Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

ŠlOS DIENOS MOKSLO ĮTEKME ŽMOGUI 

Yra daug liudymų, jog tokio mokslo, kaip jį žmonės šiandien turi, žmonija niekuomet nepažino. Todėl ir nestebėtina, kad mokslo žmonės šiandien apie praėjusius amžius kalba kaip apie tamsiuosius. Tikima tiesiog, jog su mokslu žmonės iš lengvo esą kilę iš anos tamsos į šių dienų šviesą. Ir dabar būk nepasakytai iškilusi žmonija. Galėtum kone sakyti, jog labai didis žmonių skaičius su savo mokslu taip aukštai stovi, kad beveik kakta atsitrenkia į padanges. Ir gal ne vienam subyrėtų kaukuolė, kad nebūtų tos padangės iš tikrųjų tik mąstymų vortinklės ir svajonių dūmai.

Tokie žodžiai išrodo kaip tuščias mokslo nupeikimas. Bet nenori jie tuo būti. Nepeiktinas yra pats mokslas, o tik pasididžiavimas. Negyveno žmonės kitais amžiais taip tamsoje, kaip tikima. Jiems švietė kitoks mokslas.

Kitaip jie suprato gyvenimą ir gamtą. Kitaip visa ir naudojo.

Tam galima ir priešintis, nurodant tai, kad šios dienos žmogus žmoniškiau gyvena, kad jis naudojasi visokiais įrankiais ir padargais, apie kuriuos senovėje vos vienas ar antras sapnavo, kad žmonių apgyventi žemės kraštai visai kitaip išrodo, trumpu žodžiu, kad šiandien turime kultūrą, o senais laikais jos nebuvo.

Bet lygiai tat nėra visai teisybė. Berods šišon, kur dabar gyventa, senovėje nebuvo kultūros krašto, o tik neįžengiami miškai, girių tankumynai. Vienok tuo laiku buvo kitur, paveikslui Graikijoj, Babilonijoj, o dar seniau Egipto ir indų žemėj aukšta, nuostabi kultūra. O kiekviena tų įvairių kultūrų neprilygo kitai. Ir mūsų kultūra yra tiktai kitokia. Kad ji aukštesnė esanti už visas buvusiąsias, tai pasakyti nebūtų teisinga.

O kaip su kultūra, taip ir su mokslu. Nėra kultūros be mokslo. Kultūra yra mokslo žiedas. Mokslas tam žiedui teikia šyvo ir šilumos bei šviesos, Kaip ir galėtų, paveikslui, žmonės elektrikos įrankius pasidaryti, kad neturėtų mokslo apie elektriką! Ir taip lengva suprasti visi dalykai.

Bet visa tat, ramiai apmąsčius, pasirodo ne tiek svarbu. Daug svarbiau yra tai, ar šių dienų žmogus yra kitoks negu senovės žmogus. Kad mokslas ir kultūra aukšta yra, tuomet, rodos, ir žmogus turėtų už senų amžių žmones prakilnesnis būti. Be abejonės jis yra protingesnis ir apsukresnis. Mūsų kultūros žmogus augina savo protą ir miklumą visu galėjimu. Bet prakilnesnis žmogus be abejonės yra tas, kurs visuomet ir žmoniškesnis pasirodo, kurio dora aukšta, kurio sąžinė aiškiai apsireiškia, kurio Išmintis šviečia.

Vargiai galės kas patikrinti, jog šios dienos mokslo šviesa apsišvietusieji žmonės būtų žmoniškesni, sąžiniškesni už praeities žmones. Vis daugiau paveikslų parodo, kad lygiai antraip destis. Gyvenančioji karta tiesiog stebisi, kaip greitai puola, kas prakilnu. Imkime tik ir tiesą. Tūli visai stačiai tiki, jog esą galima tiesas vienam ar antram suteikti sulig pasimėgimu. Nebėra to jausmo, jog tiesa nėra padalinamas ir teikiamas dalykas, o gyvenimo įstatymas. Kiekvienas žmogus turi savo žmoniškas tiesas, kurių negalima nei atimti, nei paduoti, o tik aplenkti arba sulaužyti. Žmogaus tiesos yra žmoniškame jo stovyje gamtoj ir žmonių draugijoj.

Bet nė neprivalome taip toli į išmanymo gilybes įžengti. Tik reikia išmėginti, ar šios dienos teistojai teisiau teisia negu seniau. Visame kultūros pasaulyje skundžiasi žmonės dėl nesuprantamo nuteisimo. Kartais tasai griežtai stovi prieš paprasto protingo žmogaus tiesos supratimą. Galima rods čia įspėti, kad gyvenimas šiandien daug painesnis už senesnįjį. Vienok ir tūli aukšti teistoj ai sako, jog reikėtų kitaip tiesas nusverti. Teisiama perdaug moksliškai, o negana – žmoniškai.

Tą pat matome ir tūluose kituose dalykuose. Mokslo žmonės nebesupranta gyvenimo, o gyvenimas nebsutinka su mokslo žmonėmis.

Bet žiūrėkime į gyvenimą iš kitos šalies. Atsitinka kokia nepalaima, ir tuojau visų kraštų žmonės sujunda ir sukrunta gelbėti. Gražus tai iš tikro dalykas. Čia pasirodo kultūra. Ir tolimų šalių žmonės gal patirti, kas toli nusiduoda, ir mielaširdingai gelbėti. Bet vos prašoka kelios savaitės, ir jau visa užmiršta. Visas jų mielaširdingumas yra išnykęs. Žmonės apimti kokių vaidų, peštynių, kokių nelabų veikimų. Taip vėl pasirodo, jog visa, kas rodės esant žmoniška, tegyvena tarsi žmonių paviršiuje, odoje, o ne viduje, širdyj ir sieloj.

Arba žvelkime į kitą kultūriško gyvenimo skyrių! Žiūrėkime į žmonių linkimus, jų geismus bei norus! Vargiai išvysime, kad jie kreipiasi į tai, kas veda į Išminties šviesą. Visuomet jie rišasi ir mezgasi vienat prie kūniško gyvenimo. Kūno erzinimai, jausmų supimai, tai tat, ko daugiausiai ieškoma. Mokslas, kurs padavė žmogui į rankas visokias gamtos jėgas, tuomi ne tiek žmogų iškėlė, kiek jįjį joms padavė, net pavergė. Žmogus nebsusipranta nei išmintingas. būti, nei patsai norėti. Visais linkimais ir geismais jisai kabinasi į gamtos turtus ir jėgas ir save užmiršdamas joms visai pasiduoda.

Kūno gyvenimas ir geismų karštumas jį visai po savim pagauna. Žmogus, ką mokslas pastatė net gamtos valdonu, virto iš tikro jos vergu. Ir ji jį vilioja ir suvedžioja.

O jis kaip kokia beždžionė šokinėja, kraipos, vargsta ir pasimėgsta bei pasilinksmina, kol nėra sunaikinęs savo kūno ir miršta.

Atsimenant to, kas šio rašto pradžioje aiškinta, reikia sakyti, jog mokslas berods padidina skaičių to, kas žada palaimos, bet jis nemokina išmanyti, kas ją iš tikro ir teikia. Padaro gyvenimą įvairesnį, duoda žmogui visokių įrankių, bet nepadidina tiek ir tikrosios jo galybės.

Kad žmogus duotus gamtos valdyti be mokslo vadžių, o vien atsidėjimu klausytųs tylių bei slaptų jos raginimų, tuomet ji jo nesuvedžiotų. O taip, žmogus nėra žmoniškesnis pastojęs, ir jo kūnas nėra sveikesnis. Labai padidėjęs yra gydytojų skaičius, bet skaitlingesnės ir yra ligos. Ir daugiau yra mūsų amžiuje bepročių negu seniau. Tikras kultūros žmogus serga beveik kas dieną kita liga.

Daug dar galima rašyti apie šios dienos apšvietimo pasekmes. Vis tik negalės pasirodyti, kad šios dienos žmonija yra iš tikro apsišvietusi, o tik kad patraukiama yra jos atida į nesuskaitomus daiktus ir daiktelius. Tūliems „apšvietimas" tiesiog suteikė vienas nepalaimas, vargus, ligas, nedorybes. Tai tikrino jau seniau neng šimtas metų atgal garsusis prancūzas Žanas Žakas Ruso. Ir jis galutinai patarė veikiau pasilikti be kultūros, be mokslo. Tačiau jis dar nė nepažino mūsų laikų kultūros ir mokslo bei jų pasekmių.

Vis tik jis yra apsirikęs. Nėra taip, kad mokslas žemina žmoniškumą. Kaip naudingiausias dalykas gal virsti blogu, kad jis nenaudojamas tikru būdu, taip ir mokslas bei kultūra. Ne mokslo kaltybė, kad pasirodo ant žmonių blogos jo pasekmės veikiau negu labosios, o pačių žmonių apsileidimas. Užmiršta, kokių šalia plačiausiai šiandien žinomų mokslų dar ir kitų reikėtų. Užmirštas esti ir dar vienas labai svarbus dalykas, būtent tas, kad kiekvienas darbas, pat ir stambusis kūniškasis, dera žmogaus apšvietimui. Pasirodytų tai aiškiau, kad žmogus patsai, savimi atliktų, prie ko gyvenimas jį verčia. Bet užmiršta pagaliaus, kaip iš tikro stojasi apšvietimas. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas