Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas

Apsišvietimas

MOKSLAS IR ŠVIESA

Mokslą ir kultūrą niekinant, nesiranda jokia nauda. Todėl garsusis vokiečių poetas Gėtė sako, lietuviškai padavus jo žodžius:

Kas dailę niekina ir mokslą peik, tan velnias visan pasigauna veik.

Geriau yra suprasti, kiek iš tikrųjų mokslas gali atsiekti. žmogui parėjus į šį pasaulį, gyvenimas jį visaip mokina. Ir žmogus išmoksta girdėti bei regėti, ragauti ir pajusti, pagaliaus ir užuosti. Taip gyvenimas žmoguje ne vien gamina visokius pajutimus, jausmus ir vaizdelius, kurie jo omenį pildo, bet jis ir augina ir stiprina visas prietaisas gyvenimo įtekmėms priimti, būtent visas pajustis, regles, arba kaip jas vadintum. Galima sakyti: šviesa augina akis, balsas ausis ir t. t.

Tokiu būdu žmogaus kūnas pastoja priimančiu gyvenimo įtekmes. Bet jis ir pasidaro tinkamas žmogui apsireikšti gyvenime. Žmogus išmoksta kūną šiek tiek tiksliai valdyti, būtent eiti ir žodžius tarti. Ir toliau, jo sąmonei vis daugiau pasipildžius visokių jausmų ir vaizdelių, jis ją vis geriau išreiškia savo kalba. Toji vėl ir savo būdu pasidaro įrankis gyvenimui pažinti ir žmogaus žinojimui apsireikšti.

Gyvenimas dar daugiau atsiekia. Jame nesirodo vien paprastos gamtiškos įtekmės, bet ir aukštesniosios, tai esti žmoniškosios. Kūdikis patiria tėvų ir brolių bei seserų meilę, patiria tėvų kantrumą ir teisingumą, protą ir išmanymą ir t. t. Ir tuomi tokios pat ypatybės jame žadinamos ir jame pradeda augti ir apsireikšti.

Gyvenime, kur žmogus užgimdamas iš lengvo susivokia, nėra tiktai paprastų gamtiškų įtekmių, bet randasi čia ir visokių kitų, prasidedant su tuo, kas ranka nutveriama, ir pasibaigiant su tuo, ko kitaip negalima vadint negu žmonišku-dvasišku, net jau dievišku. Visa tai apsireiškia paprastame gyvenime. Reikėtų tai šimtą kartų apmąstyti ir patirt mėginti.

Nepalaima berods, kad kartais jaunas žmogus to nepatiria arba kad jam negalima to patirti. Tuomet visa tai ir jame negali lavintis. Ir apgailėtini tie žmonės, ką gyvena tokiame padėjime, kur jiems nespindi žmoniškumo šviesa. Taip ir juose ji negal pareiti į atvirumą, pasilieka apdengta, ir slopsta.

Bet, nežiūrint į visa tai, gyvenimas paprastai dvejopu būdu žmogui naudingas. Jis padaro įtekmę žmogui ir, antra ėmus, augina jo kūno jėgas, pildo jo sąmonę ir žadina šiek tiek net jo žmoniškumą. Sulyginant su tuom, mokslas labai menkas. Žmogus vyriausiai savo kalba sutveria visus gyvenimo reiškinius ir pačia kalba save ir savo gyvybę apreiškia. O koki svarbi gyvenime esti kalba, toksai svarbus moksle yra raštas. Norint mokslo įgyti, reikia rašyt ir skaityt pasimokinti. Vienok kaip kalba visų prityrimų tik dalelę susemti tegal ir apreikšti, taip dar daug menkesnę suseka raštas. Ir tuomi jau parodyta, kiek siauresnis mokslas yra už patį gyvenimą. Toli jis pasilieka atgal už prityrimą.

Bet ir nėra jo taikoma auginti žmogaus jėgas, o vien jam žinių suteikti. Mokslas visai neatsižiūri į žmogų, nesirūpina tuom, koks ir kas žmogus, kurs nori mokslo, by tik jo atmintis priima mokslo žinias. Aplamai sprendžiant, mokslas vien teikia ir beveik visiškai guldosi ant atminimo. Ir tuomi dar labiau jo siaurumas pasirodo. Galima sakyti jį vien renkant žinias ir jas sukraujant ar tai raštuose, ar žmonių omenyje.

Tuomi prieiname prie svarbiausio dalyko. Visi numanom, jog žmogaus kūnas su savo akimis, ausimis ir t.t. yra prietaisas regimamjam pasauliui pažinti. Pasaulis su savo įtekme susitinka su žmogumi žmogaus sąmonėj. Į tan sąmonę ir mokslas savo žinias dėsto. Tąsias žmogus gali priimti arba praleisti. Kad jis jas priima, sakoma, jis jas išmano. Ko jis neišmano, tat berods gal pasilikti jo omenyj, vienok tat bus vis tik kaip koks svetimas, painus turtas. Kuo daugiau tokio yra žmogaus omenyj, tuo menkiau jam esti galima jį išmanyti, juom pasinaudoti. Išmanymo nei gyvenimas, nei mokslas negali į žmogų įdėti. Jis kyla iš paties žmogaus. Jis gal jame būti sužadinamas. O tik tuomet, kad žmoguje išmanymas stojasi, kad Išmintis apsireiškia, tuomet  žmoguje yra  šviesų  ir  tuomet jis yra  apsišvietęs.

Išmintis vienat yra tikroji žmogaus šviesa. Apsišviesti nėra daug mokslo turėti arba visaip gyvenus būti, o tik žmoniškesniam, i š-mintingesniam pastoti. Nei gyvenimas, neigi mokslas neduoda šviesos. Jie tik tarsi Išminties ugnį kūrena. Pasiliekant prie to paveikslo, suprantama lengviai, kad, per daug uždėjus ugniakurio, ugnis slopsta, šviesa nyksta. Todėl mokslas lig ypatiško laipsnio berods yra labai naudingas. Toliau tik su skirtais derėjimais.

Tuom tarpu mokslas visiškai nesirūpina tuomi, kaip reiktų su žmogumi apsieiti, kad jo Išmintis vis daugiau sušvistų. Be abejonės auginams protas. Vienok protas ne išmintis. Tėra jis tik ans tvarkusis žinių, tai omenies vaizdelių susipynimas. Kas daugiau žinių turi, tam viskas omenyje lengviau tvarkos, jis geriau „supranta“. Todėl mokslo žinios tam žmogui sunkiai suprantamos, kurs neturi omenyj gentiškų žinių. Bet jų turint ir naująsias lengvai priimant, žmogui rodos, kad gyvenimas pasidaro aiškesnis, šviesesnis. Ir žmogus tiki save esant mokslo žinių apšviestą. O jis tik daugiau regi. Mokslas jam duoda daugiau patirti, matyti, bet jis pats turi akių, tai esti išmanymo ir tojo šaltinio, būtent Išminties, turėti. Ir visas iškilimas mokslo galybe tėra užlipimas ant mokslo žinių kupetos. Regėjimo galybė, tai esti Išmintis, mokslo nėra teikiama. Kad žmogus pats neregėtų, mokslas jo nepadarytų reginčio.

Paprastu būdu mokslu apsišviesti tėra aklas apsišvietimo bandymas, kurs labai tankiai lygiai aptamsina. Silpnai primatančiam paduoki daug žiūrėti, ir jis pagaliaus nieko nebegalės matyti, ir gito nė nebenorės. Ne tik akys, bet ir noras bus sugadintas. Todėl, kaip žinoma, aukštesnių mokyklų vaikai ir labai vangiai tesimokina. Kiekvienas augimas, kiekviena pažanga, kad ji ir skaudi, pasilieka maloni, žuvimas, nykimas visuomet yra nesmagus. Ir tik kad menkesnis dalykas žūva, jeib aukštesnis galėtų tarpti, pajaučiame ir tuomet džiaugsmą. Bet paprastai aukštesnis mokslas nesukelia džiaugsmo, kaip iš tikro būti turėtų. Vaikai mokinasi vien atsiekti norėdami kokį žemesnį tikslą,  įgyti  smagią vietą gyvenime ir t.t., o ne apsišviesti. Visa tai liudija, jog jų mokslas neveda tiesiog į aukštesnį žmoniškumą, netarnauja be klaidų tikrajai žmogaus pažangai, nesijungia su giliausiu žmogaus noru.

Kuomet būsim supratę, jog šviesa nepareina iš mokslo, o iš paties žmogaus esybės, tuomet daug geriau bus galima mokslu pasinaudoti šitai šviesai sužadinti. Mokslas, kultūra, visas gyvenimas, kaip aiškinta pradžioje, turi tiktai prietaisos vertybę. O darbo prietaisos neturėtų jo trukdinti. Jeigu tat atsitinka, tad reikia prietaisas taisyti arba išmokti su jomis geriau apsieiti. Numesti turime, kas mums kliudina ant pažangos tako, kas neleidžia šviesai užtekėti.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Apsišvietimas