Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

LIETUVIŲ KRAUJAS TŲ ŠIMTMEČIŲ BĖGYJE

Minėta lietuvių istorija, rodos, taip lukštinosi, nes tam pirmutinė priežastis rados lietuvių kraujuje. Ar šioks, ar toks jis būtų buvęs, vienas dalykas neabejotinas: iš visų pusių lietuvių tauton liejosi svetimas kraujas, o patsai lietuvių kraujas per tiek karų metų labai susilpo.

Svetimasis kraujas berods ne per daug blogo padarė, neužėjo ant visos tautos. O kad ir nebuvo daug lietuvių kraujo, o to dar karuose gana pralieta, tad kare nedalyvaujančios šalys jį vis dar sulaikė. Iš to atžvilgio pasirodo lietuvių nesijungimas labai naudingas tautos išlikimui. Lietuvos kareivija, kaip visos ir kitų to laiko kareivijos, nebuvo didi. Susitelkdavo tik vis keli tūkstančiai, ir tik vėliau, ypačiai Didžiame mūšyje, tapo surinkti tūli dešimt tūkstančių. Tokiu būdu negalėjo per daug tauta pasilpti. Ir prieš pirmąsias svetimųjų kraujo įsravas buvo galima atsiginti.

Taip smarkusis normanų, švedų ir veiklusis vokiečių bei suomių kraujas, susidėjęs su lietuvių krauju, pasidarė jame tik svarbiu akstinu. Todėl tų tautų užnikimai ir daug nekenkė lietuviams. O būtų jiems gal dar ir naudingi buvę, kad lietuvių ir jų genčių latvių, prūsų ir kt. vienybė būtų tvirtesnė buvusi.

Bet taip žuvo prūsai, kad ir labai narsiai gynėsi. Per menku jie laikė pavojų. Neišvydo jo visai tautai. Gal tikėjosi esą pergalingais. Dar ir šiandien lietuviai gana dažnai apreiškia aklą pavojaus paniekinimą. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas. Kas likosi, taip susidėjo su ateiviais, jog dingo jame ir mažiausias vienybės arba nors gentiškumo pajautimas su lietuviais.

Prūsų kraujo žuvimas buvo didis nuostolis lietuvių tautai. Lyg būtų medžiui viena vyriausių šakų nukirsta. Vienok tuo laiku pačios tautos kraujas buvo beveik visai dar sveikas. Kiek jame buvo svetimojo, tiek jam tai buvo gal naudinga. Bet prasidėjo jam dabar daugiau atplūsti slaviško kraujo. Berods senuose karuose, ypačiai su gudais, jau buvo jam tojo daug tekus. Vienok dabar tas saikas labai didėjo ir tarsi nuodugniai žudė lietuviuose vienybės pajautimą.

Rodos, galima teisingai spėti, kad naminiai didžiūnų vaidai iš slaviško kraujo kilo. Labai dažnai Lietuvos didžiūnai giminiavos su lenkų ir rusų didžiūnais. Tokiu būdu rinktinis slavų kraujas tekėjo Lietuvon, o rinktinis lietuvių kraujas Rusijon ir Lenkijon. Taip ir tegalima suprasti, paveikslui, visus Jogailos santykius su lietuvių tėvyne, su savo gentimis lietuviais, o antraip vėl Vytauto meilę Lietuvai.

Bet didžiojo lietuvių skaičiaus kraujas tetapo silpnintas karuose su slavais ir totoriais Vytauto laiku ir vėliau. Ypačiai iš Lenkijos plačiomis srovėmis plūdo lenkų kraujas Lietuvon. Didysis mūšis, rodos, tam tiesė vagas.

O ne vien karai atnešė svetimą kraują Lietuvon. Jau Mindaugas, o toliau beveik visi kiti valdovai kvietė visokių žmonių iš svetimų tautų: kunigų, amatininkų, pirklių ir t. t. Dargi įtaisė jiems sodybas, nausėdijas, kaip, paveikslui, Vytautas totoriams. O kad lietuvių moterys ir buvo gana skaisčios ir priešinos priimti kitataučių kraujo, tai tačiau tasai tik iš lengvo vis daugiau įsinešė į lietuvių tautą. O jam, kurs jau tiek buvo pasilpęs, ir tas mažumytis pasidarė kenksmingas.

Moterys išlaiko tautą. Iš jų pareina simpatiškasis dirgsnių tinklas. O tai yra tautos pagrindas. Kiek ir būtų karais parėję Lietuvon svetimo vyriško kraujo, tautinis moterų buvo išlaikytas. Bet, svetimiems gyvenant tarp lietuvių, nėra abejotina, kad lietuviai vyrai sau ėmė moterų ir iš totorių, kaip ir iš kitų. Ir taip radosi tautoj ir svetimų simpatiškų dirgsnių. O tuo buvo trauktos vagos svetimiems jausmams, palinkimams, svetimo pasiilgimo ir norėjimo srovėms.

Lietuviai, kaip ir kitos ariškos tautos, išėmus kelias indų tautas, nesidrovėjo laikytis su kitatautėmis, su lenkaitėmis, rusaitėmis ir totoraitėmis. O ir šiandien dar matyti, kaip jie beveik daugiau joms prilinksta negu lietuvaitėms. Iš to pasidarė, kad ir lietuvių tautoj, kaip visoj Europoj, tamsusis kraujas iš lengvo plūsta iš pietų šiaurėn.

Prie viso prisidėjo dar ir žydai. O kad ir labai menkai, vis tik ir jų kraujas jaučiamas lietuvių tautoj. Ir taip suirimas, nerimimas, neapsakomi priešingumai pasirodo lietuvių kraujuje. O kad to kitur ir nėra, vis tik pastebimi kartais ypatingi santykiai tarp lietuvių. Gyvena šalia viens antro. Susigiminiuoja. Sutinka. Vienok gyvenimo supratime, jausmuose jie lyg visiškai skirti. Nejaučia vienas kaip kitas. Ir nesupranta pilnai vienas kito jausmų. Visa tai padaro nelygusis kraujas, kuomet žmogus iš jo valdybos dar nėra iškilęs.

O to kraujo neramybė ir varė lietuvius iš jų tėvynės. Kraujas jų gyslose vertė juos ieškoti neregėtų, nežinomų sujudimų. O tų tikėjo surasią tolimose šalyse, kad ne toli Rusijoj, Vokietijoj, Lenkijoj, tad Amerikoj, Afrikoj. Nejautė tėvynės malonumo. Sudėtinis kraujas žmogui išgesina tėvynės meilę ir pasiilgimą.

Bet kraujo susidėjimas ne tik vien silpnino lietuvių vienybės pajautimą ir tėvyniškus jų jausmus, bet aplamai lietuvių kraujo ypatybes. Dingo lietuvių atkaklumas, narsumas ir drąsa. Žuvo iš dalies ir dykybės bei žmoniškos didybės pajautimas, kurs taip gražiai dar ir šiandien puošia tyro kraujo lietuvius. Ne kartą kitataučiai tuo stebėjosi. Prasti lietuviai pasielgia mandagiai ir su didumu, kaip kokie didžiūnai.

Iš viso to liko beveik vien kantrusis moteriškumas. O čia, kur daugiau slavų kraujo yra, jis apsireiškia dar silpnu dejavimu ir gramzdžiu skundu. Bet kartais pasirodo čia ir staigus kraujo sukilimas ir tad vėl visai vergiškas klusnumas. Palinkimas į niekingumą, į visai tuščią juokavimą ir žaidimą taipo jau pareina iš slavų kraujo. Priešingai, totorių kraujas – lietuviams beveik naudingas. Tūluose dalykuose jis lietuvių kraujui prilygsta, ypačiai narsume, drąsoj. Kad tik nesirištų su juo tiek melancholizmo. O to iš tokio karšto kraujo beveik nebūtų lauktina.

Žiūrint į visą lietuvių tautą su jos gentimis latviais, galima sakyti, kad lietuviai Didžiojoj Lietuvoj stovi slavų kraujo, latviai šiaurės tautų ir rusų bei vokiečių, prūsų lietuviai vokiečių kraujo pasiekime. O pagal tai reikia suprasti įvairius lietuvių, arba, geriau sakant, aisčių, tautos apsireiškimus.

Pagaliau reikalinga paminėti, kad, viso to kraujo susidėjimo šimtmečių bėgyj nebojant, dar labai daug tyro lietuvių kraujo randasi. Ypačiai Žemaitijoj ir Prūsuose. Galima čia kartais rasti ištisus kaimus, kur gyvena tikri lietuviai su visai tyru lietuvių krauju. O čia tai matyti, kas lietuvių kraujas. Iš jo galime ir pasitikėti lietuvių tautos atsigavimo. Berods tėra tai salutės. O kad jos ir dažnai pritinkamos, vis dėlto viena atskirta nuo kitos.

Tautos pabudimas vienok veikiau turi būti nors iš dalies skaitomas to kraujo susidėjimo nuopelnu. Mažumas lenkų kraujo, rodos, padaro jautresnį palinkimą į savo tautą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys