Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

MOKSLO GALYBĖ

Visai paprastas šių dienų tikėjimas yra tas, būk apšvietimas teikiąs mokslą. Todėl raginimas apsišviesti, kurs tankiai girdimas, visuomet pataria, kaip mokslo įgyti reikalinga ir galima. Sakoma tiesiog mokslą esant šviesa; o mokslo pasisavinęs žmogus esąs apšviestas.

Nėra tai be teisybės. Mokslas iš tikro veda švieson. Kas pirma nežinojimo tamsoj paslėpta buvo, pastoja žinoma. Kur gyvenimas pasirodo suveltas, be tvarkos, be tikslo, čia mokslas jį padaro tvarkų, tikslingą, smagų. Mokslu žmogus tepradeda suprasti gyvenimą. Mokslo turėdamas, jis tiktai žvelgia akylai į pasaulį, į visą gamtą.

Nepasakysi keliais žodžiais, į kokias gilybes ir tolybes mokslas rodo. Mokslo šviesoj žiūrint, visi žemės kraštai pastoja žmogui žinomi, kad jų ir niekuomet nebūtų matęs. Visos žemės kraštų grožybės mokslu klojasi žmogui po akių, jog galima jomis pasidžiaugti jų tikrai nei neregėjus. Tokiu jau būdu pastoja žinomos ir visokios žmonių giminės ir tautos, jų būdai ir jų ypatybės bei gymiai. Visą žemę su visais jos gyventojais mokslas pastato žmogaus akivaizdoje. Tik reikia jam pažvelgti, ir tuoj žino apie visa.

Bet mokslas nepasilieka vien ant žemės. Galingais sparnais jis ir iškelia žmogų toli į padanges. Giliai apačioj pasilieka kaip koks mažas gniaužtelis didysis mūsų žemės rutulys. Ir mokslo šviesoje regime, kaip skrajoja begalinėj erdvėje saulių saulės stebuklinguose skrituliuose. Visa tai taip nuostabu, jog vos galima pakelti tą mokslo šviesą.

O dar nėra jau čia jo galo. Kaip jis rodo į padangių erdves, taip jis liepia ir žvelgti j amžių tolybes. Kas buvo šimtas, tūkstantis, tūkstančių tūkstantis metų atgal, tą mokslas išguldo, lyg būtų tai vakar ar gal pat šiandien buvus. Kokie buvę mūsų protėviai ir bočiai-probočiai, kaip jie gyvenę, visa tai mokslas išguldo. Mokina net suprasti, kaip žemė ir visos padangių žvaigždės stojos, kaip didžioji Visata susitvėrė.

Tokiu būdu mokslas žmogų lyg iškelia iš mažos jo vietelės, iš tamsios jo duobutės ir pasodina jį ant aukšto tarsi padangių valdono sosto, taip kad jis gali matyti visų pasaulių didybes ir amžius. Nebūtų nuostabu, kad žmogus, taip iškilęs ant mokslo kopėčių, pradėtų pasididžiuoti. Koks gyvis ant viso pasaulio gal susilyginti su juom, kurį mokslas taip apšvietęs yra!

O tai dar ne visa, ką mokslas žmogui suteikia. Dar galima klausti: kokią naudą turiu iš to žvilgsnio į anas tolybes ir aukštybes? Kad žmogus sėdi ant pasaulio valdono sosto, tad jam ir gi valdyti reikėtų! O tokiam reikalavimui mokslas iš tikro ir tarnauja. Nuolatai jis žmogui teikia galybės. Parodo, kokius turtus ir brangumynus gamta slepia. Aiškina, kokie įstatymai gamtos jėgas ir galybes valdo. Kaip galima anais pasinaudoti ir kaip šios padaromos žmogui paklusnios. Mokslas iš tikrųjų stato žmogų ant gamtos valdono sosto. Padaro iš teisybės jįjį gamtos viešpačiu, kuriam ji tiek paklusniai tarnauja, kiek jis mokslo turi.

Todėl neblogas yra tas patarimas kiek įmanant mokslo įsiteikti. Žmogui tuomet daug smagiau gyventi. Daug jis turi pasimėgimo ir džiaugsmo. Mokslu jis gal net pačią palaimą prisivilioti. Nereik jam tiek vargti. Gamta jį užvaduoja.

Pagaliaus mokslas dar vieną dalyką atsiekia. Padaro patį žmogų kitokį, būtent liuosą ir dyką. Tiek jam po akių pastatęs, tiek jam suteikęs galybės, iškelia jį ir iš kitų žmonių. Ir mokslo žmogus nesinaudoja vien gamtos, bet ir kitų žmonių jėgomis. Savo nesusipratimu tamsieji žmonės nesiskiria daug nuo gamtos jėgų. Todėl turi susipratusiems arba patiems mokslo žmonėms tarnauti, net ir vergauti. Visai negali būti kitaip. O norint ištrūkti iš tos vergovės, reikia mokintis, reikia šviestis. Mokslas duoda žmogui susipratimo žvakę į ranką. Tad jam galima numanyti, jog žmogus negimęs vergu būti. 2mgus iš giminės yra aukštūnas. Tą žinodamas, jis be abejonės bandys kilti ir iškops iš vergovės klampynių.

Mokslas pagaliaus žmogui siūlo jo paties jėgas. Sužadina jame visokius jausmus ir linkimus, visokias proto ir mąstymo galybes. O tos daug galingesnės už visos gamtos jėgas. Tik proto įgavęs, žmogus gali gamtą valdyti ir ją pasidaryti jaukiu sau tarnu. Be abejonės, mokslas yra kaip kokia dieviška dovana. Esti kaip kokia gyva, dangiška liepsna, kuri šviečia vien žmogaus labo dėlei. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas