Antradienis, Spa 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

TAUTOS VALDOVAS

Senovėje kalbėdavo kartais apie dvasinius, dieviškus valdovus. Ypačiai Egipto žemėj buvo tai žinoma. Tie valdovai niekuomet nepasirodydavo žmonėms. Vienok visa tauta žinodavo tai, kad jie yra. Pajausdavo tai. Kaip iš kokios neregimos gilybės šaltinio vanduo plūsta, taip iš tokio vidurio pareidavo visai tautai palaiminimas, visos augimo ir auginimo gėrybės. Žmonės būdavo vedami aukštyn į tobulesnę dorą ir sąmonę. Būdavo valdomi teisingiausia tiesa.

Berods būdavo ir tarpininkų, valdininkų: vyrų ir moterų, pasišventusių tarnavimui tautos pažangai ir palaimai, vyrų ir moterų, negyvenančių savo naudai, bet visos tautos labui ir tik tuo ir savajam. Ragindavo tie tarpininkai visokiu būdu žmones apreikšti savo jėgas, statyti regimą kultūrą ir taip dirbant viduje augti.

O visam tam parėjo pirmutinis akstinas iš paties valdovo. Jis tuo buvo ne kad valdytų žmones visokiais įsakymais ir varžymais. Nerūpėjo jam savo rankoj laikyti visą galybę. Ne jam buvo reikalingi žmonės. Nebuvo tauta jo dėlei. Buvo lygiai antraip: jis gyveno tautai. Jis ją valdė, ją gaivindamas, kaip gyvybė gaivina ir tuo valdo visą kūną. Patsai jis buvo tautos galybė. Jis buvo išminties, teisybės, grožės ir malomybės bei gyvybės versmė, iš kur visa tai tik liejosi per visas tautos sielas ir širdis.

Vien taip jis tautą valdė. O buvo tai ne tiek valdymas, kiek auginimas žmoniškumo apsireiškimo, būtent kultūros. Ir nuostabi buvo iš tos pareinanti regimoji kultūra. Išliko ilgus amžius. Nusiekė toli į miegančius ateities metus. O kad padavimai sako Egipte buvus tokių dieviškų valdovų, tad jo kultūros liekanos tai lyg ir tikrina. Dar šiandien jos atrodo stebuklai. O gal tūlus šimtus tūkstančių metų jos puošė savo kraštą.

Tos žinios apie dieviškuosius valdovus berods gali pasirodyti tų „tarpininkų“ sumanytomis pasakomis. Nesą yra žinoma, kad vyriausiai ir po faraonų dvasininkai valdė žemę. Vienok numanyti galima iš tūlų istorinių paminėjimų, kad tie dvasininkai buvo visai kitokie negu šiandien. Ir kas to skirtumo pastebėti negali, tas tikrai ir neišmanys, kiek tikrybės tuose padavimuose yra.

Nurodau tik dar į skirtumą tarp dvasininkijos Egipte ir Babilone. Ten ji buvo tokia išmintinga, jog jos faraonai patarimo klausėsi; Babilone ji buvo priemonė valdovų galybei tvirtinti ir todėl valdovų šelpiama ir saugojama. O tokioj padėtyje gana dažnai dvasininkija ir pati tikyba dar ir šiandien yra. Kaip Babilone, taip ir šiandien vieni kitus remia galybės dėlei.

Taip toli atgal siekia nupuolimo amžiai. Ir todėl visa tai apie dvasinius dieviškus valdovus atrodo tikra pasaka arba nors neįvykinamas idealas. Tikėti tuo visai netinka, neturint gyvenimo ir pažangos įstatymų pažinimo. Labai lengvai pasidaro tuomet niekingi prietarai. Todėl veikiau reikėtų tokiu dalyku abejoti ir pirma gyvenimo įstatymus bandyti išmanyti.

Vienok dvasinis tautos auginimas ir valdymas nėra niekuomet dingęs iš tautų. O tautos, kurios bežūvančios vėl atsigavo ir išliko, tikrai buvo gaivinamos dvasiškų valdovų. Labai dažnai tai tik pastebima, kuomet jie kūnu nebegyvena tarp žmonių. Nesą tik po ilgo laiko tejaučiama, kokios galybių srovės iš jų tekėjo į žmones kilniu jų manymu, begaline jų meile. O tuo buvo gaivinamos tautos vaikų sielos, stiprinamas jų manymas ir veikimas, šventinama jų dora.

Ir šiandien taip dar yra. Paprastai paskutiniuose šimtmečiuose toks dvasiškas valdovas yra vadinamas poetu, dainiumi, manytoju. Kartais ir dar kitaip jis pasidaro žinomas, jis apsireiškia. Bet vis tik vienaip jis stiprina ir didina tautos gyvybę: pats dvasiškai-doriškai iškilęs būdamas, jis savo sielos gyvybę lieja į visas tautos gyslas. Ir tuomet tauta pradeda tarsi iš naujo gyventi. Paveikslui, be poeto Gėtės vokiečiai nebūtų ta atsigaunančioji tauta, kuri ji šiandien yra. O kitų paveikslų, kad ir ne taip šviečiančių, visur randame. Taip, rodos, iš lengvo Tolstojaus manymas taps rusų tautai galinga atsigaivinimo versme.

Iš viso to matyti, kad tauta teišlieka, kada yra joje dvasinės ir doros gyvybės. Jeigu ta auginama ir tvirtinama. O darytų tai ir vienas tik žmogus. Kiek jis iškils, kiek jame sušvis išmintis, pražydės dora, tiek jis bus tautos sielos branduolys ir tautos atsigaivinimo šaltinis. Ir tautos gyvybė, kuri taip auginama, nieku būdu negali būti nubaigiama. O kad tauta būtų ir kaži kaip engiama ir žudoma. Kol pati dvasinė jos gyvybė, jos siela nėra žavinta, ji vis iš naujo atsigauna, kaip sveikas medis, kurio šakos nukertamos, vis iš naujo sprogsta ir tankesnius ūglius leidžia. O pagaliau taip iš dvasinių aukštybių auganti tauta tampa tokia galinga, kad jai kenkti ir nieks neb-jstengia.

Visa tai žinant, negali pasilikti nesuprantama, kas yra kiekvieno tautos kūdikio uždavinys.

Bet vienas klausimas gal dar laukia atsiliepimo, būtent tas, kodėl dvasinis senovės tautų valdymas neišliko.

Lengva tai išmanyti. Gyvenimas yra pažanga. O toji turi pagaliau kiekvieną žmogų taip toli nuvesti, kad išmoktų savo kojomis stovėti. Kad pats pilnu žinojimu pasidarytų kilnybės ryku, kad pati kilnioji sąmonybė visiškai valdytų prigimtį. O tai tik labai iš lengvo teišmokstama. Žmonija labai daug vargų ir priespaudos todėl turėjo iškęsti. O tačiau dar vos keli teišmoko apie tokį žmonių uždavinį ir tik pamanyti. Kur tai dar to uždavinio sprendimas! Bet prieis ir tas amžius.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys