Pirmadienis, Rugs 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

GALUTINIS VISŲ ŽMONIŲ IEŠKINYS  

Sako garsusis anglas Bulveris-Litonas: „Pirmasis bei nepašalinamasis, gražiausias bei prakilniausias gamtos įstatymas yra žmonių nelygybė“. Tas žodis priešinas tūlųjų tikėjimui. Vienok nelygybė nesirodo tik vien tarp žmonių. Visose gamtos valstybėse regimai tas pats įstatymas valdo. Nėra du akmens grūdeliu, nėra du lapu ant vieno medžio, ką būtų visiškai lygiu. Bet skirtumai vis didesni pastoja, kuo aukštesnis yra tas laipsnis, ant kurio gamtos gyvenimas apsireiškia. Augmenys daugiau skiriasi nuo viens antro, negu akmenys. Dar daugiau skirtumų yra tarp gyvulių, o didžiausieji tarp žmonių.

Ir tie skirtumai nesireiškia tiktai pavidalu, tojo sveikata, gyvybe ir gyvenimu, bet ir žmogaus protu, žmogaus manymu, jo geismu, troškimu, linkimu, o galiausiai ir jojo noru, jojo valia, išmintimi ir sąžine. Iš visų tų skirtumų labiau pasidaro žymūs tieji, ką stojasi su žmonių linkimais, geismais bei troškimais. Dėl tų dalykų žmonės virsta tiesiog viens kito priešu ir nevidonu. Ir iš to gema ir nuolatai auga visa tat, kas bloga, kas bjauru, kas žmogų žemina ir kankina, kas jam teikia visą nepalaima, vienu žodžiu, kas nežmoniška.

O rodos, žmogus tikrai nori to, kas duoda palaimos. Tūli filosofai tiesiog sako palaimą esant vieninteliu žmonių linkimų, geismų ir norų galu 1 (Toks mokslas vadinamas graikų žodžiu: eudemonizmu, tai esti mokslas, kaip galima palaimingam pastoti). Kiti taipojau tikrina, jog doros mokslas, arba graikų žodžiu: etika, kuri ištiria žmogaus noro kelius ir tikslą ir tankiai nori parodyti, į ką žmogaus noras turėtų krypti, negalinti išrasti kito tikslo.

Bet gal tūlam bus numanoma, jog čia, kur tiktai šviesiausias išmanymas gal atsisekti, labai lengvai apsirinkama. Ir jau ne vienas šviesus mokslininkas aiškino, jog doros mokslas neturi būti koks įsakymų rinkinys, neturi būti tikėjimas į kokį nors tikslą. Ir etika turi, kaip kitos mokslo šakos, vien tai ištirti ir parodyti, kas iš tikro esti. Jos uždavinys yra išreikšti, po kokiu įstatymu žmogaus noras sukyla ir koks iš teisybės yra galutinis jo ieškinys.

Doros moksle yra svarbūs vyriausiai: žmogus, kurs nori, tasai jo noras, toliau – kas norą žadina ir pagaliaus tat, ko noras atsiekti nori. Šišon svarbu tik paskutiniu du dalyku.

Žmogaus norą, be abejonės, žadina laukiamasis smagumas arba džiaugsmas. Bet jį padaryti ir noro tikslu yra apsirikimas. Kaip negalima pasidžiaugti džiaugsmu, taip ir negalima džiaugsmo norėti. Tai reikia gerai išmanyti. Visuomet norima tat, iš ko džiaugsmas pareina. Džiaugsmas tarsi masina norą ieškoti to, kas džiaugsmą teikia. Džiaugsmas ir jo versmė yra du dalyku, ką turi būti aiškiai atskiriamu.

Žinoma yra, kad žmonės lygiai tuo skiriasi, kad vienas iš vieno dalyko, kitas iš kito laukiasi džiaugsmo. Kaip koks kiekvienas yra, taip jam vienas ar kitas daiktas pasirodo daugiau ar menkiau geidžiamas. Žmonės ieško visuomet vien to, kas jiems džiaugsmo žada. O todėl suprantama, kad jie gal apsirikti. Vienok tas apsirikimas nepareina iš noro, o iš neišmanymo. Žmonės neišmano pasirinkti to, iš ko džiaugsmas iš tikro spindi, todėl kreipiasi į tą, kas džiaugsmo ir tik žada.

Tačiau šis apsirikimas nėra nuodėmingas. Tik noras neturi būti gadinamas. Tad pagaliaus, išmanymui iš lengvo sušvitus, sieks noras tikrojo dalyko. Bet kad išmanymas tamsinamas, o noras pagenda, pasilpsta, tad jis nieko nebeieško, ir žmogaus dora nyksta.

Žmogaus noras genda, kad jam nestatomi arčiau dalykai, kurie žada aukštesnį už paprastąjį džiaugsmą, o tik tokie, kurie stambiai, balsiau žada smagumą. Tuomet visai dyglūs dirgsnių erzinimai tegal žmogų pajudinti. Ir tūliems tad pasirodys, būk tas žmogus vien pasimėgimo nori. Bet iš tikrųjų jis nieko nebenori. Vien geismai jame trokšta. O kas juos sukelia, tat, galima sakyti, žmogų tik ir varo.

Nežiūrint į šį žmogaus nupuolimą, galima visuose žmonėse pastebėti vieną ir tą patį pamatinį norą. Tasai apsireiškia visuose žmonių linkimuose. Ir juo visi žmonės lygūs. Yra tai noras gyvam būti. Šitas noras pasirodo visame plačiame pasaulyje. Jame gyvybė tarsi veržiasi j atvirumą. Dėl to nieks abejoti negal. Yra visur tokio apsireiškiančio noro.

Gyvenimas, taip aišku, žada didžiausiąjį džiaugsmą. Vienok jis ne tiktai žada. Jis iš tikro yra džiaugsmo versmė. Džiaugsmas yra siaurybės nuslinkimas, yra augimo, pasididinimo, pasidauginimo pajautimas. Gyvendamas kiekvienas gyvis tą patiria. Todėl gyvam būti ir išlikti yra sveiko noro vienintelis ir galutinis tikslas. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas