Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KALBŲ MAIŠYMAS IR ŽMOGAUS PAŽANGA

Mišrumas yra įvairumas. O kur daugiau įvairumo, čia yra ir daugiau gyvumo. Bet kalbos gyvenime ne visai yra taip. Kalba turi mintį apreikšti. Ji padaro tai tada kuo geriau, kad ji pilnąją minties šviesą išduoda.

Mišriai kalbai tai ne taip lengva. Jos žodžiai yra kilę iš įvairių sąmonių. Todėl tokia kalba ir tik mirga. Toliau žmogus priverstas ir tokiam žodžiui prasmės ieškoti, kurs jam yra drumstas. O kad jis to negali, kad jo manymas dar per silpnas, tad ir nėra jam kaip aiškiai apsireikšti.

Bet kad žmogus jau turi galingą manymą, tuomet tasai, ir kartu su juo žmogaus asmenybės šviesa po tokiomis sąlygomis auga. Vis tik ji auga varžydamos. Ir paprastai kalba sutrupėją. Platus išmanymas nėra galimas. Kalbos šviesa nuolatai stelbiama. Vien tuolaikinis žmogaus manymas reiškiasi. Nors jis ir gana stiprus pasidaro.

Žmogus, mišrią kalbą vartodamas, tiesiog verčiamas daugiau pasilikti ir gyventi pačioj manymo srityj. Paprastai pačioj kalboj yra tiek proto, kad galima sakyti kalbą manant už patį žmogų. Bet mišrioji kalba nebemano už jį.

Žmogus pats turi manyti, ir kalba naudotis lyg ji būtų netinkamas įrankis. Todėl kartais vienu ir tuo pačiu žodžiu ištaria, ką šiaip keliais įvairiais žodžiais tepasakoma I6(16 Šekspyras, paveikslui, sako: But but me no buts. Ir nori tuo pasakyti: Bet netark man jokių bet. O pamėgdžiojant jį lietuviškai: Bet nebetuok man jokių bet). Mišri kalba yra anglų kalba. O beveik niekur Europoj, kur ginčai eina, tai taip rimtai darosi kaip Anglijoj. Imkime tik parlamento ginčus. Manymu, įrodinėjimu, ne šauksmu ir karščiavimu vienas žiūri kitą apveikti. Žinoma, bus kartais ir kitaip. Bet, aplamai imant, toks yra anglų būdas.

O reikia gerai suprasti: galybė nesiranda kalboje, bet žmoguje, kurs ją vartoja. Toks žmogus be abejonės turi būti daug daugiau iškilęs negu kitas. Šiaip mišrioji kalba visai kitaip į jį atsilieptų. Anglų tauta iš tikrųjų, kaip tai dažnai tvirtinama, yra viena toliausiai pažengusiųjų. Vienok ir tai teisybė, kad jų kalboj nėra nei galybės, nei grožybės.

Tą tegalima rasti vienodoj kalboj. Tik tokia yra savaime galinga ir graži. O ja kalbant iškilusiam žmogui, tai pasidaro labai aišku. Nemaišyta, tai esti, netrikintai augusi kalba pasirodo tada esanti tikra magijos priemonė. Gryna kalba yra, paveikslui, lietuvių kalba. Kad ji būtų vartojama labai kilnių žmonių, tad susidėtų tųjų ir kalbos manymo galybė, ir taip išeitų nuostabus žmogaus dvasios apsireiškimas. Tik tuotarp to dar nėra. Ir todėl reikalinga, kad žmonės augintų savo asmenybę. Kad sąmoningai eitų pažangos taku. Tuomet lietuvių kalba visai kitoj vietoj stovėtų tarp žmonijos kalbų.

Bet ir lietuvių kalba nėra be svetimų žodžių. Jie čia atsirado neesant žmonių lietuviuose su galingu manymu. Todėl svetimi žodžiai buvo imami, jeib jais uždengtas taptų manymo silpnumas. Bet tūli tų žodžių lietuvių kalboj ir atsirado, kadangi manymas kilo, vienok ne tiek, kad būtų įstengęs iš savo kalbos gaminti tinkamų reiškinių. O gal veikė čia kiek ir sudėtinis kraujas.

Ypatinga gana, kad sudėtinis kraujas nepasidaro toks regimas kaip kalbų mišrumas. Rods matomos juodos, rudos, pilkos, rainos akys ir t.t., o tik retai tejaučiama, jog tokiu būdu atsimuša mišrus kraujas. Ir sunku pasakyti, kokiai tautai tokį žmogų priskaityti reikėtų. Kitoks dalykas su kalba. Čia vis pasilieka aišku, kas yra kalbos kūnas, o kas tik įsismeigęs svetimas daiktas. Svetimas žodis, jei dar ne visai prisunktas jį priėmusios tautos sąmonės, tuoj pastebimas. Jis tarsi sūkurį sukelia jam svetimoj kalboj. Imkime tik vokiečių žodį schmeckt. Prūsų lietuviai jį vartodami sako: šmekiuoja. O turėtų sakyti: skanu. Ten tariama veiksmažodžiu, šišon būdvardžiu. O tai yra visai skirtas būdas manyti. Ten svarbus veikimas, šišon patyrimas. Norint vartoti žodį skanu, reikia tą patyrimą visai kitaip suprasti. Todėl vokiečių žodis lyg apverčia lietuvių manymą ir ardo jų kalbą.

Paduotas paveikslas parodo ir vieną vyriausių skirtumų lietuvių ir vokiečių kalbos dvasios. Vokiečių kalboj stojasi priekin veikimas, lietuvių kalboj būsena, padėtis, santykiai. Todėl vokiečių kalbos ritmas yra spyrimas, šokinėjimas, lietuvių kalbos – tekėjimas, skriejimas, sklandymas.

Be abejonės, lietuvių manymas minimame paveiksle, kurs apsireiškia žodžiu skanu, yra skaidresnis, šviesesnis negu vokiečių. Vienok svetimasis žodis įneša tarsi riaušes į ramiąją lietuvių kalbą. Todėl gal tūliems tatai taip ir mėgsta. Yra tokių ir žmonių, kuriems būtinai reikalinga sakyti: aš užsiinteresavau. Kad čia nenusismaugia pats protas, tad jo jau tikrai niekuomet ir nebūta. Yra ir tokių lietuvių. Mat tūli tiki apsišvietę, kad savo protą apmarinę yra. Rodos, kad galima ir kitaip pasakyti, paveikslui: pritraukė mano dėmesį, ar tam lygiu būdu.

Taip kalba labai aiškiai parodo, kas jai svetima ir kas jos neverta. O manytai, kalba, kuri, žmogui šnekant, tarsi vis iš naujo kuriasi, yra nuolat nykstanti patiriamybė. Kraujas, priešingai, yra daiktas. Tačiau kalba gali būti geriau ištiriama negu kraujas. Ir net tokioj mišrioj kalboj, kokia yra anglų, galima dar išvysti, kas jos pagrindas, jos kelmas.

Tokia mišri kalba, kaip jau minėta, veikia žmogų labai ypatingu būdu. Be abejonės ji temdo žmogaus sąmonę. O kadangi sąmone apsireiškia patsai žmogus, tuo temdinimu žygiu nyksta ir tai, kas žmoniška. Todėl visur, kur kalbos maišosi, silpnėja ir dora.

Bet viskas, kas atsitinka gyvenime, yra svarbu. Tarnauja, turi tarnauti žmogaus pažangai. Taip ir kalbų maišymas. Tik čia, kaip ir kitur, pastebima prievarta: žūt-būt. Sąmonės apsiniaukimas, doros žlugimas reiškia didėjimą kovos paties žmogaus su savo prigimtimi. Ir taip jis verčiamas pasistengti kiek įmanydamas. Jis žūva, kad jis nepalaiko viršaus. Jis kyla ir išlieka, kad jis pasistengia. Ir tuomet pasveiksta jo prigimtis, atsigauna jo kalba ir valosi. Kalba naujėja. Antraip ji žūva.

Bet smagiau būtų žmogui, jeigu tos kovos nebūtų reikalinga. Ir nepasidarytų tai, kad jis, nelaukdamas tokios prievartos ir tokio pastatymo prieš: žūt-būt, tobulintus tomis priemonėmis, kurios jam tiesiu keliu duotos.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys