Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

TIKROJI ŽMOGAUS GYVYBĖ

Žiūrint į žmogų, ne tuojau aišku, kas tai yra gyvam būti. Žmogaus kūnui užgimus, tūli tiki žmogų esant gyvą. Kūnui nykstant, sakoma, žmogus miršta. Bet nėra tai teisinga. Ne vienas apie kūdikį sako jį esant nepilnu žmogumi. Iš tikrųjų gyvasis, pilnasis žmogus nėra gyvas tiktai kūnu. Kūno gyvybė apsireiškia nuo užgimimo lig mirties. Bet visą tą laiką, būtent „žmogaus amžių“, pasidaro laikais žymi dar ir kita gyvybė, kuri vadinama sąmone. Ji tuomet yra atvira, kad, kaip sakoma, žmogus budi, ir ji vėl pasislepia, kad žmogus įmiega. Kūnas be perstojimo pasilieka gyvas. Tačiau į miegančio žmogaus kūną žiūrėdamas, negali sakyti, kad juomi pilnasis žmogus apsireiškia.

Žmogaus sąmonė ir dingsta, kad jį kokie labai didi skaudėjimai ar liga kankina. Ir ne kartą žmogus pasilieka be sąmonės, kol nenumiršta, kaip sakoma. Vienok tuomet jo amžius iš tikro pasibaigė su sąmonės nykimu, o ne kūno gyvybei dingus. Todėl turime sakyti, jog tikresnioji žmogaus gyvybė yra sąmonė.

Toji yra kaip koks žinojimas to, sakysime, žemesnio laipsnio, būtent kūno gyvenimo ir viso, kas kūniškai apsireiškia. Bet sąmonė ir kūno gyvybė taip labai dera viena iš antros, jog ilgą laiką tūli mokslininkai tikėjo sąmonę esant kokiu gyvo kūno apsireiškimu, kurs be regimo kūniško pamato nesąs galimas. Ir nėra tai visiškai neteisinga, bet ir ne visai teisinga. Tai numanė dabar tūli garsūs mokslininkai, ir jie tikrina, jog kiekvienas ypatiškas reiškinių laipsnis turi savo pamatą: fiziškasis kitą negu chemiškasis, gyvybės laipsnis vėl kitą, o sąmonės laipsnis dar aukštesnį.

Tačiau pasilieka teisinga, kad bet kaip kūno gyvenimas yra sąmonės apsireiškimui prietaisą. Antraip vertus, vėl kūno gyvenimo lyg ir nebūtų, kad jisai mums nepareitų į sąmonę. Nieko apie jį nežinotume. Vien sąmonėje, ir visai tik čia, surandame visą gyvenimą. Sąmonėj susitinkame su visu tuo, į ką linksta mūsų noras. Be sąmonės tikrai mums nebūtų jokios gyvybės. O kad gyvybė branginama, tad kuo daugiau turi būti aukštinama ir sąmonė. Gyvybė tėra lyg tiktai sąmonės pakojė, jos papėdė.

Žiūrint į sąmonę, reikia atskirti sąmonės šviesą ir jos turinį, arba tat, kas į jos šviesą stojasi. Yra tai labai svarbu. Paprastai apie tai nė nemąstoma. Tikima sąmonės šviesą pasididinant, kad čia daug susispiečia minčių. Iš dalies taip ir yra. Vienok tankiau antraip nusiduoda. Sąmonės šviesos negalima tik vien tuom padidint, kad jos ugnis tarsi kūrenama daug mintimis. Reikia dar ir kita atboti. Bet apie tai bus toliau sakoma.

Tuo tarpu svarbu pirm viso išmanyti, jog žmogui gyvam norint būti neužtenka, kad kūnas gyvas yra; ir sąmonė turi šviesti. Kūno gyvybė vien todėl norima, kadangi ji yra prietaisas sąmonei paturtėti visokiais prityrimais. Ir vienas doros įstatymas sako: kas nori tikslo, nori ir to, kas veda į tikslą ir jam tarnauja. 2mogaus noro tikslas yra sąmonė, o tajai tarnauja kūno gyvybė.

Taip, aplamai sakant, noras gyvam būti yra ant žmogaus laipsnio noras būti sąmoningam. Bet, giliau žvelgiant, pasirodo, jog to dar ir neužtenka. Sąmonė dar nėra tikroji žmogaus esybė arba gyvybė. Ji tiktai kaip koks atsispindėjimas, o ne tikrasis daiktas. Žmogus gali būti sąmoningas, gali visą pasaulį ištirti, gali jausti, mąstyti, viso ko įsivaizdinti ir svajoti, o tačiau aiškiai pastebima, jog jame dar nėra pilno žmogaus aukštumo, neapsireiškia tikroji žmogaus gyvybė.

Ir toji tiktai iš lengvo pareina į atvirumą. Gana tankiai matyti, kaip jaunikaitis arba mergaitė pradeda tarytum kaip koks žiedas atskleisti visas sielos grožybes, o po laiko vėl visa yra dingus. Toliau pasirodo iš naujo toks iškilimas, o gal jis ir vėl nyksta. Tankiai tiktai visai seni pasipuošia galutinai širdies ir sielos grožybe, tikrąja žmogaus gyvybe.

Bet galima šitą giliausiąją žmogaus gyvybę taip auginti, kad ji, kartą sukilusi, nebepadingsta. Rods ir ji visai taip kaip kūno gyvybė irgi sąmonė laikais daugiau apsireiškia ir toliau vėl apsiniaukia. Vienok reikėtų rūpintis, kad ji kas kartą aiškiau stotųsi, kaip pavasario saulė kas rytą aiškesne šviesa pasirodo, o šiaurėje pagaliaus visai nebenusileidžia. Tai iš tikrųjų gyvenimo tikslas.

Šita giliausioji ir tikriausioji žmogaus gyvybė visokiais spinduliais sušvinta. Pasirodo ji ypatingu žmogaus tvirtumu ir atvirumu bei drąsumu, nekaltumu ir malonumu bei apykanta, vidaus ramumu ir veiklingumu, nuolaidumu bei didumu, stiprumu ir skaistumu, be jokio keršto ir jokios puikybės, kantrumu ir teisingumu, be jokio bailumo, išmanymu, prakilnumu, dora ir t. t. Trumpu žodžiu, tikroji žmogaus gyvybė gal būti vadinama žmoniškumu. To žmoniškumo vidurys yra sąžinė, jo šviesa — Išmintis. Toji savyje visa suglaudžia. Ji yra ta gyvybė, ką visi žmonės noroms ar nenoroms, žinioms ar nežinioms ieško. Bet ji nėra tiktai gyvybė, ji yra ir gyvybės žinojimas.

Todėl išmintingam būti yra tikriausias žmogaus būdas gyvam būti. Išmintingasis žino save esantį. O žino tai neklaidingai. Pažįsta tikrąją savo esybę. Žino, jog toji yra pati Visatos esybė. Pilnai išmintingas žmogus žino save esantį Amžinoj Visatos Priežastyj, save esantį vieną su šita Priežastimi.

Kaip visiems regima, žmogus yra aukščiausias ir tobuliausias regimo pasaulio gyvis. Bet jo tobulumas nesiranda pavidale ir tojo gyvybėje, neigi jo sąmonėje. Mažumą apmąstant pasirodo, jog jis yra todėl tobuliausias, kadangi jame apsireiškia žmoniškumas, kadangi jis žino apie savo būvį, kadangi jis turi „sąžinės“ ir esti todėl tikrasis „asmuo“.

Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti gyvais pavidalais, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, Išmintimi. Tat pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu. Tat iš tikro yra abelnai norimas dalykas² (Moksliškai tai aiškina raštas: Wilh. Schuppe, Grundzūge der Ethik und Rechtsphilosophie, Breslau, 1881) Jis ne tiktai žada džiaugsmo ir palaimos, bet ir esti tikros palaimos šaltinis.

Žmoniškesniam, išmintingesniam pastoti yra todėl tiek jau, kiek palaimingesniam būti. Tat liudija visuomet ir visur prityrimas. Išmintingasis yra nuolatai pilnas ramybės, pilnas palaimos. Todėl, rodos, visų žmonių noras turėtų būti kreiptas į Išmintį, į šią tikros gyvybės pilnybę. Tačiau lyg to nebūtų. Ir nėra tai paviršutinis dalykas. Noras, kurs apsireiškė susitveriančiais pavidalais, turi tarsi kreiptis į savo esybės, į viso pasaulio Priežastį. O šitas krypimas yra labai svarbus ir prakilnus atsitikimas, kurs aukštai stovi Visatos gyvenime. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas