Antradienis, Spa 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

VALDŽIAVA IR TAUTA 18

18 Rašyta apie tai bei kitus šišon paliestus dalykus ir rašte: Tautos gyvata. Rūtos leidimas Tilžėj 1920 mt.

 

Taip, kaip aiškinta, turėtų valdžiavos kurtis. Jos tur tų tarsi dygti iš kilniausių tautos jėgų. O jų uždavinys vien teturėtų būti tarnauti atskirų žmonių pažangai. Valdžiava turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla. Valdžiava turėtų vien tam susidaryti ir tam išlikti.

Bet, įsižiūrint į šios dienos valdžiavas, pasirodo, kad taip labai retai tėra.

Berods tikima valdžiavą esant naudingą žmonėms. Taip jiems esą smagiau gyventi. Valdžiava ginanti žmones prieš svetimus skriaudėjus, duodanti jiems visokių lobių arba padaranti žmogui galima lobio įgyti. Valdžiava rūpinanties žmonių pažanga.

O visa tai yra iš dalies ir teisinga. Vienok, akyliau visa mėginant, pasirodo, kad valdžiavai vienas dalykas, kurs su visu tuo nieko bendro neturi, yra svarbiausias. Gyvenimas yra judėjimas. Nuolatai kiekvieno žmogaus padėtys pasidaro kitokios. Iš to išeina, kad didžiausiam valdžiavos gyventojų skaičiui kitokioj tvarkoj gyventi būtų smagiau. Ir todėl valdžiavos tvarka iš lengvo taipo jau turėtų kisti, jeigu ji neturėtų minėto tikslo ir būtų augusi, kilusi iš aukščiausios žmonių sąmonės.

Bet nėra taip. Ir tame randasi labai pastebėtinas dalykas. Kliudymas kitų pažangai dažnai nėra skaitomas taip didžiu nusidėjimu, kaip kitinimas valdžiavos tvarkos. Nelaikoma ji priemone, bet tikslu. Visas valdžiavos sunkumas griūva ant to žmogaus, kurs jos tvarką norėtų kaip noris taisyti. Kad jis ją norėtų pat tokią padaryti, kad ji taptų tinkamesnė žmonių pažangai. Berods kartais tūli žmonės nori valdžiavą taisyti, o ją tik ardo. Skirtumą tarp tų dviejų darbų būtinai reikia suprasti.

Minimą valdžiavos apsireiškimą dar geriau pastebint, pasirodo, kad ji remiama ypačiai dviejų priešingų srovių, bet vienu ir tuo pačiu tikslu. Valdžiavos tvarka ir vieni, ir antri nori naudoties smagiam, vangiam gyvenimui. Valdžiava taip verčiama nebūti dalyku visų žmonių gerovei, tai esti jų pažangai šelpti, bet antraip, kelių žmonių smagumui, o tai esti pažangai stabdyti. Viena srovė yra pasistengimas valdančiųjų, antroji tūlų valdomųjų. Taip tiedvi priešingi srovi tik geidžia valdžiavos galybę savo naudai, savo smagumui ir ramumui savintis. Žmogui, kurs jaučiasi esąs kūnu, smagiau yra tojo palinkimus pasekti; o tai yra tingumas, sunkumas.

Tos jėgos su didžiu gyvumu dirba, kad visas valdžiavos jėgas savo tikslams krūvon sutrauktų. Ir todėl matyti visose valdžiavose žmonių pasistengimas žymią vietą valdžiavoj įgyti. O tuo lygiai norima kitus savo galiai pavergti.

Taip valdžiavos tvarka pasidaro vyriausiai tuo žymi, kad ji kaip ypatingas sūkurys visų valdžiavos gyventojų jėgas traukia į vieną vidurį, iš kurio tos jėgos vartojamos vien tam viduriui ir jo sunkumui prieš visus gyventojus tvirtinti.

Nėra didžio skirtumo, ar būtų tas vidurys vienas žmogus ar keli, ar būtų valdžiava monarchija ar respublika. Visos pasirodo ne auginimo dalyku, bet varžymų, prispaudimo, naudojimo įrankiu. Vienok ir valdžia vos jėgų priešingumas, ir tas tų jėgų traukimas į vieną vidurį nėra visiškai blogu dalyku. Kurs nori žymią vietą įgyti arba šiaip pasidaryti žinomas, negali tai kitokiu būdu, kaip kitiems patarnavus. Be to, reikalinga vis dar didžiausiam žmonių skaičiui prievartos ar nors raginimo. O tūliems būti ir pavergiamiems ir naudojamiems. Be to, juose nepabustų pats žmoniškasis pasijautimas. Jie nepradėtų stengtis prieš skriaudą ir nesukiltų. Taip ir visi žmonių atbulumai negali sutrikinti pažangos įstatymų veikimą.

Vienok su visu tuo valdžiava pasilieka tik paviršutinišku dalyku. O pasekant tūlų valdžiavų istoriją, pasirodo tai dar aiškiau. Valdžiavos yra gimusios iš lengvo iš galybės troškimo. Ne tik senovėje, bet ir paskiausiuose amžiuose ne vienas žmogus, kurs savyje jautė galybę kitiems pavergti, kūrė valdžiava. Berods kalbama ir apie silpnųjų apgynimą. Vienok toks apgynimas yra dažnai tik galybės pasimėgimas, o ir norėjimas tokiu būdu savo galybę didinti. Europoj nėra beveik nė vienos valdžiavos, kuri nebūtų taip atsiradusi.

Taip valdžiava yra visai kitokios kilmės negu tautos gyvenimas. Tasai yra augęs kaip gyvas dalykas. Valdžiavos darėsi kaip kits žmogaus gaminys. O dargi kaip tiktai laikinis. Valdžiavos kūrimo priežastis nėra nei kilni, nei šventa ir nei graži. Todėl valdžiavos paprastai ir nepatenka ilgai. Susilaukia tai šimtą, tai kelis šimtus metų. Bet tautos auga per tūkstančius metų, gal per nesuskaitomus amžius. Tautos yra medžiai, valdžiavos tiktai padargai.

Kad kartais valdžiava ilgiau patenka, tad ji tikrai kurta dėl kitos priežasties. Ji yra augusi iš tautos valios ir palinkimų. Bet tokių valdžiavų šiandien retai terasi. O tame jos labai skiriasi nuo senovės valdžiavų. Mūsų laikais tūlos valdžiavos aprėpia kelias tautas. Ir lygiai toms tos valdžiavos pasirodo ne augusiu dalyku, bet joms užmestais pančiais.

Dar yra berods ir tokių valdžiavų, kurios ilgai yra patekusios ir, rodos, iš tautos gyvenimo kilusios. Jos randasi paprastai tvirtuose kraštuose, kurie žmonių nekeičiami. Ir taip gali kilti nuomonė, būk valdžiavos pasidaro iš aplinkinių, o ne iš vidaus priežasčių. Imkime Angliją. Ji, rodos, yra valdžiava, kuri pateko tūkstančius metų. Vienok taip nėra. Tame krašte yra, kaip istorė rodo, labai dažnai valdžiavos griuvusios ir kitos atsiradusios su tomis pačiomis ribomis. Jūros nepašalinamos. Kitur ribos lengvai toliau stumiamos.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys