybę, į jo vidaus pamatą. Tuomet stotus žmogaus Išmintis ir Valia, visa jo šviesa ir tvirtybė.

Taip žmogaus prigimtis turi būti priruošiama jo apšvietimui ją taisant iš vidaus, jokiu būdu ne iš paviršiaus. Kad bus kitoks pastojęs jojo pasaulio ir žmogaus gyvenimo supratimas, bus ir kitokie jo linkimai, geismai ir sapnai, ir pat jojo kūnas priešinsis tūliems valgiams, gėrimams bei veikimams. Ir vėl bus žmogui galima geriau suprasti ir manyti. Slinks žemyn tokiu būdu visos apsišvietimo kliūtys. Prigimtis visuose savo gyvenimo skyriuose bus giedresnė, ir pati žmogaus šviesa galės aiškiau spindėti. 

 


 KELI PATARIMAI

Prigimtį norint pertaisyti, reikia pirm viso žinoti, jog visa tai tik visai iš lengvo gali nusiduoti. Palengva teauga augmenys ir kiti kūniški pavidalai. Palengva ir tegali kitoks virsti prigimties vidus. Kam nepasiseka visa tuo jau, tas neturėtų nusiminti. Tamsumai, kurie šalinami, vi iš naujo sukyla, kol tėra jų ir menkiausias kvapas. Tik nereikia sustoti auginus naujas skaidresnes mintis, švelnesnius jausmus, linkimus, geismus, maitinus savo kūną valybesniais, tyresniais valgiais.

Toliau ir reikia pastebėti, kad vien išmesti, kas sena kas apkreipta, visai nėra naudinga. Tuštumas esti pavojingesnis už blogą prigimtį. Jokių minčių omenyj neturėti yra pavojingiau negu penėti tamsias mintis. Visuomet reikalinga vietoj to, kas iš žmogaus šalinama, įsitiekti, kas nauja ir gera. Tat būtinai reikalinga. Kad visi tie žmonių „mokintojai“ tai tik gerai įsikaltų ir atbotų! Kiekvienam žinoma, kaip kūno išalkis verčia prie blogų darbų. Į dar daug blogesnius, net į baisius darbus stumia ir varo omenies tuštumas. Be jokių tvirtų minčių ir linkimų paprastas žmogus niekuomet neturėtų pasilikti. Todėl, taisant savo prigimtį, reikia būtinai tuomi pasirūpinti, kas galėtų būti naujai priimama.

Berods ir negalima kiekvienam pasakyti, ko vengti, o kuomi rūpintis reiktų. Kiekvienas stovi ant visiškai ypatiško laipsnio ir turi todėl visai savotišką kilimo taką ir būdą. Bet ir tik mažumą pažengdamas švieson, kiekvienas patiria tą patį dalyką. Todėl ir galima aplamai tarti apie tai, kaip reikia apsišvietimui prisiruošti.

Tikru būdu šviesai prisitaisę ir iš tikrųjų pažengę švieson, pasijaučiame visuomet didesni ir tvirtesni. Kitaip sakius: jaučiame džiaugsmą ir galybę, kokios lig tol nepažinome. Kiekvienas žingsnis pirmyn suteikia šviesesnį išmanymą ir tvirtesnį norą. Kuomet to nėra, galima tikrai žinoti, jog nebuvo tuomet kilimo, o puolimas.

Vienok reikia atsargiam būti. Tūli dalykai linksmina mus, tačiau neveda švieson. Paprastai žmonės tuomi linksminami, kas jų geismus pildo. Antraip jie liūdninami. O abejaip jie apsirinka. Nėra čia tikro džiaugsmo nei skausmo. Trumpas tėra ans linksmumas, praeina veikiai ir nuliūdimas. Iš abiejų pasilieka kartumas. Žmogus grimzta į tamsumą; ir jojo noras pasilpsta, kol neišnyksta visai. Tikrasis džiaugsmas sekamas visuomet smagaus jausmo. Žmogus nusimano esąs aukštesnis, ir jo noras tvirčiau kreipiasi į jo tikslus. Žmogus pastoja daugiau žmogumi. Ir niekuomet nėra jam galima nusiminti, kad jis kilęs yra į žmoniškumą. Pat kiekvienas skausmas, ką būtų pasidaręs žmogui kylant, virsta džiaugsmu.

Yra tai tikri saikai savo prisiruošimams seikėti. Bet naudinga ir yra žinoti kiekvienam, koks jisai ir nebūtų, kad nereikėtų niekuomet prie to prisiartinti, kas abelnai vadinama prastu, žemu, blogu. Ir visai geri anie patarimai, kad reikia akis ir ausis saugoti nuo piktų paveikslų ir žodžių. Bet daug svarbiau dar yra nieko pikto, sukraipyto ir kvailo nemanyti ir negeisti, ir minau apie tai nekalbėti. Ką manome ir tariame, tai labai atsiliepia visai mūsų prigimčiai. Kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu ji šviesesnė ar tamsesnė pastoja. Todėl nemanykime ir nekalbėkime niekuomet niekų.

Šitą gerai supratę, turime berods ir sakyti, kad lygiu būdu netinka įsidėti į galvą bet kokių mokslų, kad reikia saugotis apkreiptųjų ir klaidingųjų. Vienok čia sunku pasakyti, ko vengti reikia. Be abejonės, visos mokslo, ypačiai gamtos mokslo, žinios yra naudingos. Tik reikia atskirti žinias nuo išvedimų. Tūli tiki juos esant žiniomis. Tikrosios žinios gal kiekvieno žmogaus būti ištiriamos, žinoma, su reikalingomis išlygomis. Išvedimai vis kitokie, sulig žmogumi. Berods yra ir žinių, kurios suvokiamos ne regimam pasaulyje, tai esti ne paviršutiniu pajutimu, o neregimuose gyvenimo skyriuose, tai esti regėjimu ir išmanymu. Tokias žinias paduoda ir šitas bei jam lygūs raštai. Tačiau jos aiškiai skiriasi nuo išvedimų. Jos gal kiekvieno žmogaus būti patiriamos.

Bet būtinai vengti reikia aklo tikėjimo bet kokiu mokslu. Kiekvienas tur būti mėginams. O kad tai negalima, reikia nors žiūrėti, ar jam nesipriešina teisybės jausmas, kur ypačiai aiškus protingam žmoguje, neapsunkintame visokių „mokslų“.

Toliau reikia atsiminti pamatinę žinojimo išlygą, būtent tą, kad žmogus pačiame išmanymo viduryje stovi ir kad visuomet toks esti ir jo išmanymas ir supratimas, koks jis yra. Save pažinus, tegalima savo išmanymo vertybę išvysti. Bet galima ir tik tad visą gamtą, visą gyvenimą pažinti.

Kas žmoguje, tai esti jo prigimtyje, randama, tas ir yra gamtoj. Ir kaip jis savo viduje gal atskirti tris gyvenimo arba sąmonės skyrius, taip ir gamtoj. Nekalbant apie dvasiškąjį skyrių, kurs tik retiems težinomas, yra gamtoj kaip ir žmoguje minčių, toliau geismų ir pagaliau kūniškasis gyvenimo skyrius. Žmogus tai viename, tai antrame aiškiau žinosi. Įmigdamas visai atsitraukia nuo kūniško gyvenimo.

Tuomi žmogus patiria kitą tikrą žinią, būtent tąją, kad gyvenimas laikais sukyla ir vėl dingsta, kaip koks bangavimas. O yra jųjų trumpi, ilgesni ir labai ilgi. Visi jie apsireiškia, kaip neapverčiami įstatymai tai valdo.

Kad visas gyvenimas sulig įstatymais apsireiškia, yra tokia žinia, kuri nei menkiausio nutarimo neužleidžia. Nieks neatsieina iš netyčių arba be įstatymų. Visas Visatos gyvenimas nuo didžiausių lig mažiausių dalykų yra neperžengiamų įstatymų tvarkintas.

Priminti reikia šišon berods, kad paprastam mokslui dar tik tėra žinomi keli įstatymai. Todėl ir čia dar daug kalbama apie „netyčias“.

Pagaliau viena žinia yra svarbiausia iš visų. Bet ji tėra įgyjama šviesiausiu išmanymu, kad ir numanoma kiekvieno šiek tiek giedro žmogaus teisybės jausmu. Yra tai ta žinia, kad visos Visatos Priežastis tėra Viena, ir kad jos Akivaizdoje visa nusiduoda. Neturi Ji pradžios nei pabaigos. Iš visų gyvių, ką regime, žmogus stovi arčiausiai Jos. Todėl jisai, tai esti jo esybė, turi būti tikresnė už visa, kas šiaip apsireiškia, ir sulyginant nors išrodyti nepragaišinga.

Taip žmogus turėtų išmokti tartum iš savo vidaus gilybės žvelgti į gyvenimą. Ir todėl jam reikalinga tą gilybę suvokti ir čia gyventi. Tuomet stovėtų jis pilnoj šviesoj. Nelengvas tai dalykas ir neįgyjamas taip vos pamanius. Bet iš prityrimo žinoma, kad tasai, kurs ieško, kas gražu, teisu ir prakilnu, pagaliau tikrai ir suranda šviesą. 

 


 

PATS IŠMINTIES AUGINIMAS

 


 

TVIRTUMO VYKINIMAS

Paklaustas, kaip išmintingam pastoti galima, atsiliepė bet koks išmintingas: „Reikia pasirūpinti šventam būti, tuomet randasi ir Išmintis; o kaip šventam pastoti galima, tai kiekvieno paties dalykas“. Kas lig šišon šį raštą akylai skaitęs yra, bene bus manęs, kad tasai iš tikro ir tiktai pataria, kaip šventam tapti galima. Tačiau to lig šiol sakyta dar nei nebuvo, o šalia kito, vien išguldyta, ko vengti reikia, jeib neapsiniauktų per labai žmogaus Išmintis. Bet paprastai žmonės tiki tą šventą esant, kurs nieko blogo ir pikto nepadaro. O tai apsirikimas. Patsai šventumas turi pareiti akivaizdon. Taip jau ir reikia sakyti, kad pati Išmintis turi aiškesnė pastoti, pats žmoniškumas turį būti tiesiog auginamas,.

Be to, šventumas ir šviesa ir nėra gentišku vien pagal žodį. Yra pagaliau abu tas pats dalykas. Ir todėl tikybos mokslai beveik daugiau ir geresnių patarimų paduoda, kaip išmintingam pastoti galima, negu kiti. Tik nebenumano žmonės to, ko tie mokslai nori. Beveik, sakytum, žmonės nebežino, kas verta ir kas neverta, žiūrint į žmogaus apsireiškimus. Taip tankiai tėvai džiaugiasi vaiku, kurs ant žodžio klauso, o pykinasi kitu, kurs varo „savąsias“; vadina aną geru, o šitą piktu. Nemano, jog gerasis taipojau paklusnus bus išvadžiotojams kaip ir tėvams, o kietsprandis vis varys „savąsias“. Iš tikrųjų svarbu pirm viso yra tvirtasis noras. Ir niekuomet neturėtų tėvai laužti savalninkumo, o tiktai kreipti jį į tai, kas geresnio išmanymo rodoma. Bet pirm viso svarbu yra, kad žmogus patsai rūpintųsi patvirtėti. Nesą patvirtėti yra tiek jau, kaip šventam ir išmintingam pastoti.

Labai palengva tvirtumas teauga. Ir vis reikalingas paties žmogaus pasiryžimas. Žinoma yra, kad žmogui tai šis, tai tas pareina į omenį, ir paprastai žmogus tam ir duoda valią. Bevaikštinėdamas ar ir bedirbdamas jis mintimis skrajoja kažin po kokias padanges, arba šitą ar aną nusitveria ir vėl padeda, ir tuoj mintimis vėl visai kitur yra, kad nei nebžino, kur ką padėjęs, ką padaręs.

Be galo žmogus tuomi sumenkėja. Tvirtybės jis negali turėti. Bet kas kartą, kad kas įpuola, kreipiant atidą į paties parinktą dalyką, po mažumytį tvirtumas auga. Tas pat atsitinka, kad žmogus žiūri su savo mintimis vis pasilikti prie to, ką daro. Po neilgo laiko nuolatinio tokio darbo žmogus aiškiai numanys noro ir valios tvirtumą ir pasijaus daug geriau išmanantis. Žmogus nusimanys paaugęs savo esybėje ir pasijaus savo prigimties valdonu pastojantis.

Arti tokio savęs auginimo stovi ir tai, kad žmogus steigiasi kantrus išlikti arba pradėtąjį darbą lig pabaigos varyti. Iš pradžios tai nelengva. Ypačiai karštuolis negali kantrus būti. Jis turėtų, kuomet jo kantrumas pradeda nykti, tuojau savo atidą kreipti į ką kita, jeib užmirštų, kas jį nekantrų padaro. Tokiu būdu jis palengva išmoks savyj parimti ir patvirtės. Toliau tad jau ir galės atvira akimi žvelgti į visus užpuolimus.

Sunkiau yra lengvaširdžiui išmokti kantriu ir rimtu būdu pradėtąjį darbą tolyn varyti ir pabaigti. Ypačiai tokiam, kurio omenyj svajonių srovės tik plūsta, kaip tūlam dailininkui. Tam reikia visuotinio patvirtėjimo. Visokiu būdu jis turi auginti savo žmoniškąją didybę, kaip tai, paveikslui, šitame rašte patariama. Ypačiai reikia žadinti širdingus jausmus pradėtajam veikalui. Niekuomet nebandyti tokį tverti, kurį gaminti tik taip „įpuola“. Ir nereikia tuoj pradėti, kaip tik prasimanius. Parimti turi omenyje veikalo diegas. Todėl ir nereikia apie jį su kitais kalbėti, o ir neleisti kitoms mintims jo iš omenies išbriauti.

Yra čia tas pats dalykas, kaip pažado ištesėjimas. Labai tai svarbu paties žmogaus patvirtėjimui. Ir vėl čia matyti, kad žmogus patsai tegali save auginti, o gyvenimas tam ir yra geriausia proga. Iš visų pusių reikalaujama, kad žmogus šį ar tą darytų. Lengvai jis tai ir pažada. Tvirto noro žmogus neranda tiek progos žadėti kaip kitas. Lengvaširdį veikiau visi nori išnaudoti. Matyti, kaip gyvenimas augina žmogų. Bet jis jį ir naikina, kad jis nesusipranta. Ką žmogus yra žadėjęs, jis turi ir ištesėti. Tarsi pats turi savo žodžio vietoje visu galėjimu pasistoti. Taip žmogus pasilieka vienybėje su mažiausiu savo pa-norėjimu ir linkimu. Ir tasai, ką pradėjo augti, nėra nai-kinams  žodžio  neištesint, o šelpiamas, stiprinamas.

Nėra tai plačiai žinoma, jog taip iš tikro esti. Tačiau labai tankiai matyti, kaip žmogaus tvirtumas dingsta, jam žodžio neištesint. Lyg jis savo žmoniškume nyktų. Antraip kiekvienas gal ištirti, kaip jis tarsi galingesnis pastoja, tą išpildydamas, ką sau pačiam ar kitam pažadėjęs yra. Bet ne vien tai. Kas kartą jis lyg iš nežinių labiau ir laikosi savo žodžio ir atsargiau žodį duoda. Ir ne vien valios, bet ir Išminties galybė auga. Ir negal vienas kitam geriau patarti, kaip tai: visuomet pasilikti ir menkiausiuose dalykuose prie tartojo savo žodžio. Visuomet buvo, o iš dalies ir dar šiandien tame randamas žmogaus prakilnumas. Todėl reikia žadėjus ir ištesėti arba visai nežadėti.

Menkiausiuose dalykuose tai tiekjau svarbu, kaip didžiausiuose. Bet menkesniuose veikiau galima pramokti prie žodžio pasilikti ir tuomi patvirtėti. Maži dalykai tankiau stojasi. Ir iš jų lengviau matoma, kad noras arba gi valia svarbiausioji viso pasisekimo dalis yra. Akylai pabojant, kaip koks darbas vykinams, pasirodo aiškiai, jog tvirtas noras tarsi stebuklu atsiekia savo tikslus. Bet, kad kas žadėta, o prie ištesėjimo tik vos slenkama, tad jau nesiseka niekuomet. Tūli kalba apie kažin kokius priešingus dalykus. Dargi mano, geriau būtų buvus savo žodžio nepildžius. O tikroji nesisekimo priežastis buvo vangusis pasiryžimas, silpnasis noras. Todėl būtinai reikalinga visuomet su pasikėlimu laikytis žodžio. Tik taip auga tvirtybė ir stojasi pasisekimas.

Daug dar būtų galima apie tai kalbėti. Gyvenimas nuolatai duoda žmogui progos savyje pasitvirtinti. Mesti reikia j šalį visą abejojimą ir bailumą ir stotis prie darbo. Berods aklas drąsumas yra paikumas, kurs drąsuolį pagaliau visai nieku paverčia. Bet kas ne karščiuodamas, o su ramiu dvasios žvilgiu ir nusitikėjimu tveria už darbo, tas nepadarys niekų. Nepasisekimas tiesiog gaminamas, kad kas pradėtąjį darbą nupeikia. Tankiai girdima: būtų visai gerai, bet – išeis ir tat nieku. Yra tai silpnųjų ir paikųjų bei atbulųjų niekinimo ir naikinimo būdas. Kas nori tolyn eiti, kas nori dvasiškai augti ir tarpti, turi savo viduje nuolatai laimėjimo jausmą žadinti ir gaivinti ir su linksmu nusitikėjimu ir drąsumu savo pirmiau gerai apmąstytą ir po to sau ar kitam duotą žodį pildyti. Taip pasiseks darbas, ir juomi padidės ir žmogaus tvirtumas. 

 


 

ŠVIESOS ŽAIDIMAS

Ir savo esybėje žmogus yra augąs dalykas. Todėl nereikia manyti, kad žmogaus didybė per trumpą laiką galėtų visoj savo šviesybėje pasirodyti. Truputėlis po truputėlio ji tekyla. Ir kaip žmogus tiktai po ilgesnio laiko tegal pastebėti kūno augimą, taip ir tiktai po ilgesnio darbo galės išvysti, jog paūgėjęs yra ir savo esybe. Greičiau vienok tat nusiduos, kad jis visuomet žiūrės, kaip gyvenimą kuo geriau naudojus, jeib jame vyrautų. Todėl reikalinga ne tiktai savo tvirtumą, savo norą ir valią prieš prigimtį stiprinti, bet ir savo esybės šviesą.

Berods vienam žmogaus esybės apsireiškimui stojant, randasi ir antras. Tik gyvenimas duoda progą įvairiausiu būdu augintis. Tikru būdu gyvam pastoti – tat yra slaptinga žmogaus valia. Ir, kaip pirmiau išguldyta, tai yra pagaliau išmintingam būti. Išmintis turėtų žmoguje kaip kokia saulė spindėti. Bet, kiek žinoma, žmonės be galo priešinas Išminčiai. Matyti vis iš naujo, kaip ji žudoma, kaip prieš ją veikiama ir siaučiama. Kad ji tačiau nenužudoma, o dargi auga, tad liudyta tuomi, kokia tvirta ta tvarka, ką žmoniškumui auginti vis iš naujo tveriasi.

Aštriausias Išminties žudymas yra melas. Žmonės nežino, ką jie daro meluodami. Bet ką išmanyti ir kaip teisybę išvysti yra vidaus švietimas. Kuomet žmogus meluoja, tuomet jis šitą švietimą tarsi nupeikia, tiesiog sako jo nesant. O kad tūlam gal tai ir nepasirodytų kaip jo aukščiausios gyvybės žudymas, tad jis nors tiek numanys, jog meluodamas žmogus ją slepia. O ją vis paslepiant, ji kartą turi būti kur nors užkišama, kad nebsistoja. Todėl ir matyti, kaip melagiai pagaliau nesiskiria nuo suklydėlių. Iš tikrųjų jie ir prapuldo protą.

Antraip, vis teisybę sakant, vidaus švietimas ir vis daugiau išaušta. Išmanymas vis aiškesnis pasidaro. Gyvenimas berods lyg tyčia pasunkina teisybės apreiškimą ir verčia prie melo. Rodos, teisybę sakant, gali nustoti ar turto, ar gėrybės, ar kokio pasimėgimo. Ir tik retam pareina į omenį: meluodamas nustoji žmoniškosios savo gyvybės. Tik tos gyvybės nepajaučiant, sunku tai numanyti. Bet pasiliekant prie teisybės ir prieš vertimą prie melo, pasirodo veikiai, jog išmanymas galingai sušvinta. Ir vis jis tiek gyviau švies, kiek reikėjo pergalėti, norint pasilikti prie teisybės.

Vienok nedingsta taip veikiai gundymai melui. Vis daugiau jų randasi. Nesą šviesesnį išmanymą įgijus, randasi ir geresnis teisybės pajautimas. Visur pasirodo žmogui neaiškumai. Ir jis jų dėl kenčia. Tad Išminties šviesa jame tiesiog dega, sunaikint norėdama visą tamsybę. Kur kokiame moksle kas neaišku, ji taip ilgai švies, kol ne-padings tai iš jo. Kur kas neišmanyta, ji nesiliaus švietusi, kol nebus visa skaistu. Ir jos galybė ir šviesybė pagaliau bus stebėtina.

Bet vis ir nuolatai reikia apreikšti pilną savo išmanymą, kad nebūtų niekuomet kokio melo sąmonėj. Tik tuomet Išminties šviesa pasididina. Neužteka ji žygiu ir ne dykai. Kuo daugiau jai tarnausim ir jai pasišvęsim, tuo daugiau ji mumyse ir apsireikš. Ir mus vers dar kitokiu būdu jai tarnauti. Reikalaus, kad būtum visuomet ir visame teisūs. Susiglaudžia čia išmanymas su noro tvirtumu. Teisiam būti yra beveik tiekjau, kiek tobulu savo prigimties valdonu būti. „Save" užmiršti. Vien žiūrėti, kad būtų išlygos jai išlikti, o nieko daugiau. Mažiausiuose dalykuose norint būti teisiam, reikia nuolatai aiškiai išmanyti ir spręsti. Vis mėginant teisiam būti, auga žmoniškumas nuostabiai greitai.

Teisiam būti yra tiekjau, kaip sąžinės klausyti. Toji nekalba kiekviename. Tik tuomet ji aiškiau tampa žinoma, kad žmogus yra ir savyje patvirtėjęs, ir teisingas bei teisus pastojęs. Sąžinės įsakymai yra liudijimai žmogaus kilimo. Tik nereikia jų sukeisti su baime. Tūli, ką pikta padarę, ir pasibijodami bausmės, tiki sąžinę juos kramtant. Tačiau čia nėra sąžinės, o tik bausmės baimė. Sąžinė žmogų ragina šį daryti, kito nedaryti. Galima sakyti ją esant Išminties balsu. Ir jos klausant, ji vis balsiau prasitaria, ir vis lengviau yra jai tarnauti. Bet jos neklausant ir antraip veikiant, ji vis daugiau nutyla ir galiausiai nuslopsta.

Tuomet žmogus kaip laivas be irklio. Nėra čia tvirtumo, o tik staigumo. Nėra šviesos, o tik karštumo. Sąžinės įsakymus pildant, visa visai kitaip stojas. Tuomet sąžinė pasirodo žmogaus gyvenime didžiausias tvarkdarys ir sutvertojas. Žmogus tampa iš lengvo malonus, dailus, skaistus, tvirtas, širdingas, patogus ir t. t. Sąžinė yra tikrasis žmoniškumas. O kur ji apsireiškia, čia visa žmonijos prakilnybė ir grožybė bei teisybė stojasi.

Sąžiningas žmogus yra ir valybo kūno ir visos prigimties. Jis myli visa, kas dailu ir patogu. Negali jis nieko daryti, kas negražu ir žema. Jame suspindėjus Išminčiai, pratarus sąžinei, jis visa savo grožybe ir didybe atsiveria. Ne taip, kad jis apsigobia visokiu gražumu, o taip, kad visa tai iš jo apsireiškia. Tuomet jam visa vienas ir tas pats dalykas: kas gražu, kas laba ir kas teisu.

Tik ligi to laipsnio reikia nuolatai dirbti, nuolatai paklusti ir atsisakyti viso suklaidinimo. Didžiausią pagalbą tam pati Išmintis suteikia. Ji yra ta šviesa, ką žmoguje aušta iš Visatos Priežasties. Ir šalia viso žmogaus darbo ir gyvenimo reikalingas tobulasis atsidėjimas jai, pilnasis jai pasišventimas. Tuomet ji pati visą žmogų atnaujina ir iškelia.

Nepaprasta tai šios dienos žmogui. Bet galima nors numanyti, kas tai. Žinant galvos žinojimu, jog esame erdvėje ir negalėdami iš jos išeiti, lygiu būdu galima nusimanyti esant viso gyvenimo Priežastyje. O toji šventa. Ji, viskam persikeičiant ir nykstant, vis ta pati gyva, prakilni, šviesi. Norėdamas ją numanyti ir pajausti, žmogus Jai ir tuomi Išminčiai pasišvenčia. Jaučia Ją veik ne tik po akių, o ir širdyje. Jaučiasi kvėpuojantis jos gyvybę ir šventybę bei šviesą.

Moksle apie tokį pasišventimą nieko nežinoma. Dailėj didieji dailininkai apie tai kalba. Bet didžioji dailininkų dalis apie jį vos tik sapnuoja. Tikybose jis vadinamas malda. Vienok paprastai tikima maldą esant reikalavimu, kad Dievas pildytų mūsų valią, kad jis pasirūpintų tais dalykais, kuriuos mes ar per vangūs ar per bailūs esame patys atlikti. Tokia malda nėra pasišventimas.

Tikroji malda tuo apsireiškia, kad ji taria: „Šventybės valia tenusiduoda!" Ir tasai žmogus pasišvenčia Išminčiai, kurs taip melsdamas savo pareigas atlieka visu galėjimu ir tikrumu. Kas dieną, jai prasidedant ir jai pasibaigiant, jis turėtų žiūrėti kaip kvėpavus šventybę ir šviesybę. Turėtų bandyti atsiekti tą tyliąją ramybę savo viduje, kurio skaisčioji šviesa žmogų tad neša iš dienos j dieną ir vis aukščiau kelia, kol nepastato ant pasaulio valdono sosto, ir jis tarsi iš pačios saulės žvelgia į visą gyvenimą, jį valdydamas ir jį laimindamas. 

 


IŠMINTIES STOVIS

Taip toli parėjus, kad jame Išmintis pilnai užtekėjusi, žmogus visai pasikeičia. Lig tol jis ieškojo, norėjo to, kas džiaugsmo ir palaimos teikia. Ir vis apsiriko. Bet ir vis artyn priaugo prie to, kas ją iš tikrųjų dalina. Ir kai jis artinos, jis vis daugiau ir užmiršo ieškoti sau ko įgyti, o pastojo vis daugiau pats dalinąs ir teikiąs. Prie Išminties artyn prieiti yra ją viduje pajausti, vienu su ja būti, Išmintimi pastoti. Tuomet žmogus yra tapęs džiaugsmo ir palaimos viduriu. Nebereikia jam nieko. Patsai jis dalina. Jame yra išnykę, kas nori ir ieško, kad ką gautų. Pasilieka   vien, kas teikia.

Gyvenimo, pasaulio Priežastis žvelgia iš žmogaus sielos ir akių, kaip iš saulės. Pilna vienybė yra atsiekta. O tai esti Šviesiausioji Meilė. Nepažįsta toji jokių skirtumų. Todėl ir nėra jai krašto. Visa ji savyj suglaudžia, visą žmoniją, visą gyvybę. Nėra, ko jai reikėtų, o vien tik save dalinti ir teikti.

Nenumanoma yra paprastam žmogui ta augančioj i palaimos banga, kad meilė nuolatai pasididinti gali. Žmogus tuomi stačiai slenka į neapsakomos palaimos, galybės ir šviesos gilybes. Nebėra tarp jo ir Amžinojo dar skirtumo. Nesą žmogaus nebėra. Iš jo Vienas tik apsireiškia, kurs Vienas iš tikrųjų ir tiktai esti.

O regimasis žmogus vaikščioja tarp žmonių, kaip kokia Dievo Malonė. Jo artybė laimina. Jo žodis apšviečia. Jo valia stiprina. Kur jis nueina, čia užteka saulė. Ir nyksta nuliūdimas. Džiūsta ašaros. Šventas jisai. Ir išmintingas, nes šventas.

Visi gyvenimo slėpiniai jam atviri. Nežvelgia jis iš paviršiaus į juos, o iš vidaus. Visa galybė jojo rankose yra. Visa grožybė iš jo spindi. Apsišvietęs jis yra iš tikrųjų. O ne vien tai. Pats jisai yra pastojęs pati šviesa. Pati amžinoji šviesybė jame šviečia.

Retai tokių žmonių randasi. Tačiau kiekvienas žmogus turėtų tą Išminties stovį atsiekti. Ir jis tai gali. Tik reikia tuomi rūpintis. Pačiam reikia prisiruošti, pačiam ir pasiryžti. O paties noras to tik ir ieško. Todėl ne aklai vykimės šviesą, o reginčiomis akimis.

Tesie ramybė su visais! 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas