Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

APSIŠVIETIMO KLIŪTYS KŪNE

Jau senovėje buvo žinomas žodis: sveika Išmintis tegali gyventi sveikame kūne. Ir tas žodis labai teisingas. O kad nebūtų dar ir kitų liudymų, tad jau tas vienas žodis turėtų mums senovės žinojimą gana aukštai statyti. Iš tikrųjų senovėje buvo geriau žinomos visos prietaisos apsišvietimui, kaip ir visos jo kliūtys. Šiandien karštumas -taip turi viršų ant žmogaus, jog žmogus nieko ne-atbodamas bėga pavyti savo tikslą, o jo tik neprieina niekuomet. Berods nepasilieka be nieko. Vienok jis tik tiki esąs atsiekęs ko norėjęs, kad ir paties jausmas tam priešinas. Žmonės šiandien bėga apsišviesti, kiek įmanydami, o neprieina šviesos niekuomet. Kaip ir prieitų, nežinodami, kas ta šviesa. Todėl jai ir pro šalį prabėga.

Šviesa teužteka visai palengva. Žaibai neduoda naudingos šviesos. Todėl reikia rūpintis užtekančia diena. O reikia rūpintis neatgristant. Nelengva tat mūsų karštuoliams. O dar sunkiau karštuoliams nežinėliams. Kaip šiaip galėtų žmogus, apsišviesti norėdamas, savo kūną tokiu būdu marinti, kaip tai daroma „stipriais“ gėrimais ir visokiais „vaistais“. Baisių gana reginių tūli yra išvydę, kad žmogus girtuoklis kaip gyvulys, ir tik dar daug baisiau, pasielgia. Kur tuomet yra dingusi aukštoji Išmintis, ką žmogui tiesiog prakilnybės vainiką deda ant galvos! O kur tuomet žmogaus pažanga! Visas žmoniškumas!

Rods, tai tamsiausias reginys. Bet iš jo galima suprasti, kokia tų gėrimų įtekmė iš tikro esti. Tūli tiki, jog prasiblaivius, esant visa vėl kaip po senovės. O tai negalimas daiktas. Kūnas ilgai dar nešasi tų gėrimų galybėmis. Negal protas tojo būti visai jautrus, kurs jį girtas visiškai prapuldęs buvo. Kad alkoholis taip yra sustinginęs smegenis, tad jos ir toliau nebėra guvios. Visai tik palengva jos gal nusikratyti alkoholio. Žinomas dalykas yra, kad maistas ir gėrimas, kurs į kraują parėjęs yra, tik iš lėto iš kūno vėl atstoja. O tai tad, kad kūnas atsinaujina. Bet reikia saugotis negeistinų dalykų iš naujo krauti į kūną.

Visi šitie dalykai plačiai žinomi. Vienok ir „apsišvietusieji“ vartoja stiprių gėrimų. Ir nieko nemąsto apie proto marinimą. Šviečiasi, rodos, be jokių kliūčių. Tūli tiki, jog, mažumą užgėrus, gali dar geriau ir skaidriau manyti. Gal berods būti, kad jau tūls taip yra nusibaigęs, jog alkoholio dvasios jau šviesesnės už jo paties. Bet blaivus žmogus mato lengvai, kas iš žmogaus dvasios, o kas iš alkoholio yra gimus. Nėra veikalų, ką, iš jo stoję, būtų didi buvę. Kur tai kartais tikima, čia jau visiškai apgailėtina esti tamsybė.

Bet nenuostabu, kad taip yra. Kur girtavimas toks paprastas dalykas, nebėgai būti aiškaus supratimo. O jau visiškai negal būti kalbos apie Išminties šviesą. Tūluose kraštuose, kaip imkime ir Vokietijoj, studentai turi tyčia parinktus savaitinius vakarus, kurie praleidžiami girtaujant. O kur būtų prie mažų arba didžių, prie prastučių kaip ir prie turtingųjų koks šeimyniškas arba kitoks svarbus atsitikimas, kad nebūtų tasai žymus padaromas smarkiu gėrimu! Visi žino, kokios yra tos pasekmės, bet nieks tikrai neapmąsto, kas juom pačiu iš tikro nusiduoda.

Sakė kartą koks girtuoklis, jog jis tik vieną stiklą te-išgeriąs. Tuomet jau jis pastojas kitu žmogumi, o tasai tad norįs ir stiklą gerti, iš ko išeinąs vėl kits ištroškęs žmogus ir t. t.be galo. Rodos, tai juokas. Vienok tas girtuoklis visai gerai suprato, kas, jam geriant, juomi nusiduoda. Žmogus, stiprių gėrimų vartodamas, žudo savo žmoniškumą, tiesiog veikia prieš gyvenimo tikslą, savyj naikina visa, kas šiek tiek yra iškilus.

Bet ne vien alkoholiu, o ir kitais dalykais, būtent kitais gėrimais, valgiais, vaistais ir t.t. žmogus tokiu jau būdu žeminas. Negalima visa minėti. Tiktai reikia aiškiai žinoti: visa, kas žmogaus sąmonę ir protą temdina, tat netinka imti į kūną. Visuomet bus kūnas apsunkintas ir nesiliks tinkama prietaisą būti Išminties užtekėjimui. Visu tuo, ką valgome arba geriame, suteikiame kūnui ypatingų jėgų. O žinoma, jog yra pasaulyje įvairiausių ir nuostabiausių. Tūlos maitina žmogaus kūną, tūlos jį naikina. Ir tos vadinamos nuodais. O kur tiktai nuodų randasi, to turime vengti. Berods sakoma, mažumą nuodų sveikas kūnas gali pakelti, kiti jam tiesiog esą reikalingi, ir pa-galiaus jis priprantąs prie jų, taip, jog jų privalo smagiam pasijusti. Yra čia daug teisybės. Vienok ar šiokie, ar kitokie tie nuodai, o kaip ir apie juos tikima būtų, visuomet jie pasilieka apsišvietimo kliūtimis, visi jie prilygsta alkoholiui ir jų įtekmė tojo įtekmei. Tik alkoholis visa kuo aiškiau apreiškia.

Dar toks kūno apsunkinimas nuodais turi labai toli nusiekiančias pasekmes. Nuolatai vartojami nuodai palengva visą žmogaus kūną persunkia. Ir pagaliaus jo kraujas mažiausiose dalelėse tų nuodų pilnas. Tokio žmogaus vaikai jau iš prigimties yra apnuodyti. Apie girtuoklių vaikus tat žinoma, bet nelabai apie tųjų, ką kitokius nuodus vartoja. Vienok protingas žmogus supras, jog pasekmės turi būti panašios. O kad jos ir nėra taip labai kenksmingos, vis tik jos kliudo apsišvietimui. Ir ne tik vieno žmogaus, bet ir visos jo giminės.

Taip labai įpratę į savo gyvenimą, viso to nei nežinome ir nei nenumanome. Pajautimo tam, kuomet Išmintis labiau, kuomet menkiau šviečia, tūli visai nepažįsta. Nė nežino, kad yra tai kas kita, negu proto veikimas. Bet senovėje, kaip tai žinoma apie išmintingąjį graiką Pitagorą, ir šiandien dar Rytų žemėje, tiesiog reikalaujama, kad atsilaikytų visų gėrimų, vaistų ir valgių, ką kūną, kad ir dar tiek menk, marina, kas apsišviesti nori.

Ir mėsos valgis buvo ir dar yra draudžiamas. Sako, žmogui tat nėra tinkamas valgis. O jausmingas žmogus turi tam pritarti. Tiesiog baisu yra gyvulį žudyti ir jo lavonu maitinti savo kūną. Nedaug skiriasi toks būdas nuo žmogėdžių būdo. Žmogaus kūnas mat visai gyvuliškas dalykas.

Bet apie tai galima visaip kalbėti. Žmogus, kurs prie to pripratęs ir to geidžia, negal tuoj visa kitaip suprasti. Kaip išrodinėta, jo mintys, jo geismai, o pagaliaus ir kūnas to neužleidžia. Ir ne kiekvienas lygiu būdu valgiu ir gėrimu apsunkinamas kaip kitasis. Vienok tiek gal ir silpniausiam būti suprantama, kad valgyti vien reikia dėl kūno išmaitinimo. O valgyti ir gerti tik skanumo arba kūno erzinimo dėlei jau blogas yra pasielgimas ir todėl netinka, apsišviesti norint. Berods valgis ir gėrimas turi būti skanus, o dargi labai. Jo skanumas yra liudymas, jog jis tinka kūnui maitinti. Bet kuomet valgiai ir gėrimai vien

jų skanumo dėlei vartojami, tuomet jie jau pačiam žmoniškumui pavojingi.

Tūlam gal šie aiškinimai pasirodys labai keisti. Ir ne vienas bene manys, jog nėra galima žmogui taip gyventi, kaip šišon patarta. Teisybė, mūsų amžiuje labai nepaprastas ir todėl sunkus būtų toks gyvenimas. Vienok, žinant gyvenimo įstatymus, reikia sakyti, jog jie to reikalauja. Tačiau visi tie, ką nori žygiu įgyti, kas verta pasirodo, težino, jog negalima ant vietos perkeisti gyvenimo. Kas, paveikslui, papratęs mėsos valgyti, negali tuom žygiu nuo jos atsisakyti. Greitai jo sveikata sumenkėtų. Visuomet reikia gamtiškai gyventi. O gamta šuoliais nešoka tolyn. Be to, vien atsilaikymas nuo mėsos dar ir nepadaro išmintingo.

Pagaliau reikia minėti ir tas apsišvietimo kliūtis, kurios kūne atsiranda, žmogui dirbant. Paprastai manoma, jog sunkiai dirbąs žmogus negali apsišviesti. Tai tiek teisybė, kad žmogus bedirbdamas negali iš knygų pasimokinti. Ir kraujui labai sujudus, negalima ramiai manyti ir išmanyti. Vienok tėra reikalinga maža valandėlė atodūsio, ir tuoj esi tam galingas. Sunkiausias darbas nėra apsišvietimo kliūtis. Gal kartais, rods, trukdyti ypatišką apsišvietimo būdą, kad jis, paveikslui, žmogų tiek priveikia, jog jam būtinai reikia ilsėtis ir miegoti. Bet, aplamai imant, kiekvienas darbas, irgi toksai, yra tiesiog naudingas apsišvietimui,  nes jis  žadina jėgas  ir daugina  prityrimą.

Tuomet berods bus kūniškas darbas ir veikimas vis apsišvietimo kliūtis, kad jis susijungs su geismais ir troškimais, juos sukeldamas arba jiems tarnaudamas. Tat aišku iš aukščiau paduotų išguldymų. Būtų todėl galima tuom šišon ir baigti. Tik vienas dalykas negal pasilikti neminėtas. Yra tai lytiškas žmogaus gyvenimas ir veikimas.

Apie tai bene bus tyčia platesnis raštas leidžiamas. Tuom tarpu gal užteks kelių žodžių. Lytiškame gyvenime apsireiškia ypačiai stebuklingos kūno jėgos. Suprantamas dalykas, kad jų tikrasis ar netikrasis naudojimas turi labai žymus pasidaryti žmogaus kilime, jo pažangoje. Ir, aplamai imant, reikia sakyti, jog negamtiškas lytiškas gyvenimas, tai esti kad lytiškos jėgos nenaudojamos gaminimui, o tik kūniško pasimėgimo dėlei, turi tiesiog padaryti negalimą Išminties užtekėjimą.

Ir nėra žmogaus, kurs, negyvendamas lytiškai sulig gamtiškais įstatymais, galėtų aiškią ir skaisčią Išmintį apreikšti. Todėl ir Katalikų bažnyčia draudžia kunigams apsivesti. Vienok vien kūniškas atsilaikymas dar toli nepadaro išmintingo. Kuomet geismai širdyje gyvena, tuomet visas atsilaikymas yra tik monas. Geismai dar daugiau tamsina Išminties šviesą negu kūno veikimai. Ir todėl toks draudimas išeina nieku, kad neiškyla draudžiamasis iš geismų sūkurio pasišventindamas tam, kas skaistu. Kuomet jis to daryti dar neįstengia, jam būtų geriau, kad vestų. Jo Išmintis, kad ir neaugtų, tad pasiliktų nors šiek tiek giedra, nes nesusiūktų tiek tamsių karštumų ir nevalybumų.

Kaip šituose, taip ir kituose dalykuose už vis yra svarbiau, kad žmogus liktų tyras, valybas. Tyram būt norėti yra geras žymis. Kas neja

učia purvo, stovi labai žemai. Ir norint pakilti dvasiškai, būtinai reikalinga yra meilė grynumui ir skaistumui. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas