Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

VADA, ŠEIMA BEI TAUTA IR TEIKINGUMO IŠAUGINIMAS

Pažangos įstatymas labai toli siekia. Ir minimas nukrypimas svetnaudybėn to įstatymo pagaliau baudžiamas išnaikinimu. Svetnaudybė tėra auginama pareinamam laikui ir tik prietaisu svarbesniems dalykams. Kaip jau parodyta, svetnaudybei augant, žmogaus vidus tampa platesnis ir gilesnis. Ir taip pasidaro galima pačiai žmonijos esmei išdygti. Žmogus, tapdamas svetnauda, tuo pačiu laiku įgauna ir žmoniškąją gyvybę, kuri randasi jo viduje tuoj už svetnaudybės gaivalo. Ir neužkietinant tojo, o pasirūpinant dvasiniu žmogaus pasijautimu, svetnaudybės vidurys pasidaro toks jau geras paties žmogaus įrankis, koks yra ir žmogaus kūnas, kuomet jis sveikas ir išaugęs.

Iš pat pradžios, kuomet tik žmogus atranda žmoną, iš kurios jam pareina gaivinimas, gyvumo sukėlimo akstinai, jis pats jam nežinioms vedamas teikti, duoti, pasidalinti. Vos iškilęs iš pradinės žmogaus būties, jis santykyj su žmona tampa teikiančiu. Jo vidus ne tiktai ima, traukia savęspi, bet ir duodasi. Pats prityrimas tarsi sukelia davimą, dosnumą. Juo daugiau žmogus duoda iš savo turto, juo daugiau jis gauna ir gali imtis.

Gana dažnai, ypačiai gyvenant šeimoje, atsiranda proga, kad žmogus negali kitaip kaip gelbėti, paguosti, rūpintis, su kitais pasilinksminti. Visa tai yra davimas. Ir žmogus pamiršta save gana dažnai visiškai. Neima jis tiek, kiek jis duoda. Jame vien tarias: tu turi. O jis supranta, jog taip yra ir geriausia. Vargsta ir kenčia —kitų dėlei. Ir žinodamas jiems geriau, jis džiaugiasi. Pamiršta visai svetnaudybę.

Jau beveik gyvena anapus jos. Berods tai bus pirmiau tik akies mirksniai. Bet tie jie gal ilgiau nusitęsti. Ištęsia juos šeimos ryšiai. O dar daugiau ilgina juos giminės ir tautos reikmenės.

Šeimoj gyvendamas, ne per žiaurios prigimties žmogus nors šiek tiek tampa žmoniškas. O tad veikiai ir išmoksta pajausti šeimos kraujo vienybę ir suprasti ypatingąjį jos manymą, tarsi ypatingąją jos kalbą. Ir tuo ir jau kelias klotas visos giminės bei tautos kraujo vienybei numanyti. Kur ir kas nusiduos giminėj arba net tautoj, jis tai pajaus, kaip kad jam pačiam tai būtų atsitikę. Jis drauge pasidžiaugs, kur bus džiaugsmo, ir tuo tąjį padidins; jis tuos paguos, kurie bus nusiminę. Kur galima ką suteikti, jis suteiks. Ir taip jis kas kartą taps galingesnis gelbėti, padėti, nudalyti.

Jame tarsi gyvybė didėja, pasidarant jam reikalinga didesniam skrituliui, platesniam žmonių skaičiui ką duoti, ką dovanoti. O ta gyvybė juo daugiau auga, juo daugiau jis duoda iš visos širdies, juo daugiau jis suteikia, visai save pamiršdamas.

Nereikia tam nė tyčia pasišvęsti. Tik sekti sveikus linkimus. Tuomet šeima kiekviename jos naryj sužadina šeimišką pajautimą, sukelia visokias gilybes ir galybes. O tauta beveik išreikalauja iš kiekvieno žmogaus visokių gilesnės gyvybės reiškinių. Ir kuomet jis tik nors kiek tiems reikalavimams pritaria, tuomet tauta iš lengvo visas jo jėgas ima savo tarnybai, žmogui teikdama visokio aukštesnio džiaugsmo ir naikindama jame svetnaudybę.

Lygiai tai ir yra labai svarbu. Gyvendams kitų gerui, žmogus vis greičiau ir dažniau pamiršta save. Ir kiek tai jam galima, tiek tikroji jo gyvybė auga. Ir tiek jis pa-laimingesnis, džiaugsmingesnis. Tarsi koks pašventinimas ir palaiminimas jį šviesina. Ir svetnaudybė nyksta kaip ledas saulėjel

Tokiam žmogaus kitimui dera labai daug ir gyvenimas luomo santykiuose bei valdžiavos tvarkoj. Todėl luomai ir valdžiavos taipo jau svarbios žmogaus pažangai. Bet regima, kaip greitai tuodu dalyku nustoja savo vertybės. Labai veikiai žmogus iš vieno luomo pereina į kitą. O valdžiavos, kad patenka ir šimtus metų, tik neturi tokių šaknų kaip tauta. Iš valdžiavos kiekvienas išeiti gali ir nusikelti į kitą. Bet iš kraujo santykių išeiti nė vienas negali. Čia jis rištas kartais visiems amžiams, kol nėra atlikęs savo uždavinio. Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus. Iš jų jis neišeis, kol nebus vykinęs visus gyvenimo  įstatymų įsakymus.

Ir viena telieka žmogui daryti, būtent naudotis tuo, kas jam duota. Tat žmogui tik ir pridera. O tai esti nesiduoti stumti, plakti Likimo, bet pačiam žengti, sąmoningai eiti savo pareigas, kurias užduoda jam jo kūnas, jo šeima, jo tauta, ir teikti savo gyvybės ir dvasios pirmiau savo namiškiams, tad savo kraujo žmonėms ir pagaliau visiems. Taip žmogus kyla nuo laipsnio ant laipsnio lig tobulo žmoniškumo aukštybių.

Kokia tik būtų ta tauta, kurios kiekvienas žmogus eitų taip su pilnu noru ir žinojimu pažangos taku! Nuostabiai ji pasidarytų kilni ir galinga. Būtų ji tikrai išmintingųjų ir valdovų tauta.

O, rodos, ne toks sunkus tai dalykas. Kad žmogus nors mažumą yra iškliuvęs iš svetnaudybės pančių, jis visai kitaip pajaučia savo gyvybę ir vienybę su didesniu žmonių skaičium, būtent su tauta. Dabar tik reikalinga tuo pajautimu naudotis. Žmogus tos pačios tautos nėra daug tolimesnis už tikrąjį brolį. Daug lengviau galima susitarti su juo. Daug širdingiau pasidalyti. Nereikia daug mąstyti apie tai, kas du tos pačios tautos vaiku padaro taip artimu viens antram. Pasirodo tai dalyku, kurs turi taip būti ir kurs gražus, malonus, geras. Skirtumų, kurie tolina kitataučius nuo viens kito, nėra.

Išpasakoja vienas kitam savo jausmus, savo norus, savo pasiryžimus. Ir kiekvienas gali tikėtis pilnai esąs suprantamas. Kas vienoj sieloj skamba, atsigarsi kitojo. Žmonės tos pačios tautos yra lyg stygos, įtemptos tam pačiam balsui. Užgauk vieną, tuoj skamba antra drauge.

Kadangi tas pats kraujas jų gyslose teka, jų jausmai ir linkimai bei geismai yra tos pačios spalvos, virpa vienaip. Todėl kits jau žino, kad jam tik kas primenama. O kalba, kuri yra apsireiškimas ypatingo manymo būdo ir todėl ypatingos šviesos minčių, ji tarsi tos pačios tautos žmogui duoda įžvelgti ne vien į kalbančiojo asmenybę, bet ir į tautos sielą ir tautos gyvenimą per tolimus amžius

Kalba ir kraujas todėl neturi būti skiriamu. Tuo tik trukinama žmogaus pažanga. Abu turi būti naudojamu savo asmenybės gyvybei auginti. Naudojant tą, kas žmogui duota jo tautos, jis gali kilti lig aukščiausio, būtent gyvybės ir tobulumo dangaus.

Berods ne žygiu nukris nuo jo tai, kas jį riša prie žemybės. Negali žmogus akimoju iš diego didžiu milžinu tapti. Ilgai jame eis ta kova tarp prigimties ir jo asmenybės, tarp svetnaudybės ir teikingumo. Bet pagaliau jis tik iškops iš tamsumų į šviesą. Ir tikrai pareis į tokią tautą, kurioj žmonės stengiasi pasidalinti savo vidaus gyvybe, kurioj ir kiekvienas kitam padeda augti ir tarpti, kurioj kiekvienam tenka visos gyvybės ir šviesos srovės iš pačios tautos, iš žmonijos širdies, net iš pačios pasaulio Priežasties.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys