Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

TAUTOS KILMĖ

Tūlos tautos turi ypatingus padavimus apie savo kilmę. Labai dažnai pasakojama, būk tauta prasidėjusi iš kažin kokio didvyrio. Bet ar tos pasakos yra tiek vertos, kad reikėtų jas atboti, tūlų yra abejojama. Todėl reikia mažumą apie tai dar pamąstyti.

Kaip kiek anksčiau aiškinom, žmonių apsireiškimai nepareina vien iš dienos sąmonės, bet beveik didesniu skaičium ir aukštesnių ir daugiau paslėptų sąmonės būčių. Kalbama į jas nurodant apie jėgų ir akstinų sroves, kurios pareinančios iš po „sąmonės slenksčio". Taip vyriausiai kilo žmonių pasakos bei prietarai. Jie turi savyj tikrybės kibirkštį. Tik jų supratimas yra dažnai kreivas ir kvailas. Bet todėl nereikėtų pasakas niekinti. Reikėtų bandyti šviesųjį branduolį išvysti.

Tuo žvilgsniu ir pasakos apie tautų kilimą yra teisingos. Tautos iš tikrųjų yra kilusios iš „didvyrių“. Tik tas didvyris negali būt buvęs koks vyriškas žmogaus kūnas. Jeigu kūnas yra kokios vertybės, tad nereikėtų moters užmiršti. Toji gaminime yra ne menkesnio svarbumo kaip vyras. O kaip plačiai žinoma, nėra dar gimęs didis žmogus, kurio motina nebūtų buvusi kilni žmona. Bet, atsimenant to, kas jau sakyta apie dvejopų dirgsnių sistemą ir kokia iš motinos pareinanti, motina daug svarbesnė yra tautai negu tėvas. Nesą iš jos pareina vaikui kilmės pajautimas.

Ir, be kito, jau tokios priežastys priverčia minimus žmonių padavimus kitaip suprasti. O pasakos tokiam supratimui gana dažnai ir pačios duoda tiesą. Taip sako jos, kad tūlų giminių pirmutinė motina buvusi dievaitė. Tik atsiminkime, kas lietuvių pasakojama apie Radvilų paėjimą. Tūli didvyriai tiesiog vadinami moters-mergos vaikais. Ypačiai tikybų įsteigėjai. Bet kartais ir vėl antraip sakoma, būk kokios giminės protėvis buvęs dievaitis.

Visi tokie padavimai iškelia tautos pradžią į gyvenimo aukštybes. O tai gerai sutinka su išminties mokslu. Sako tasai, kad kiekvienas ypatingas apsireiškimas pareinąs iš to, kas dvasinėj aukštybėj pasidarė ypatingu. Ten gemas tautos protėvis. Ten jis ir pasiliekąs, kol nepraėjęs yra jo amžius. Iš jo pareinančios atskiros sielos, kurios gaminasi sau pavidalus ant žemės, ir padaro žmogaus kraują tautinį, jį prisunkdamos tokių ypatybių, kurių nesiranda kitur.

Tai berods labai ypatingi pasakymai. Ir gal jie tūlam atrodys visai pasakiškais. Vienok tiek ir paprastas šiek tiek skaidrus išmanymas jau rodo į ypatingą dvasią, kuri apsireiškia atskiroj tautoj. Kalbėjome pirma apie ypatingą sąmonę, kuri spindi iš kiekvienos tautos. Vadinome ją tautos siela.

Toliau neretai galima matyti, kaip tautos siela vienoj ar antroj šeimoj aiškiau negu kitoj apsireiškia. Lyg toj šeimoj visos tautos ypatybės ir galybės susispietusios būtų. Dar pastebima, kad tokia giminė gyvena ilgus amžius. Tik neapsireiškia ja tautos siela visą tą laiką. Dažnai ji kitur prašvinta, kad žmogus yra miręs, kuo ji minimoj šeimoj apsireiškusi buvo.

Šeimos randasi tautoj ir vėl nyksta. Viena plaukia į kitą. Bet tautinė dvasia nenyksta. Ji, rodos, vis čia aiškiau apsireiškia, kur tai reikalingiau ir kur tai geriau galima. Kartais ypatingas jos apsireiškimas, ypačiai kada jis yra labai aukštas, kilnus, padaro, kad jos priemonė neturi kūniškų pasekėjų.

Taip tautos siela, kuri prisunkia visą tautą, vis žiūri tautai branduolą sukurti, iš kurio ji gaivintų ir nejautriuosius tautos vaikus. Kartais toks branduolas netampa kūnišku. Tuomet pasilieka tautos branduolas bestovįs tarsi ant pusiaukelio tarp dvasinės aukštybės ir žemiško gyvenimo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys