Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

 

ŠVIESOS ŽAIDIMAS

Ir savo esybėje žmogus yra augąs dalykas. Todėl nereikia manyti, kad žmogaus didybė per trumpą laiką galėtų visoj savo šviesybėje pasirodyti. Truputėlis po truputėlio ji tekyla. Ir kaip žmogus tiktai po ilgesnio laiko tegal pastebėti kūno augimą, taip ir tiktai po ilgesnio darbo galės išvysti, jog paūgėjęs yra ir savo esybe. Greičiau vienok tat nusiduos, kad jis visuomet žiūrės, kaip gyvenimą kuo geriau naudojus, jeib jame vyrautų. Todėl reikalinga ne tiktai savo tvirtumą, savo norą ir valią prieš prigimtį stiprinti, bet ir savo esybės šviesą.

Berods vienam žmogaus esybės apsireiškimui stojant, randasi ir antras. Tik gyvenimas duoda progą įvairiausiu būdu augintis. Tikru būdu gyvam pastoti – tat yra slaptinga žmogaus valia. Ir, kaip pirmiau išguldyta, tai yra pagaliau išmintingam būti. Išmintis turėtų žmoguje kaip kokia saulė spindėti. Bet, kiek žinoma, žmonės be galo priešinas Išminčiai. Matyti vis iš naujo, kaip ji žudoma, kaip prieš ją veikiama ir siaučiama. Kad ji tačiau nenužudoma, o dargi auga, tad liudyta tuomi, kokia tvirta ta tvarka, ką žmoniškumui auginti vis iš naujo tveriasi.

Aštriausias Išminties žudymas yra melas. Žmonės nežino, ką jie daro meluodami. Bet ką išmanyti ir kaip teisybę išvysti yra vidaus švietimas. Kuomet žmogus meluoja, tuomet jis šitą švietimą tarsi nupeikia, tiesiog sako jo nesant. O kad tūlam gal tai ir nepasirodytų kaip jo aukščiausios gyvybės žudymas, tad jis nors tiek numanys, jog meluodamas žmogus ją slepia. O ją vis paslepiant, ji kartą turi būti kur nors užkišama, kad nebsistoja. Todėl ir matyti, kaip melagiai pagaliau nesiskiria nuo suklydėlių. Iš tikrųjų jie ir prapuldo protą.

Antraip, vis teisybę sakant, vidaus švietimas ir vis daugiau išaušta. Išmanymas vis aiškesnis pasidaro. Gyvenimas berods lyg tyčia pasunkina teisybės apreiškimą ir verčia prie melo. Rodos, teisybę sakant, gali nustoti ar turto, ar gėrybės, ar kokio pasimėgimo. Ir tik retam pareina į omenį: meluodamas nustoji žmoniškosios savo gyvybės. Tik tos gyvybės nepajaučiant, sunku tai numanyti. Bet pasiliekant prie teisybės ir prieš vertimą prie melo, pasirodo veikiai, jog išmanymas galingai sušvinta. Ir vis jis tiek gyviau švies, kiek reikėjo pergalėti, norint pasilikti prie teisybės.

Vienok nedingsta taip veikiai gundymai melui. Vis daugiau jų randasi. Nesą šviesesnį išmanymą įgijus, randasi ir geresnis teisybės pajautimas. Visur pasirodo žmogui neaiškumai. Ir jis jų dėl kenčia. Tad Išminties šviesa jame tiesiog dega, sunaikint norėdama visą tamsybę. Kur kokiame moksle kas neaišku, ji taip ilgai švies, kol ne-padings tai iš jo. Kur kas neišmanyta, ji nesiliaus švietusi, kol nebus visa skaistu. Ir jos galybė ir šviesybė pagaliau bus stebėtina.

Bet vis ir nuolatai reikia apreikšti pilną savo išmanymą, kad nebūtų niekuomet kokio melo sąmonėj. Tik tuomet Išminties šviesa pasididina. Neužteka ji žygiu ir ne dykai. Kuo daugiau jai tarnausim ir jai pasišvęsim, tuo daugiau ji mumyse ir apsireikš. Ir mus vers dar kitokiu būdu jai tarnauti. Reikalaus, kad būtum visuomet ir visame teisūs. Susiglaudžia čia išmanymas su noro tvirtumu. Teisiam būti yra beveik tiekjau, kiek tobulu savo prigimties valdonu būti. „Save" užmiršti. Vien žiūrėti, kad būtų išlygos jai išlikti, o nieko daugiau. Mažiausiuose dalykuose norint būti teisiam, reikia nuolatai aiškiai išmanyti ir spręsti. Vis mėginant teisiam būti, auga žmoniškumas nuostabiai greitai.

Teisiam būti yra tiekjau, kaip sąžinės klausyti. Toji nekalba kiekviename. Tik tuomet ji aiškiau tampa žinoma, kad žmogus yra ir savyje patvirtėjęs, ir teisingas bei teisus pastojęs. Sąžinės įsakymai yra liudijimai žmogaus kilimo. Tik nereikia jų sukeisti su baime. Tūli, ką pikta padarę, ir pasibijodami bausmės, tiki sąžinę juos kramtant. Tačiau čia nėra sąžinės, o tik bausmės baimė. Sąžinė žmogų ragina šį daryti, kito nedaryti. Galima sakyti ją esant Išminties balsu. Ir jos klausant, ji vis balsiau prasitaria, ir vis lengviau yra jai tarnauti. Bet jos neklausant ir antraip veikiant, ji vis daugiau nutyla ir galiausiai nuslopsta.

Tuomet žmogus kaip laivas be irklio. Nėra čia tvirtumo, o tik staigumo. Nėra šviesos, o tik karštumo. Sąžinės įsakymus pildant, visa visai kitaip stojas. Tuomet sąžinė pasirodo žmogaus gyvenime didžiausias tvarkdarys ir sutvertojas. Žmogus tampa iš lengvo malonus, dailus, skaistus, tvirtas, širdingas, patogus ir t. t. Sąžinė yra tikrasis žmoniškumas. O kur ji apsireiškia, čia visa žmonijos prakilnybė ir grožybė bei teisybė stojasi.

Sąžiningas žmogus yra ir valybo kūno ir visos prigimties. Jis myli visa, kas dailu ir patogu. Negali jis nieko daryti, kas negražu ir žema. Jame suspindėjus Išminčiai, pratarus sąžinei, jis visa savo grožybe ir didybe atsiveria. Ne taip, kad jis apsigobia visokiu gražumu, o taip, kad visa tai iš jo apsireiškia. Tuomet jam visa vienas ir tas pats dalykas: kas gražu, kas laba ir kas teisu.

Tik ligi to laipsnio reikia nuolatai dirbti, nuolatai paklusti ir atsisakyti viso suklaidinimo. Didžiausią pagalbą tam pati Išmintis suteikia. Ji yra ta šviesa, ką žmoguje aušta iš Visatos Priežasties. Ir šalia viso žmogaus darbo ir gyvenimo reikalingas tobulasis atsidėjimas jai, pilnasis jai pasišventimas. Tuomet ji pati visą žmogų atnaujina ir iškelia.

Nepaprasta tai šios dienos žmogui. Bet galima nors numanyti, kas tai. Žinant galvos žinojimu, jog esame erdvėje ir negalėdami iš jos išeiti, lygiu būdu galima nusimanyti esant viso gyvenimo Priežastyje. O toji šventa. Ji, viskam persikeičiant ir nykstant, vis ta pati gyva, prakilni, šviesi. Norėdamas ją numanyti ir pajausti, žmogus Jai ir tuomi Išminčiai pasišvenčia. Jaučia Ją veik ne tik po akių, o ir širdyje. Jaučiasi kvėpuojantis jos gyvybę ir šventybę bei šviesą.

Moksle apie tokį pasišventimą nieko nežinoma. Dailėj didieji dailininkai apie tai kalba. Bet didžioji dailininkų dalis apie jį vos tik sapnuoja. Tikybose jis vadinamas malda. Vienok paprastai tikima maldą esant reikalavimu, kad Dievas pildytų mūsų valią, kad jis pasirūpintų tais dalykais, kuriuos mes ar per vangūs ar per bailūs esame patys atlikti. Tokia malda nėra pasišventimas.

Tikroji malda tuo apsireiškia, kad ji taria: „Šventybės valia tenusiduoda!" Ir tasai žmogus pasišvenčia Išminčiai, kurs taip melsdamas savo pareigas atlieka visu galėjimu ir tikrumu. Kas dieną, jai prasidedant ir jai pasibaigiant, jis turėtų žiūrėti kaip kvėpavus šventybę ir šviesybę. Turėtų bandyti atsiekti tą tyliąją ramybę savo viduje, kurio skaisčioji šviesa žmogų tad neša iš dienos j dieną ir vis aukščiau kelia, kol nepastato ant pasaulio valdono sosto, ir jis tarsi iš pačios saulės žvelgia į visą gyvenimą, jį valdydamas ir jį laimindamas. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas