Antradienis, Spa 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KRAUJO SUDĖJIMO REIKŠMĖ

Iš to, kas patlab pasakyta, jau turbūt numanu, kaip kalbų ir tautų įvairumas dera žmonėms iškilti. Bet nėra šis įvairumas toks, kurs tiktai kartais gali vienam ir antram tapti naudingas. Kaip jau sakiau, evoliucė pati sau prirengia akstinus. Tautos yra tyčia išaugusios, jeib žmonijos pažangai tarnautų. Ir jos veikia įvairiausiu būdu viena kitą, apreikšdamos savo jėgas, savo galybes ir tuo savo kilimo aukštumą, ir žygiu žadindamos ar slopindamos kitų tautų gyvybę. Tarp visų tų intakų žymiausios yra kraujo ir kalbų veikimai prieš viens kitą.

Visi tie veikimai galutinai dera tam, kad visos tautos pirma pajustų, toliau numanytų ir pagaliau išmanytų žmonijos vienybę. Tik tuo tarpu, kad nors derėtų tautų santykiai žmoniškumui sukelti! Bet ir tai lyg dar neįvyksta. Ypačiai tautų kraujo susidėjimas, rodos, visai ką kita gamina.

Jau pats tas istorės dalykas yra gana žiaurus. Seniau kraujo susimaišymas teatsitikdavo tautoms kovojant arba būdavo nors kovos vaisius, jos padaras. Tautos nelygios. Ir koks jų kraujas, tokios jų ypatybės ir jų gyvenimas. Vienos tautos žmonės pagal tai yra angūs, kiti trapūs, vieni pakelia veikiau šaltį, kiti šilumą. Vieni yra ramūs, švelnūs, kiti karšti, žiaurūs. Vieni turi vienus palinkimus, geismus ir troškimus, kiti kitus. Ir taip jie gyvena ir veikia. Nerimstančios tautos traukė į kitas šalis, užniko kitas, bandė jas pavergti ir jų lobį pasigriebti.

Galima sakyti, kad tautos yra pasitrankiusios po pasaulį, nes joms nebuvo kaip gyventi savosiose šalyse. Vienok tai negalėjo būti galutinė priežastis. Šiaip nebūtų sukilusios tautos beveik visuomet kažinkur nusidanginusios. O tik negalėjo būti neradusios pakeliui ir smagaus gyvenimo ir lobio. Be abejonės, jos traukė tolyn kraujo varomos. Tasai ieškojo naujų judėjimo akstinų. Jame buvo geismas kažin ko neregėto ir negirdėto sukilęs. Negalėjo tos tautos rimti vietoje. Todėl jos traukė. Todėl traukia ir šiandien dar žmonės į kitas šalis. Gyventi galėtų ir namie. O gal geriau negu svetur. Bet kraujas neduoda ramybės. Jame gyvena troškimas naujų erzinimų. O manymas dar nevaldo žmogaus.

Taip būdavo ir senovėje. Ir beveik visuomet traukiančios tautos apveikė ramiąsias ir jomis naudojosi savo smagumui. Suprantamas dalykas, kad tokios tautos vyrams teko apveiktųjų moteros ir mergos. Neramusis, karštasis jų kraujas nesitenkino tos pačios tautos moteromis. Ir taip parėjo daug neramaus, daugiausiai kariško, kraujo į pavergtą ramią tautą. Bet todėl nedingo iš tos priešingumas prieš ateivius. Su nauju krauju jis tik gavo galybės. Ir ateivių vaikai pagaliau sukilo prieš savo tėvus ir išvarė juos iš savo motinų žemės. Ir taip pavergtoji tauta pasiliko vėl valdančioji. Nerimastaujančioji tolyn traukė ir iš lengvo visai iškraujavo ar pasilpusi kur nors sustojo ir ramiau gyvendama vėl atsigavo. Bet jos takas buvo jos ir kitų tautų krauju aplietas. Ir visose ten gyvenusiose tautose radosi su nauju krauju joms nauji judėjimo ir gyvenimo akstinai. Daug kariško kraujo įnešė totoriai į Europą.

Toks kraujo susiliejimas yra labai senas. Ir matyti, kaip žmonijoj eina kelios plačios srovės. Vyravo senovėj raudonoji, užėjo tad juodoji, o viršų turi dabar baltoji. Ir pat Europoj matyti tų kraujo srovių tekėjimas. Baltasis13 (Taip jį vadinu, kadangi žmonės, iš jo gimę, yra šviesplaukiai, žydraakiai ir baltaodžiai) kraujas teka iš šiaurės pietuosna; juodasis iš čia šiaurėn. O mūsų amžiuose vis daugiau lyg aptemsta baltasis kraujas. Vis rečiau matyti šviesplaukių, mėlynakių žmonių, vis dažniau pasirodo tamsios, rudos, juodos akys.

Iš to maišymo išeina vis daugiau kraujo, tautų ir atskirų žmonių įvairumų. Randasi gal dar ir naujų tautų.

Tokia tauta esanti, kaip sako išmintingieji, žydai. Jie kilę iš sudėto kraujo pirm daug tūkstančių metų. Bet vėliau jie laikėsi skyrium nuo kitų tautų, ir taip išaugino savo ypatybes. Tik seniau jau buvo ir žinoma, kaip tos tautos kraujas plaukia į kitas. Ypačiai, kaip labai jis žūva paleistuvavime. Vienok dabar žydai lyg vėl pradeda daugiau skirtis nuo kitų.

Jie yra ir aiškus paveikslas to, kas atsitinka tautoj, nepriimant svetimo kraujo. Tautos ypatybės tuomet labai tvirtėja. Pasidaro tiesiog galybėmis. Ir, neaugant žmonėms dvasiškai, tokia tauta gali visai siaurėti savo jėgose, išmanyme ir – savo žmoniškume. Žydai ypačiai yra išauginę tas ypatybes, kurios gali būti žodžiu materializmas vadinamos. Ir kur ariškų tautų žmogus apreiškia materializmą ar gyvenimo supratime arba savo veikime, čia jau dažniausiai jame atsimuša jam tekęs žydų kraujas.

Yra ir vėl tautų, kurios kilniausias žmoniškumo ypatybes yra auginusios. Jos kas kartą pasidaro kilnesnės. Ejo tarsi tiesiu evoliucės keliu. Jos nemaišė ir nemaišo kraujo. Ir nėra jose tam palinkimo. Kad kultūringos tautos vaikai noriai ieško žemos tautos kraujo, tai tuo apsireiškia jau žuvimas, degeneracė. Yra beveik visuomet taip, kad tauta, kuri kyla, saugojasi nuo svetimo kraujo. O kad mūsų laike tautos vėl daugiau savo kraują pradeda sulaikyti, tai tat yra geras ženklas. Tautos žengia aukštyn. Taip ir aiškėja, kaip reikia suprasti tautų „pabudimą“.

Seniau nebuvo taip. Ariškos tautos labai lengvai maišėsi tarp savęs. Tik, rodos, saugojosi kitų, paveikslui, ir žydų. Arba gal ir žydai nepriėmė kitos tautos kraujo. O kad dabar kiekviena tauta reikalauja, kad jos vaikai pasiliktų tarp savęs, tad apsireiškia tame labai aiškus evoliucės numanymas.

Žiūrint vien paviršiumis, rodos, jog kraujo maišymas turi visuomet būti naudingas. Pietinės Europos tautos pradžioj mūsų metų skaičiaus buvo beveik nusibaigusios. O ant jų užėjus šiaurės ir rytų tautoms, kurios be kultūros buvo, jos tųjų tapo pavergtos, bet tuo vėliau ir atsigavo. Atsidanginusios tautos joms atnešė sveiko kraujo. Berods pačios žuvo. Dingo taip gotai, frankai ir kt. Taip visuomet yra, kad tauta žemesnės kultūros susieina su aukštesnės kultūros tauta.

Bet pietinėms Europos tautoms kraujo sudėjimas buvo labai naudingas. Tiktai, kaip jau sakyta, mišrus kraujas yra visuomet labai neramus. Beveik galima tvirtinti, žmogaus prigimtyj tuo randasi priešingumų. Žmogus tarsi savęs kęsti nebegali. Ir žmonės mišraus kraujo labai lengvai sukyla prieš viens kitą ir žudosi. Tūli tvirtina, kad taip revoliucės pasidarančios14 (14 Kalba apie tai Heinrichas Driesmanas savo rašte; Das Keltentum in der Europaischen Blutmischung. Yra tai pirmoji knyga jo raštų su titulu: Die Kulturgeschichte der Rasseninstinkte. Išleido tas knygas Eugen Diederichs Leipzig, pirmąją 1900 m., kitas vėliau. Pasidarė jos labai žymios, ir jomis šišon pasinaudojau) O tos valdžiavos, kurios šelpia kraujo sudėjimą, tuo tiesiog taiso smarkiausiu būdu savo sugriuvimą.

Bet kraujo susiliejimas ir kitokiu žvilgsniu tampa labai svarbus. Kad žmogus viso to, kas jį pasiekia iš aplinkybių, nebežadinams, tad tai padaro jo gyslose svetimas kraujas. Jis tarsi arčiau susieina su žmogaus asmenybe. Nors jis ją nuolatai veikia. Ir žmogui, užgimusiam iš kraujo su labai priešingomis ypatybėmis, tuo suteiktas labai sunkus uždavinys. Kraujas sukyla prieš jo sąmonę kaip audros sukeltos jūrų bangos prieš laivelį. O jam tad suvaldyti reikalinga didžiausias pasistengimas. Todėl dažnai tokie žmonės veikiai žūva.

Paskutiniaisiais laikais mokslas net tiesiog tvirtina, kad mišraus kraujo tautos nedidėjančios. Mišrusis kraujas neesąs vaisingas. Sudėto kraujo šeima jau trečioj ar ketvirtoj kartoj išmirštanti. Ypačiai kad žmonės labai skirto kraujo susidėjo.

Vienok kad kokioj tautoj randasi labai sunkus kraujas, kurs nelengvai pajudinamas gamtos pasiekimų, tuomet kraujo sudėjimas ypačiai su krauju tautos, kuri aukščiau stovi, labai naudingas pažangai. Ir todėl ypačiai mergos ir moteros peikiamosios, tai esti užlikusios tautos, labai geidžia ištekėti už vyro garbingesnės tautos. Varo jas nežinomai joms tikras pažangos įstatymas. Paviršutiniškai sprendžiant galima jų tokį pasielgimą vadinti puikavimu. Bet tuo nieko nėra pasakyta.

Tokios moteros nėra peiktinos. Paprastai žmonės stovi pažangos srovėj. Ir jie gyvena ne tiek sąmoningai, kiek atsidėję ant omės15 (Omė – instinktas) raginimo. O tai gera. Jie tuomet nesipriešins pažangai.

Visuomet yra taip, kad iškilusioji tauta pritraukia žemesniąją. Ypačiai kad ji dar yra ir didesnė. Ir mažesnioji bei žemesnioji tauta bus evoliucės varoma nuskęsti di-desniojoj. Bet vien tuomet, kad ji nebetinka atskiriems žmonėms kilti. Yra tai tada, kad toj tautoj nėra aukštesnio žmoniškumo, o kad ta tauta gyvena tarp kitų, kur tojo yra. Jos kraujas tuomet tarsi tekėtinai teka į kitas tautas.

Tokių žmonių vaikai nebus vien sudėtinio kraujo, bet jie turės savo gyslose ir daugiau auginto, valyto ir gyvesnio kraujo. Ir, be kito, jau tokie bus aukštesnės kultūros žmonės. Visai teisingai mokslininkai sako: Kultūra keliama nuo vienos tautos ant kitos per kraują. Kultūra yra kraujuje.

Vienok tai reikia suprasti kaip tai šitame rašte aiškinta. Kraujas, pagerintas sudėjimu, nėra dar pačios tautos gerintas. Tai iš tikro teįvyksta, kad žmogus, augdamas savo asmenybėje, savo kraują valdo ir valo. Tuomet jis jį tikriausiu būdu yra padaręs kultūringesnį.

Taip tautoms yra dvejopas kelias savo kraujui pagerinti: jį sulieti su krauju aukštesnės tautos arba sąmoningai auginti vienetų asmenybes. O kadangi pirmu būdu gyvenant ypačiai mažai tautai yra pavojaus dingti didžiojoj, tesilieka antras. O to ir tik nori pažangos įstatymas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys